– Ką tik grįžote iš Rygos, iš 36-ojo muzikos ir dailės festivalio „Bildes“. Kol įspūdžiai dar neatvėsę, pasidalykite.
– Šiame festivalyje jau kelintą kartą dainavau lietuvių poetų eiles, išverstas į latvių kalbą, pritariant latvių dainininkams ir net klausytojams. Nuostabu, kad esu priimta į mūsų brolių latvių būrį kaip muzikuojanti menininkė. Gaila, kad Lietuvoje panašių festivalių nevyksta, nors tikrai pažįstu nemažai muzikuojančių kolegų – Šiaulių edukologijos universiteto Dailės fakulteto absolventų, buvusių bendrakursių. Daugelis jų lankė anais laikais Virgio Stakėno įkurtą dainuojamosios poezijos studiją.
– Jūsų draugystė su broliukais latviais prasidėjo būtent šiame festivalyje. Papasakokite apie jį.
– Vasaromis šis festivalis organizuoja kūrybinius dailės plenerus, kur muzikantai gali prisiliesti prie dailės, o dailininkai – muzikuoti. Tokia menų sintezė plečia kūrėjo potencialą, suteikia naujų spalvų abiejose kūrybinėse sferose – dailės ir muzikos. Juk dažnai kūrėjas neapsiriboja viena meno sritimi. Labai daug menininkų save realizuoja tiek kaip muzikai, tiek kaip dailininkai ar literatai. Šiemet minime paties žymiausio Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Man jo kūryba yra profesionalumo visose meno srityse pavyzdys, siekiamybė. Nuostabu, kad esu Kauno miesto jo vardu pavadintos draugijos narė.
Rudenį, spalį ir lapkritį festivalyje „Bildes“ vyksta muzikavimo maratonas – bliuzo, roko, folk dainų ir kitokių žanrų koncertai. Dalyviai apdovanojami festivalio logotipais papuoštomis dovanomis, o kas dešimtmetį išleidžiamos didelio formato knygos, atspindinčios festivalio veiklą. Kiekvienoje knygoje tarp kitų muzikantų ir dailininkų, užfiksuotų kūrybinių veiklų metu, randu ir save.
Vasarą rengiamos kūrybinės stovyklos. Per visą eilę festivalių teko gauti įvairių kūrybinių užduočių – piešti, tapyti, dekoruoti keramines lėkštes, tekstilę, pašto dėžutes ir kt. Šįmet kontūriniais dažais taškavau drobę, nes to reikalavo tema „Punktojam“ (liet. „Taškuojam“). Šiuo metu Rygoje kaip tik ir vyksta visų „punktojusių“ autorių darbų paroda.
– Sėskime į laiko mašiną ir nusikelkime į 1990-uosius, kai buvote jauna kūrėja. Prisimenate savo pirmąjį dalyvavimą festivalyje „Bildes“?
– Pirmas festivalio koncertas vyko Rygoje, vienoje anglikonų bažnyčioje. Pamenu, tąkart viskas man buvo labai įdomu, nauja, netikėta. Tuo pačiu metu vyko ir dailės kūrinių ekspozicija bei koncertas. Mano dainos skambėjo jautriai, nors pradžioje balsas virpėjo... Organizatoriai padovanojo to koncerto įrašus ir nuotraukas.
Kai pirmą kartą atvykau į „Bildes“, man buvo 28-eri. Mergina su pačiu didžiausiu kūrybiniu dailės ir muzikos bagažu, nes kai po studijų Dailės fakultete pradėjau savarankišką gyvenimą, kūrybai galėjau skirti daugiausia laiko.
Paskui atsirado šeima, gimė dukra su raidos problemomis, tad kūrybos prioritetai pasiskirstė į daugelį sričių: kūryba vaikams, menų bei muzikos terapija, teatras, judesys, plastika, literatūra. Nors dainuojamoji poezija iki šiol užima pagrindinę mano kūrybos dalį, niekada nepamirštu menų sintezės, kuri suteikia kur kas daugiau spalvų muzikoje ir skambesio – dailėje.
– Kai filmavotės meniniame filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, susipažinote su latvių muzikantu ir kultūros darbuotoju Arniu Miltiņš’u. Sužinojęs, jog esate baigusi dailės mokslus, Arnis Jus pristatė muzikos ir dailės festivalio „Bildes“ sielai Tijai Auziņai. Ar ši draugystė stipri iki šiol? Ką ji davė?
