Kuo dėtas žaibas
Paukščių riešutėliai, žiemos saulėgrąžos – šie pavadinimai lengvai susiejami su uogomis, tačiau, kodėl žaibo šluota? Legenda byloja, kad amalas ėmė augti žaibui trenkus į ąžuolą, todėl jam ir suteikta magiškų galių.
Tradicija pasibučiuoti po amalo šakele, taip tikintis amžinos meilės ir vaisingumo, veda į Skandinaviją.
Keltai augalą laikė šventu ir tikėjo, kad jis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogio. Manyta, kad savo galių amalas nepraranda tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės, todėl amalo šakas žyniai pjaudavo tik auksiniais pjautuvais ir neleisdavo joms prisiliesti prie žemės.
Vienaip ar kitaip amalas garbintas daugelyje tautų. Anglai, perėmę keltų tradiciją, ją padovanojo ir amerikiečiams: emigravę į JAV su savimi pasiimdavo amalo šakelę kaip talismaną. Ilgainiui ir amerikiečiai ėmė prieš Naujuosius amalo šakelėmis puošti namus.
Na, o tradicija pasibučiuoti po amalo šakele, taip tikintis amžinos meilės ir vaisingumo, veda į Skandinaviją. Mat skandinavų mitologijoje yra meilės, grožio ir vaisingumo deivė Frėja, globojanti amalą.
Dar tikima, kad tie, kurie bent kartą bučiavosi po amalu, gyvens ilgai ir laimingai. Tiesa, manoma, kad po amalais bučiavosi ir druidai, šį augalą laikę dar ir taikos simboliu.
Botanikai nepoetizuoja
Žiemą žaliuojantys augalai tradiciškai yra laikomi vaisingumo ir net turtų simboliu, tačiau paprastasis amalas (lot. viscum album) pelnęs dar ir gyduolio vardą. Žolininkai mano, kad iš amalų gaminami preparatai padeda pasveikti nuo daugybės ligų.
O botanikai amalo nepoetizuoja. Tai pusiau parazitinis augalas, iš medžio, kurį apsiveja, paimantis vandenį ir mineralines medžiagas. Toje vietoje, kur auga amalas, ant šakos susiformuoja gumbas, nepatenka vanduo, todėl šaka nudžiūsta. Sodininkai rekomenduoja gumbą išpjauti, o žaizdas apvynioti plėvele, kad iš medyje likusių šaknų amalas neataugtų.
Paprastai amalas auga ant beržų, kriaušių, obelų, tuopų, liepų, pušų, klevų, akacijų, gluosnių, gudobelės šakų. Itin kenksmingas yra vaismedžiams, nes įsišaknija žievėje ir siurbia jų syvus.
Žiemą medžiams numetus lapus, amalai atrodo itin išraiškingai – išryškėja jų lapeliai ir tankus keras, aplipęs baltomis uogomis. Štai jos – tikra puota sparnuočiams. Ypač amalų uogas mėgsta strazdai, kurie ir platina amalų sėklas.
Augalas gyduolis
Dar mūsų protėviai pastebėjo amalo gydomąsias savybes. Jie naudojo amalą širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti.
Šiuolaikinėje medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Kai kurie amalo komponentai įeina į homeopatinių preparatų sudėtį. Injekciniai amalo preparatai vartojami kaip pagalbiniai vaistai gydant vėžinius susirgimus ir degeneracines sąnarių ligas.
Amalas, naudojamas išmanančių žmonių, gali būti naudingas, o nežinančiam – pridaryti nemalonumų.
Austrų žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben teigimu, amalo poveikis toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant amalo arbatą pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą ji rekomenduoja žmonėms, sergantiems lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu. Ji taip pat puikiai sureguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą.
Knygoje "Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės" M.Treben rašo, kad didžiausią gydomąjį poveikį turi ąžuolus ir tuopas, taip pat egles, pušis ir vaismedžius parazituojantys amalai.
Tačiau šis augalas turi stipriai veikiančių nuodingų medžiagų, todėl savarankiškai juo gydytis negalima. Taigi amalas, naudojamas išmanančių žmonių, gali būti naudingas, o nežinančiam – pridaryti nemalonumų. Ypač nepatartina ragauti amalo uogų, kurios yra nuodingos.
Naujausi komentarai