Mellors: apie debiutinį romaną, padėsiantį poroms pasijusti mažiau vienišoms

Rašytojos Coco Mellors debiutinis romanas „Kleopatra ir Frankenšteinas“ (lietuviškai išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Marija Bogušytė, redaktorė Dovilė Bučelienė) skaitytojus įtraukia į audringą jaunos menininkės Kleo ir gerokai vyresnio reklamų kūrėjo Frenko santuoką. Nors knyga sulaukė milžiniškos pasaulinės sėkmės, jos kelias iki knygynų lentynų buvo paženklintas asmeninių dramų ir profesinių iššūkių.

Nuo balkono turėklo iki literatūrinio įkvėpimo

Viena įsimintiniausių knygos scenų gimė iš tikros istorijos, kurią C. Mellors išgirdo dar vaikystėje. Per jos tėvų medaus mėnesį tėvas nusprendė balansuoti ant viešbučio balkono, lažindamasis, ar liks gyvas nušokęs į baseiną.

„Mano mama buvo mirtinai įniršusi, – prisimena rašytoja. – Ji šaukė: „Tu toks pamaiva! Tikiuosi, kad nušoksi! Ir tikiuosi, kad užsimuši!“

Nors ši scena įsirėžia į atmintį, C. Mellors pabrėžia, kad romanas nėra pagrįstas jos tėvų biografijos detalėmis. Autorė siekė ne atkurti praeitį, bet sukurti daugialypį santuokos portretą, susidedantį iš idiliškų laimės akimirkų ir dažnai poras lydinčio nusivylimo santykiais.

Kūryba kaip būdas pabėgti nuo vienatvės

Knygoje gvildenamos vienatvės ir priklausomybės temos rašytojai yra pažįstamos asmeniškai. C. Mellors atvirai pasakoja apie ankstyvoje jaunystėje patirtą kovą su alkoholizmu, kuri, pasak jos, atskiria žmogų ne tik nuo artimųjų, bet ir nuo jo paties.

Rašymas jai tapo savotišku emociniu žodynu, kurį ji pradėjo ugdyti dar paauglystėje lankydamasi pas psichoterapeutą. Autorė vadovaujasi Davido Fosterio Wallace’o mintimi, kad geri kūriniai leidžia pasijusti mažiau vienišam: „Mano būdas padėti žmonėms pasijusti mažiau vienišiems buvo atvirai rašyti apie tas mūsų asmenybės puses, kurias slepiame ir kurių gėdijamės.“

Penkeri metai netikrumo ir 30 kartų atmestas rankraštis

Rašytojos kelias į pripažinimą nebuvo lengvas. Kol rašė romaną, C. Mellors penkerius metus dirbo laisvai samdoma tekstų kūrėja ir nuolat dvejojo, ar jos kūrinys apskritai kada nors išvys dienos šviesą. Situaciją apsunkino tai, kad pirminį rankraštį atmetė net 30 leidyklų.

Tačiau autorė nepasidavė, vadovaudamasi tėvo įskiepyta taisykle, kurią užrašė virš savo kambario durų: „Tik atkaklumas ir ryžtas yra visagaliai.“ Sulaukusi kritikos dėl knygos struktūros, C. Mellors iš esmės perrašė kūrinį. Kaip įvardijo pati rašytoja, šis procesas jai priminė vairavimą naktį: „Matai tik tiek, kiek apšviečia žibintai, tik tai, kas tiesiai prieš tave. Tačiau net turėdamas mažai informacijos, gali nukeliauti labai toli.“

Šiandien C. Mellors savo pavyzdžiu drąsina kitus pradedančius kūrėjus būti sau gailestingiems ir nebijoti atstūmimo, nes kūryba yra ne lenktynės, o bandymas sukurti ką nors, kas atlaikytų laiko išbandymą. Jos debiutinis romanas „Kleopatra ir Frankenšteinas“ – skausmingai artimas pasakojimas apie spontaniškus sprendimus, keičiančius mūsų likimus, ir netobulus santykius, gimstančius iš netikėtai tobulų vakarų.