Čekų rašytojas, romanų ir apsakymų kūrėjas Arnoštas Lustigas, išgyvenęs Holokaustą, šeštadienį mirė Prahoje po penkerius metus trukusios kovos su kraujo vėžiu, pranešė naujienų agentūra ČTK.

Žydų šeimoje 1926 metais gimęs rašytojas paauglystėje per nacių okupaciją buvo išvežtas į Terezienštato koncentracijos stovyklą, o vėliau buvo laikomas Aušvico ir Buchenvaldo mirties stovyklose.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jis sugebėjo pabėgti iš traukinio, kai buvo vežamas į Dachau koncentracijos stovyklą, ir grįžo į Prahą, kurioje buvo prasidėjęs sukilimas prieš hitlerininkus.

Daugelis jo romanų pagrįsti atsiminimais apie gyvenimą stovyklose ir paskutines karo dienas. A.Lustigo kūrinių pagrindiniai veikėjai - eiliniai žmonės, paveikti Holokausto.

1962 metais išleistame romane "Dita Saksova" vaizduojama mirties stovykloje išgyvenusi paauglė, o knygoje "Malda už Kateržiną Horovicovą" ("Modlitba pro Katerinu Horovitzovou", 1964) pasakojama apie merginą, kuri mėgina išsipirkti iš nacių kalėjimo.

Romane "Tamsa nemeta šešėlio" ("Tma nema stin", 1976) vaizduojami du iš nacių transporto pabėgę paaugliai, mėginantys išgyventi miške.

A.Lustigas Holokausto tema taip pat parašė kelis apsakymus, tokius kaip "Naktis is viltys" ("Noc a nadeje", 1957) ir "Nakties deimantai" ("Demanty noci, 1958).

Po karo jis studijavo žurnalistiką ir prisidėjo nušviečiant arabų ir Izraelio karą 1948-1949 metais.

1968 metais, kai buvusioje Čekoslovakijoje Maskvos pasiųstos pajėgos numalšino "Prahos pavasarį", A.Lustigas, kuris tuomet rašė scenarijus filmams, per Jugoslaviją išvyko į Izraelį ir galiausiai persikėlė į Jungtines Valstijas, kur dėstė apie kinematografiją ir literatūrą Vašingtone įsikūrusiame Amerikos institute.

Čekoslovakijoje 1989 metais nuvertus komunistinį režimą, rašytojas grįžo į tėvynę, kuri 1993 metais taikiai pasidalijo į Čekiją ir Slovakiją.

1995-1997 metais jis buvo čekų kalba leidžiamo žurnalo vyrams "Playboy" vyriausiasis redaktorius.

A.Lustigas 2008 metais pelnė tarptautinę Franzo Kafkos (Franco Kafkos) premiją, o už 2000 metų romaną "Žavios žalios akys" (Krasne zelene oči) 2003 metais buvo nominuotas Pulitzerio (Pulicerio) premijai.

Nors karo metais patyrė skaudžių išgyvenimų, o vėliau ilgai sirgo, rašytojas išliko optimistas.

"Iki šiol savo gyvenime viską atlaikiau, todėl galbūt ištversiu ir vėžį", - jis sakė duodamas interviu vienam žurnalui anksčiau šiais metais, kai jau buvo prikaustytas prie lovos.

"Manau, mano gyvenimas geras", - pridūrė jis.