Pajūryje puikiai žinoma L. Geraščenko meninė veikla, o štai kauniečiai netrukus susipažins – balandžio 30 d. Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) scenoje klaipėdietė režisierė, choreografė pristatys dramos ir judesio spektaklį „Mėlyni pelenai“ pagal Holokaustą patyrusios Corre’ės ten Bom autobiografiją. Vis dėlto šis spektaklis – apie viltį net ir mirties akivaizdoje. „Mano kūrybos stilistika – iš tamsos eiti į šviesą, kad galiausiai sužibtų viltis“, – tikina režisierė.

– Esate kilusi iš Panevėžio, gyvenate Klaipėdoje. Ką jums, kaip kūrėjai, reikškia šaknys, ar jums svarbi gyvenamosios vietos tapatybė?

– Mano gimties šaknys – Panevėžyje. Tik reikėtų patikslinti, kad išties gimiau Pakruojyje, maža gyvenau Linkuvoje, vėliau tėvai išsikėlė į Panevėžį. Tačiau mane užregistravo kaip gimusią Panevėžyje, o ir pati visada tai pabrėždavau.

Mano, kaip menininkės, gimties šaknys – Klaipėdoje. Pusę savo gyvenimo esu čia. Bet kas galėtų pavadinti mane klaipėdiete, bet ar aš pati galėčiau pasakyti, kad esu klaipėdietė, – nežinau. Kažkoks šauksmas vis tiek yra. Ar jis atsiliepia kūrybai? Ne, mano kūrybos namai – čia, Klaipėdoje.

Ar matyčiau save kitur? Daug kartų mintimis esu bandžiusi persikelti į Vilnių – ne mano. Tenka dažnai ten nuvažiuoti ir kaskart patiriu tokį įdomų jausmą: Vilniuje tampu tarsi nematoma, o Klaipėdoje – matoma, vadinasi, sava, reikalinga. Dar reikėtų pridurti, kad mano tėtis – iš Kretingos, taigi esu pusiau žemaitė.

– Kiekvienas savame mieste turime ypatingų vietų – artimų, įkraunančių. Kokia yra jūsų Klaipėda?

– Mano resursinė vieta – net ne pačioje Klaipėdoje, o persikėlus į Smiltynę. Išlipu iš kelto ir tarsi patenku į kitą pasaulį. Tokia atgaiva, toks persikrovimas, net iki euforijos! Labai labai ieškant tų ypatingų vietų mieste, tai būtų Danės upės krantinė.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo šokis? Žinau, kad su juo būta ir išsiskyrimų. Pradėjote lankyti, paskui metėte ir perėjote prie fortepijono... Papasakokite savo ir šokio meilės istoriją.

– Ta istorija sena ir vingiuota. Prasidėjo seniai – dar visai vaikas užsilipusi ant spintelės šokdavau pagal galvoje skambančią muziką. Kartą pamačiusi močiutė pakvietė tėvus pažiūrėti, o pažiūrėję visi nusprendė, kad mane reikia leisti šokti. Tuo metu Panevėžyje buvo sportinių šokių kolektyvas, ten ir nuvedė. Pradinėse klasėse jį lankiau, o paskui ėmiau išsisukinėti, net bėgti iš užsiėmimų. Kodėl? Net nežinau. Gal kad nebuvau pastebėta, nesijutau išskirtinė? Tėvai leido nebelankyti, štai tada ir buvo pertrauka. Ilgoka.

Paauglė patekau į vieną vasaros šokio stovyklą. Ten statomi šiuolaikiniai šokiai mane kaip reikiant užkūrė. Kilo noras ne tik šokti, bet ir pačiai kurti šokį. Susidomėjau choreografija. Dvyliktoje klasėje lankiau individualias baleto ir lietuvių liaudies šokių pamokas. Norėjau mokytis Vilniuje, bet ten tuomet nebuvo aukštojo mokslo šokio studijų. Sužinojusi apie choreografiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, išvažiavau. Įstojau aukščiausiais balais! Drauge su tais, kurie buvo šokę visus mokyklinius metus.

Ypatingas: gyvos muzikos ir šokio spektaklis „LibertaTEM“ – pirmasis psichologinis spektaklis Lietuvoje, kuriame žiūrovai turi galimybę prisiliesti prie sielą gydančio patyrimo. Spektaklio režisierė ir choreografė L. Geraščenko įkūnijo pagrindinę veikėją Emiliją. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Vienokie lūkesčiai – vos žengiant į profesinį kelią, kitokie – jau gerokai juo paėjėjus. Kaip įsivaizdavote savąją profesiją? Ar kada nors pasitaikė nudegti dėl savo pasirinkimo?

