Lutzas Seileris: rašymas – tarsi darbas su akustine skulptūra

Retai viešumoje pasirodantis autorius laukiamas Lietuvoje – Kauno literatūros savaitės metu susitiks su skaitytojais ir pristatys savo antrąjį romaną „Stern 111“. „Džiaugiuosi galėsiantis vėl pamatyti Lietuvą ir keletą draugų. Lauryną Katkų, su kuriuo kalbėsimės mano knygos pristatymo metu, pažįstu jau 25-erius metus... O Kaunas man bus naujas miestas“, – „Kauno dienai“ sakė L. Seileris.

Pokalbyje rašytojas atskleidžia, kiek šiame romane remiasi realybe ir kaip atrodo jo kūrybos virtuvė.

– Užaugote literatūra nesidominčioje šeimoje, įgijote mūrininko ir staliaus profesijas. Kas paskatino jauną vaikiną amatininką imtis rašymo? Gal slapčia rašėte visada?

– Ne, rašymo pradžia man pačiam yra paslaptis. Jaunystėje beveik neskaičiau, o namuose knygų nebuvo. Skaityti pradėjau tik tarnaudamas kariuomenėje – skaitymo patirtis buvo tokia stipri ir intensyvi, kad iškart pradėjau ir rašyti – labai ilgus eilėraščius, parkeriu, į užrašų sąsiuvinius. Pirmoji versija būdavo ir paskutinė...

– Romane „Stern 111“, kurį pristatysite Kauno literatūros savaitės metu, pasakojama apie mūrininką, tapusį poetu Prenzlauer Berge. Tai artima jūsų biografijai. Kiek rašydamas rėmėtės savo patirtimis?

– Man visada reikalingi autentiški atspirties taškai – tačiau tai niekada nėra rekonstrukcija ar autobiografija. Kai turiu savo patirtimi pagrįstą pradžią, nuo jos galiu leistis į vaizduotę – iki fantastiškų, net pasakiškų scenografijų, kurios man atrodo ne mažiau tikros nei vadinamoji asmeninė patirtis.

– Kiek aprašydamas realius įvykius stengiatės išlaikyti tikslumą?

– Kartais labai svarbu būti tiksliam iki smulkmenų – pvz., kalbant apie vietas ar istorinius įvykius, kurie pasitelkiami tekste. Dažnai istorinė tikrovė yra dar stipresnė ir įspūdingesnė nei tai, kas sugalvota. Tai tarsi kristalizacijos taškai tekste, kurie laiko visą išgalvotų dalykų ir veiksmų audinį.

– Esate minėjęs, kad Jums labai svarbu, kaip skamba tekstas. Ar daug redaguojate savo kūrinius, kol pasiekiate tinkamą skambesį?

– Iš pradžių viską rašau ranka – tiek eilėraščius, tiek prozą. Dažniausiai pieštuku, į užrašų knygeles arba suliniuotus bloknotus be paraščių. Rašydamas stengiuosi kuo ilgiau likti prie šios pirmosios pieštuku parašytos versijos vaizdo, joje darau pirmuosius taisymus ir papildymus. Tam tikru momentu viskas tampa chaotiška ir nebeįskaitoma, todėl tenka tekstą perkelti į pirmąją spausdintinę versiją – į kompiuterį. Problema ta, kad kompiuteriu išspausdintas tekstas įgyja tam tikrą svetimą autoritetą – jis tampa užsispyręs ir ima elgtis taip, tarsi jau būtų galutinis, galbūt todėl, kad atrodo kaip išspausdintas. Dėl to jį sunkiau keisti, nors tai, žinoma, vis tiek vyksta.

Rankraštis man suteikia prieigą prie teksto, kurios netenku pereidamas prie pirmųjų kompiuterinių versijų. Redagavimas tęsiasi be galo – dvidešimt versijų nėra jokia retenybė. Nuolatinės abejonės ir nesibaigiantys vidiniai dialogai. Kiekvieną versiją atsispausdinu – man svarbu viską matyti prieš akis ir galėti bet kada atsiversti ankstesnes versijas, kad matyčiau, kaip tekstas keitėsi. Pasitaiko, kad ankstesnė versija pasirodo esanti geresnė arba kad tekstas per taisymus taip nutolsta nuo pirminio impulso, jog galiausiai ima atrodyti tuščias ir beprasmis – tada turi būti įmanoma grįžti prie pradžios.

Pirminė teksto forma, jo „vaikiškas“ pavidalas turi išlikti per visus taisymus – bent jau jo „naivioji“ energija, tas impulsas, kuris paskatino jį užrašyti. Ypač tai galioja eilėraščiams. Nepaisant visų abejonių, žinojimas, kada eilėraštis yra „baigtas“, išlieka viena didžiausių rašymo paslapčių. Tai tarsi darbas su akustine skulptūra – aš jį girdžiu.

– Kadangi skambesys Jums labai svarbus, galbūt parašęs tekstą perskaitote jį garsiai?