– Bendravimas su latvių kultūros sferos žmonėmis – Arniu ir jo šeimos nariais, Tija ir kitais festivalio organizatoriais, dalyviais – man atvėrė kelius į kitus projektus, festivalius, koncertus, renginius. Teko dalyvauti Šiaurės šalių festivalyje „Trubadūrai vėl kelyje“, kur su norvegu ir islandu koncertavome Latvijos miestuose Cėsyse, Siguldoje, Valmieroje, Rygoje. Po to buvo „Žaliosios dainos“, Jūros, Folk muzikos festivaliai į kuriuos vykau ir su savo įkurto Vaikų ir jaunimo dainos teatro nariais.
Turiu svajonę organizuoti panašų festivalį ir Lietuvoje, bet viena negaliu to padaryti – reikia komandos.
Festivalis „Colis“ buvo skirtas specialiuosius poreikius turintiems vaikams ir jaunimui, todėl keletą kartų koncertavome su Vaikų ir jaunimo pensionato ugdytiniais. Beje, su fortepijono mokytoja ten keletą kartų grojo ir mano pirmoji dukra Elenutė. Turiu nuotrauką, kur ji groja garsaus latvių kompozitoriaus Raimondo Paulo raudonu rojaliu.
Įsimintinas man buvo ir praeitų metų festivalis, į kurį vykau su kita savo dukra. Jaunėlė pati panoro groti ten su manimi bosine gitara.
– Ar šis festivalis tarptautinis? Ar jame dalyvauja ir daugiau lietuvių?
– Šis festivalis ne tarptautinis, bet žinau, kad buvo idėjų į jį pasikviesti pasaulyje žinomų muzikuojančių menininkų. Beje, pirmame festivalyje dalyvavo grupė „Ženklas“ iš Vilniaus. Deja, ji jau išsiskirsčiusi. Šiuo metu esu vienintelė dalyvė iš Lietuvos.
– Kadangi festivalyje dalyvaujate jau ne pirmus metus, gal pramokote kalbėti latviškai?
– Apgailestauju, bet taip ir neišmokau broliukų kalbos, nors turiu vilties. Pastebėjau, kad dažnai ir patys latviai pamiršta, kad nesu latvė, ir kreipiasi į mane latviškai.
– Festivalio idėja – menų sintezė. Sakykite, kaip muzika ir dailė papildo viena kitą ir įkvepia?
– Muzika ir dailė turi vieną bendrą svarbią savybę – jas galima suprasti be žodžių. Aš jau nuo studijų laikų mėgstu klausytis dailininkų kuriamos muzikos, nes muzika, kaip ir paveikslai, turi daug atspalvių.
– Kasmet „Bildes“ festivalyje pasirenkamas vis naujas kūrybinis žanras. Šių metų tema buvo taškavimas. Jūs šia technika tapėte gėles.
– Paveikslą augaline tema šiame plenere pasirinkau spontaniškai, nes užfiksavau gėles kaip taškus giminaitės sodyboje. Asociacijos lėmė, kad pradėjau tapyti gėles, turinčias labai daug pumpurų, tik pasirinkau per sudėtingą formatą – per du pusdienius baigti darbą buvo didelis iššūkis. Dar skubiau reikėjo pateikti darbo pavadinimą, todėl dėl įdomumo paklausiau dirbtinio intelekto nuomonės. Buvau sužavėta atsakymu, todėl tokį ir pristačiau – „Tyli elegancija“.
– Papasakokite apie savo patirtį dainuojant lietuvių poetų eiles latvių kalba. Ar Latvijoje dainuojate tik latviškai?
– Nebūtinai. Latvių publika visados šiltai priima mano lietuviškai dainuojamą poeziją, o kviečiama įsijungia ir į latviškai atliekamą Jūratės Sučylaitės eilėmis parašytą dainos „Tas pasaulis“ („Ta pasaule“) priedainį. Šį rugsėjį tai dariau kitame projekte, kuris vyko Baltų vienybės dienos proga Bruknos, Kurmene dvaruose, Skaistkalnės vienuolyne. Čia aš taip pat dainavau keletą dainų latvių kalba.
– Kokių naujų kūrybinių iššūkių ar projektų norėtumėte imtis ateityje? Ar išdrįstumėte organizuoti panašų į „Bildes“ festivalį Lietuvoje?
– Jaučiuosi palaiminta, kad turiu galimybę kurti ir bendrauti su tokiais kūrybingais žmonėmis iš viso pasaulio. Turiu svajonę organizuoti panašų festivalį ir Lietuvoje, bet viena negaliu to padaryti – reikia komandos. Šias mintis esu išsakiusi M. K. Čiurlionio draugijos susitikimuose. Tikiuosi, ten pasėtas grūdas išaugs į panašų renginį ir mūsų šalyje. Labai to laukiu.
Naujausi komentarai