– Negaliu pasakyti, kad kada nors nudegiau, gal dėl to, kad, mano požiūriu, kiekvienas sunkumas ar klaida yra dovana augti. Užtikrintai ėjau savo profesiniu keliu. Matydavau, kad kas nors meta, o aš einu, einu ir neišsižadu. Net tuomet, kai dėl motinystės, tiksliau, dėl būtinybės derinti šokį ir mamos pareigas, buvo šovusi mintis išstumti šokį iš savo gyvenimo. Atrodė, viskas, turiu su šokiu atsisveikinti. Ačiū psichoterapeutei, kuri parodė, kad, šokio išsižadėjusi, pati sau meluočiau.

Kalbant apie profesijos įsivaizdavimą, pirmiausia reikėtų užduoti sau klausimą, kaip aš save identifikuoju – kokios srities menininke?

– Šokėja ar choreografe?

– Ne visai. Turiu du magistro laipsnius: vienas – šokio, kitas – dramos režisūros. Taigi viena yra šokis ir choreografija, o kita – teatras, aktorystė ir režisūra. Pastaroji – mano meilių meilė.

– Stebintys jūsų kūrybos kelią tai ir pabrėžia, kad jūsų arkliukas – drama ir šokis.

– Rinktis tik šokio spektaklius man nebeįdomu. Kaip choreografė, žiūrėdama šiuolaikinį šokį, jau matau, koks bus tolesnis judesys. Čia kaip a, b, c, d, e – šiuolaikinis šokis turi savo judesių abėcėlę. Kad ir kokius gražius derinius, kad ir kokią aukštą šokio techniką matyčiau scenoje, manęs tai nebežavi. Juk tai galima pamatyti choreografijos pamokoje. Jei einu į teatrą ir žiūriu šokio spektaklį – vien tai manęs nebepamaitina. Kam nors gal pakanka judesio švaros ir estetikos, o man reikia, kad į sceną suplauktų visos meno formos, kad spektaklis paliestų emociškai.

– Kitaip tariant, kad spektaklis turėtų sielą?

– Galima pasakyti ir taip. Mano misija – judesiu kalbėti į žmogaus širdį ir sielą. Jei jaučiu, kad šokio spektaklis palietė emocijas, man, kaip kūrėjai, pavyko – su žiūrovu susikalbėjome.

– Kokia jūsų spektaklių įkrova? Kaip ateina nauji sceniniai pastatymai?

– (Ilga pauzė.) Nepriimkite tylos klaidingai – nevengiu atsakymo, tiesiog, kai emociškai pasineriu į pokalbio gylį, mano kalbėjimo raumuo įsitempia (juokiasi). Bandau suvokti, ar visų mano spektaklių atėjimas turi vieną tendenciją. Gal kiekvienas ateina skirtingai... Gal viskas ateina per detales, per kokią nors žinutę iš viršaus. Išgirsti vidinį balsą, o tada prasideda dėlionė – viskas ima grynintis.

Trilogija: „Debesų gaudyklė“, „Debesų žaidynės“ ir „Debesų lopšinė“ – spektakliai patiems mažiausiems – kūdikiams. Į trilogiją jie suskirstyti pagal amžiaus tarpsnius ir skirtingus raidos periodus. / K. Lučinsko nuotr.

– Tuomet kaip režisierė ateinate į kolektyvą su aiškia spektaklio vizija? O gal labiau vertinate kūrybinį bendradarbiavimą?

– Mėgstu vartoti žodį „griaučiai“. Pradėdama statyti spektaklį, „griaučius“ jau turiu, bet, vykstant kūrybos procesui, man patinka iš šokėjo, iš aktoriaus ištraukti tai, ko reikia spektakliui. Duoti užduotis ir iš to išauginti, išlipdyti geidžiamą vaidybos ar choreografijos rezultatą. Aktoriaus ir šokėjo kūnas tampa mano kūrybos medžiaga. Kartais pajunti – netikra. Suvaidinta. O kad būtų suvaidinta – man netinka. Kurdama vadovaujuosi taisykle: žiūrovas – kaip lakmusas, jis supranta, ar aktorius išties yra vienis su savo personažu, ar nemeluoja. Jei nemeluoja, spektaklis pasiekia žiūrovo širdį.

– Dažnai pabrėžiate kančios, kaip kūrybiškumo šaltinio, svarbą. Patvirtinsite tai, ką esate sakiusi, kad visa jūsų kūryba ateina iš kančios?

– Kūryba ateina iš išgyvenimų. Aš, kaip režisierė, scenoje noriu kalbėti apie sunkius dalykus, tačiau noriu tai daryti su šviesa ir viltimi. Mano kūrybos stilistika – iš tamsos eiti į šviesą, kad galiausiai sužibtų viltis. Ji visada yra, net juodžiausioje neviltyje. Savo kūryba aš noriu padėti žmonėms nepasiduoti, paskatinti žiūrėti į priekį, kad ir kokios sudėtingos aplinkybės būtų. Svarbu judėti į priekį ir žinoti – išeitis visada yra. Net juodžiausią tamsą gali prasklaidyti tikėjimo šviesa.