– Nesvarbu, ar tai eilėraštis, ar romanas – abiem atvejais pagrindinis orientyras yra klausa. Redaguoju tol, kol galiu išgirsti, kad tekstas skamba – tiesiogine to žodžio prasme. Iš pradžių mažiau svarbus turinys, labiau – tam tikra garsų seka, kurią noriu pasiekti, o kartu ir ritmas. Iš skambesio ir ritmo gimsta sintaksė, kuri pasikviečia vienus žodžius ir atmeta kitus. Ir vėl – begaliniai taisymai, begalinės abejonės. Dabar proza man ne mažiau svarbi nei poezija, tačiau eilėraščiai iki šiol išlieka mano gimtasis uostas.

– Dar pakalbėkime apie rašymo virtuvę – kiek šis procesas disciplinuotas? Ar keliate sau dienos tikslus, kiek žodžių ar puslapių turite parašyti?

– Ne, tokių tikslų nėra. Tačiau kiekvieną rytą, vėliausiai devintą valandą, jau sėdžiu prie darbo stalo. Geriausiai susikaupiu pirmosiomis dienos valandomis. Po pietų – „lengvi darbai sode“, tai yra skaitymas, medžiagos rinkimas, korespondencija...

– Dažnai minite, kad kurdamas mėgstate užsidaryti, pabėgti. Kur bėgate?

– Geriausiai dirbu namuose. Svetimos vietos mane pernelyg blaško. Namuose nereikia iš naujo orientuotis – viskas yra savo vietoje. Kartą metus praleidau Romoje, Villa Massimo – vokiečių akademijoje. Mano rašymui tai buvo katastrofa. Deja, per vėlai supratau, kad verčiau reikėjo tiesiog pažinti Romą ir Italiją, o ne bandyti ten rašyti romaną.

– Esate apdovanotas ne viena reikšminga premija, be to, Jūsų knygos išverstos į 25 užsienio kalbas. Ką Jums tai reiškia?

– Didžiausią džiaugsmą teikia vertimai – tarsi knyga gimtų iš naujo, kitu pavidalu. Apdovanojimai, žinoma, yra paskatinimas, nors su kiekviena knyga vis tiek pradedi nuo nulio, keista, bet taip yra...

– Kokias knygas skaitote laisvalaikiu? Gal yra autorių, prie kurių vis sugrįžtate?

– Taip, yra – tarp jų Roberto Bolaño, Denis Johnsonas ir Wolfgangas Hilbigas. Iš poetų ir poečių – Inger Christensen, Adamas Zagajewski, Tomas Tranströmeris ir Czesławas Miłoszas.

Kas? Kauno literatūros savaitė. L. Seilerio skaitymai, pokalbis. Moderuoja literatūros kritikas, rašytojas Marijus Gailius ir rašytojas Laurynas Katkus. Renginys vyks vokiečių kalba su vertimu į lietuvių.

Kur? Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56).

Kada? Gegužės 9 d. 19 val.

Vokiečių literatūros žvaigždė

L. Seileris (g. 1963) – vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų, įvertintas visais svarbiausiais literatūros apdovanojimais, tarp jų Vokietijos literatūros premija, Leipcigo knygų mugės, Ingeborgos Bachmann ir Georgo Büchnerio premijomis.

L. Seileris gimė ir augo Tiuringijoje, anuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), mokėsi staliaus ir mūrininko amato, tarnavo kariuomenėje, studijavo filologiją Halės universitete. Kūrybinį kelią pradėjęs Berlyne, dirbo kelneriu. Kartu su bendraminčiais leido literatūrinį žurnalą „moosbrand“ (liet. k. sąmanų gaisras).

1995-aisiais debiutavęs kaip poetas, ilgainiui jis išleido penkis kritikų gerai įvertintus rinkinius. Vėliau išleisti apsakymų rinkinys ir du romanai „Kruzas“ (Kruso, 2014) ir „Stern 111“ (2020) sulaukė didelio skaitytojų pripažinimo. Jo kūriniai versti į 25 kalbas, tarp jų ir į lietuvių (abu romanai, vertėja Zita Baranauskaitė-Danielienė, ir eilėraščiai).

Romanas „Stern 111“, pavadintas VDR gaminto radijo imtuvo vardu, poetišku ir pastabiu stiliumi pasakoja apie Rytų Vokietijos šeimą didžiųjų XX a. pabaigos pervartų metu. Pasitaikius pirmai galimybei tėvai Ingė ir Valteris pabėga į Vakarus. Sūnus Karlas, negaudamas iš jų jokios žinios, patraukia į besivienijantį, chaotišką Berlyną. Paslaptingą vaikystės draugę įsimylėjęs Karlas prisideda prie menu ir nelegaliomis veiklomis besiverčiančios skvoterių bendruomenės, tačiau didžiausias jo troškimas yra tapti poetu. Vėliau paaiškėja, kad tėvų sprendimą emigruoti į Vakarų Vokietiją ir dar toliau, kur jie patiria įvairiausių kurioziškų nuotykių, nulėmė patikimai saugota paslaptis.