Ne, ne „Lidlą“ – jis čia, kaip sakoma, tik „ant bajerio“, nors apie jį buvo nemažai kalbama, kai Žaliakalnyje dėl jo statybų krito išlakus kupliais žiedais žydintis kaštonas, o dabar giriamasi, kad parduotuvė kažkiek išskirtinė – apačioje vietos automobiliams, viršuje – prekybinė salė, o atidarymo metu buvo dalijamos įvairios nuolaidos ir dovanos.

Tądien, bet tik tąkart (visos kitos „Kino pavasario“ dienos alsavo vien filmais) buvo pasirinktas Alekso Andriuškevičiaus parodos atidarymas, nes „Meno parko“ galerija praktiškai visada pristato aukščiausio lygio šiuolaikinį meną, o kaunietis menininkas A. Andriuškevičius siejamas su radikaliausiais Lietuvos šiuolaikinio meno gestais.

Ir šįkart A. Andriuškevičius žavėjo savo kūrybos performatyvumu, 66 patirties kirčiais nuplakęs galerijos sienas, tačiau atnešta auka – nepamatytu Jimo Jarmuscho filmu – nesusižavėjo, nes yra nesusireikšminęs, o Jarmuschas yra Jarmuschas. Ir taip, jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ J. Jarmuscho retrospektyvos šviesa permušė net ir gerus festivalio filmus. Tie filmai tuo metu pritraukė dėmesį, net žavėjo, bet po keleto J. Jarmuscho filmų nugrimzdo ir jei reiktų trumpai pasakyti, kas buvo šiųmečiame festivalyje geriausia, tai, be jokios abejonės – J. Jarmuscho filmų retrospektyva. Ir tai ne sinefilo pastebėjimas. Tarkim, didelėje „Forum Cinema“ salėje rodomas J. Jarmuscho filmas „Naktis Žemėje“ pritraukė pilną salę, o žiūrovų reakcijos aiškiai liudijo, kad nestokojanti humoro ir žaismės kino juosta atliepė ir žavėjo. Betgi kaip gali nežavėti kinas, kuriame vyrauja įdomus siužetas, charakteringi, „sultingi“ personažai, humoras ir gylis, išgaunamas paprastai, tarsi be jokios pastangos, tiesiog pasakojant įvairias istorijas.

Turime neregėtą technologijų pažangą ir fantastines galimybes, bet be jų, greičiausiai, neturime nieko, ko mums iš tiesų reikia.

Taigi, kas liko atmintyje praūžus „Kino pavasario“ šventei, mininčiai 30-metį, ta proga parodžiusiai ir ankstesnių festivalių įsimintinų filmų, taip dar labiau sustiprindama šventės pojūtį, nes leido gyvai palyginti ankstesnių metų vyraujančią kino kalbą su šių dienų atradimais ir tendencijomis?

„Šventosios figos sėkla“ (rež. Mohammad Rasoulof) – ryškus, įvairiaplanis filmas, kurio siužetas verčia ne tik sekti įtemptus įvykius, bet ir mąstyti. Įtampą sukelia jau vien faktas, kad dingsta namuose laikomas šaunamasis ginklas, kai namai nėra apvogti ar pan., tačiau mįslė, kas ir kodėl paėmė ginklą, neišaiškėja, tad visiems šiltai ir maloniai gyvenusiems namiškiams dienos tampa juodos ir net klaikios. Filme paliečiama ir šiuo metu itin jautri politinio nesusikalbėjimo tema, kai artimi žmonės tampa priešais, nes tas, kuris turi ar įgyja galios, nebesiklauso arba klausyti net nemokėjo.

Todėl ir traukia tokie filmai kaip „Capote“ (rež. Bennett Miller) – apie žiaurią šeimos žmogžudystę įvykdžiusius žmones, kuriuos nusikaltimu besidomintis žurnalistas Trumanas Capote norėjo ne tik aprašyti, bet ir suprasti, kaip bebūtų sunku – išklausyti.

Festivalyje visada laukiami ir „kitokie“ filmai. Šiųmečiame įstrigo „Universali kalba“ (rež. Matthew Rankinas), apie kurį nesinori kalbėti ar kažkaip jį nagrinėti, jį reikia tiesiog žiūrėti be jokių išankstinių nuostatų ir su trupučiu noro pamatyti kažką kito, kitaip, kas truputį išmestų iš balno.

Taip pat visada ilgu tokio filmo, kuris būtų kaip geras romanas – vizualus, emocionalus, su turtingu pasakojimu, na, tokio klasikinio pastatymo. Be jokios abejonės, „Vermiljas“ (rež. Maura Delpero) giliai panardins į savo ritmu tekantį Alpių miestelio gyvenimą, 1944-uosius metus, jame bus meilės, skausmo, gyvenimo, kurį norėsis išgyventi.

Nepralenkiamas rumunų režisierius Radu Jude’as, kurio filmas „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ „nurauna stogą“, šiųmečiame „Kino pavasaryje“ drauge su filosofu Christianu Ferenczu-Flatzu šokiravo ryškiu, vien iš reklamų padarytu eksperimentiniu vaizdiniu „Aštuonios atvirutės iš Utopijos“. Buvo juokinga? Taip. Graudu? Taip. Ir dar šiek tiek gėda, kad reklamos kūrėjai mus laiko tokiais kvailiais. Beje, reklamos buvo ankstesnių laikų, tačiau iš esmės nelabai kas ir pasikeitė. Šį filmą labai norėtųsi pažiūrėti dar keletą kartų, o sveikiausia būtų jį reguliariai karts nuo karto pamatyti, tarkim, vieną kartą per metus prieš kokias didžiųjų išpardavimų dienas.

Na, o nustebino ir, be J. Jarmuscho, šiųmečiu favoritu tapo jauno austrų režisieriaus Bernhardo Wengerio, iki šiol garsėjusio trumpametražiais filmais, pirmoji pilnametražė kino juosta „Povas“, iš kurio išeini pakylėtas ir sužavėtas, kad režisierius,puikiai užčiuopęs šių dienų visuomenės pulsą, kalba itin taikliai, su humoru ir drauge – jautriai. Liguistas dėmesys įvaizdžiui, pažangiausios technologijos ir kosminė vienatvė. Išsinuomojamas butas, automobilis, šuo, pašnekovas, draugas, draugė, sūnus. Taip, taip, išsinuomojamas ir tėvų jubiliejuje dėl karjeros negalintis dalyvauti sūnus, nes išsinuomoti galima viską, net, tarkim... užpuolimą gatvėje. Nuostabus filmas, kuriame nestinga humoro, bet svarbiausia – užklumpa lavina minčių. Turime neregėtą technologijų pažangą ir fantastines galimybes, bet be jų, greičiausiai, neturime nieko, ko mums iš tiesų reikia.