Kam nors gal pakanka judesio švaros ir estetikos, o man reikia, kad į sceną suplauktų visos meno formos, kad spektaklis paliestų emociškai.

– Apie tai kalba ir jūsų naujausias spektaklis „Mėlyni pelenai“? Pasirinkote kalbėti labai sudėtinga Holokausto tema ir imatės sudėtingo iššūkio: įrodyti, kad galima išsaugoti žmogiškumą ir tikėjimą net patiriant protu nesuvokiamą siaubą...

– Šis spektaklis yra apie atleidimą savo priešui, apie viltį mirties akivaizdoje. Apie tai – olandės C. ten Boom kūrinys „Prieglobstis“. Žinoma, istoriniame Holokausto kontekste ir dabartinio karo Ukrainoje kontekste atleidimas savo priešui atrodo neįmanomas. Tačiau... Kristus atleido ne tokius dalykus, ir apie tai – autobiografinis Corre’ės pasakojimas. Ji ir jos sesuo už tai, kad padėjo žydams, buvo ištremtos į lagerį, tačiau net ir tame pragare pasitikėjo Dievu, žadino kitų moterų tikėjimą. Man svarbu, kad žiūrovai taip pat išgirstų žinią: Dievas padeda tada, kai tau atrodo, kad nei ištverti, nei atleisti neįmanoma.

– Spektaklio premjera įvyko praėjusių metų lapkritį po... penkerių metų. Ar tiesa, kad 2019-aisiais, kai jis gimė, jam buvo uždarytos teatrų durys?

– Simboliška, kad „Mėlynų pelenų“ premjera įvyko per mūsų teatro gimtadienį. Šiemet dirbame jau aštuntą sezoną. Taip, spektaklis išvydo dienos šviesą 2019 m. gegužę, tik jis nebuvo išbaigtas. Tuomet studijavau dramos režisūrą ir ieškojau medžiagos baigiamajam darbui. Ieškojau kūrinio, kuris kalbėtų apie viltį ir apie Dievą. Iš pradžių pasirinkau režisuoti Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“, tačiau atsitiktinai į mano rankas pakliuvo C. ten Boom „Prieglobstis“.

Spektaklis pagal šį kūrinį buvo mano magistro darbas, sulaukė gerų įvertinimų. Tikėjausi, kad šis spektaklis pateks į klaipėdiečių teatro repertuarą, taip pat – kad gaus finansavimą, o aš galėsiu tęsti sumanymą. Jau tuomet tai buvo išbaigtas sceninis darbas, tačiau turėjau tolesnę jo viziją. Deja, nei repertuare, nei finansavimo eilutėje vietos jam neatsirado.

Todėl, kai po ketverių metų gavome Klaipėdos savivaldybės finansavimą, apėmė euforija. Pagaliau galėjau užbaigti pradėtą istoriją.

– Ar tiesa, kad spektaklį planuojate parodyti ir Nyderlanduose?

– Kai jį išvys kauniečiai, norėtume parodyti spektaklį Vilniuje, Šiauliuose. Turime planų ir dėl Nyderlandų. Susisiekėme su C. ten Boom muziejumi Harleme, Nyderlanduose. Tai jos gimtoji vieta, abi su seserimi ten gyveno, iš ten abi buvo išvežtos į koncentracijos stovyklą. Sulaukėme kvietimo apsilankyti muziejuje, tikrai nuvyksime. Tuomet ieškosime galimybių parodyti spektaklį ten, kur jos vardas gerai žinomas.

– Jūsų įkurtam šokio teatrui „Judesio erdvė“ – aštuoneri metai. Kaip vertinate pati: jis atrado savo vietą, turi savo veidą?

– Oi... Buvo visko. Turėjome didelių ir ambicingų planų: nuolatinė trupė, repertuariniai spektakliai, gastrolės nuo Lietuvos iki Japonijos. Paskui – karantininis paralyžius, po jo reikėjo viską pradėti iš naujo. Nedrįstu net pagalvoti, kur būtume dabar, jei ne tas iškirptas etapas. Tačiau praėjusieji metai buvo proveržio laikas. Visi anksčiau pradėti darbai įgijo pagreitį, visi sumanymai pajudėjo iš sąstingio.

– Interaktyvus šokio ir judesio spektaklis kūdikiams, integruotos šokio pamokos vaikams, užsiėmimai su nėščiosiomis – tai dar viena jūsų, jau kūno ir judesio terapijos praktikės, veikla?

– Apie mano, kaip kūno ir judesio terapeutės, veiklą būtų atskira kalba. Tai labai plati ir gili sritis. Taikau šią terapiją įvairiose savo veiklose. Viena, kad sieju ją su teatru, – rašiau mokslinį darbą apie kūno terapijos įtaką vaidmens sukūrimui. Galėčiau tai net užpatentuoti – niekas kitas netaiko tokios metodikos. Ją naudoju ir „Mėlynuose pelenuose“. Kita – taikau ją terapinėse vaikų, paauglių, suaugusiųjų grupėse.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Esate trijų vaikų mama. Ar jie paveldėjo iš mamos kūrybiškumą? Ar sunku derinti kūrybinį darbą ir motinystę?

– Šį klausimą kėliau sau anksčiau, kai laukiausi pirmosios dukros. Pasijutau auka dėl to, kad negaliu eiti į sceną ir šokti. Man atrodė, kad motinystė reikalauja atidėti kūrybą į šalį. Galiausiai supratau, kad motinystė – labai svarbu, tačiau atsiduoti vien jai – ne man. Tai suvokus, viskas susidėliojo į savo vietas.

Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be vaikų – jie mano gyvenimo džiaugsmas. Vyriausiajai Elingai – septyniolika, vidurinei Enojai – penkiolika, jaunėliui Elijui – trylika. Labai jais visais didžiuojuosi! Gražiausia man – matyti juose kūrybos pradą. Elinga, užaugusi teatre, būna puiki mano asistentė, viską puikiai suvokia gimstant spektakliui, pati kuria muziką. Elijus – tikras aktorius, vaidina Klaipėdos teatre, mano spektakliuose. Juokiuosi, kad prireikus jis galėtų suvaidinti net bato aulą ir aš patikėčiau, – tokia stipri jo talento jėga. Negaliu suprasti, iš kur tai, tik be galo žaviuosi.

Visi trys turi puikią muzikinę klausą. Abi dukros šoka nuo mažumės, vidurinės dukros kūrybos pradas skleidžiasi per kulinariją, fotografiją. Begalinis džiaugsmas matyti, kokie sąmoningi žmonės jie užaugo. Tam su jų tėčiu visą laiką skatinome, nuo mažens į juos žiūrėjome kaip į asmenybes. Tas brandumas jiems padėjo išbūti ir nelengvą mūsų šeimai etapą – mūsų su vyrų skyrybų laikotarpį.

– Ar tarp darbų ir šeimos pareigų lieka laiko tik sau? Koks jūsų idealus laisvalaikis?

– Neturiu tokio laisvalaikio, kokio norėčiau. Tai būtų rytas be žadintuvo, lėtas laikas, savo tempu, su knygos skaitymu, su malda, apmąstymais. Ir, aišku, gamtoje. Būnant joje viskas tarytum persikrauna.

Abejingų nepaliekantis spektaklis

● Ar įmanoma atleisti tiems, kurie naikina tavo šalį ir artimuosius? Kaip išlikti žmogumi karo pragare? Į šiuos jautrius klausimus atsakymų ieškoma dramos ir judesio spektaklyje „Mėyni pelenai“, pastatytame pagal C. ten Boom) autobiografinę knygą „Prieglobstis“.

● Antrojo pasaulinio karo metu Corre kartu su šeima padėjo persekiojamiems žydams ir už tai sumokėjo laisvės praradimu koncentracijos stovykloje. Moteris iškentėjo didžiulius išbandymus, tačiau tamsiausiomis akimirkomis sugebėjo išsaugoti tikėjimą ir viltį. Ištvėrusi fizinį ir emocinį skausmą, savo istoriją aprašė knygoje „Prieglobstis“ (ang. „The Hiding Place“), tapusioje pasauliniu bestseleriu. Jos nešama žinutė artima vilties ir gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms.

● Spektaklyje „Mėlyni pelenai“ istorijos siužetinė linija perteikiama išraiškinga kūno kalba. Pasak spektaklio režisierės L. Geraščenko, spektakliui aktoriai buvo surinkti lyg perlai. Jame kiekvienam nariui teko vidumi apsinuoginti ir įveikti iššūkius, kad žiūrovas pamatytų tikras emocijas, dramą ir iš Dievo sklindančią išgyvenimo viltį.

● Šis judesio ir dramos spektaklis yra svarbus kultūrinis ir istorinis projektas, atspindintis Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto realijas, siedamas jas su šiuolaikiniais konfliktais. Spektakliu siekiama sužadinti gilius jausmus ir skatinti egzistencines diskusijas apie ištvermę, tikėjimą ir žmogaus dvasios atsparumą sunkumų akivaizdoje.

● Spektaklis „Mėlyni pelenai“ šį pusmetį bus rodomas tik vieną kartą – KVDT balandžio 30 d.