MOTERIS, ĮKŪRUSI AKMENŲ MUZIEJŲ, TIKI, KAD JIE GYVI

Akmenų muziejaus Betygaloje įkūrėja 74 metų Marijona Birutė Navakauskienė šypteli: "Dar metus, dvejus – padirbėsiu. Po to būsiu laisvo oro direktorė – valgysiu vyšnias ir rašysiu."

Laimę nešanti pasaga

"Seniau ant namo sienos rašydavo: "Išėjau į frontą." Aš ant muziejaus durų parašau: "Išėjau į kaimus rinkti medžiagos", – juokdamasi pasakojo Marijona.

"Nekreipkite dėmesio, kad žolė nenupjauta – neturėjau laiko", –  Marijona neseniai grįžo iš Čekijos, kur kelias savaites praleido su jaunaisiais geologais.

Energinga ir nenustygstanti vietoje moteris turi daugybę apdovanojimų, yra Raseinių rajono garbės pilietė bei nusipelniusi kraštotyrininkė. Ji įkūrė mineralų muziejų Betygaloje, kurio ekspoziciją dar ir dabar nuolat papildo įvairiais eksponatais.

"Gimtosios žemės Jorio apdovanojimą" turinti moteris pradaro savo medinio namo duris, virš kurių kabo pasagos – nuo senovės lietuviai ir kitos tautos tikėjo, kad jos neša laimę.

Ant sienų – daug nuotraukų, apdovanojimų, diplomų, ant stalo – knygų, sąsiuvinių.

"Kiek parašiau knygų? Eeeee, nesuskaičiuoju, štai – kelios, – padeda ant stalo keliolika įvairių knygų. – Rašiau apie gamtą, pasakas, legendas, mitologijos sakmes, registravau vietovardžius, kaimo žmonių prisiminimus, nors labiausiai man patinka eiliuoti. Atidaviau duoklę Betygalai, aprašiau kaimus, naujausia knyga turėtų būti apie vakarinę Betygalos dalį."

Už rasta akmenį – penketukas

Akmenis Marijona renka keliasdešimt metų, nuo 1988-ųjų dalyvauja jaunųjų geologų stovyklose, o 1992 m. gruodžio 12 d. buvusioje Betygalos vidurinėje mokykloje su pagalbininkais įrengė muziejų.

Kodėl – akmenys?

"Patinka. Jie įdomūs, – gūžtelėjo pečiais jaunatviška senjorė, jau lydėdama iki muziejaus. Po akimirkos mostelėjo ranka. – Štai čia pirmoji ubagynė – senelių namai – Kauno rajone. Įkurti 1890 m., padedant Maironiui... O akmenys – keliaudavau, jų parsiveždavau iš Maskvos, Užkaukazės, Krymo, Uralo..."

Maždaug prieš 40 metų Betygaloje pastatė užtvanką, privežė žvyro iš Ariogalos ir kitų vietų ir tuomet geografiją bei istoriją dėsčiusiai Marijonai mokiniai atnešė kelis retus, įdomius akmenis ir už tai gavo penketukus.

Patenkinti vaikai ėmė vilkti krūvas įvairiausių akmenų – taip prasidėjo muziejaus istorija.

Kadaise ji suskaičiavo, kad padedant mokiniams, jų tėvams, draugams surinko 3 tūkst. įvairių mineralų.

"Jie buvo inventorizuoti, įvertinti ir aprašyti moksliškai, tad skaičius šiek tiek sumažėjo – dviejų vienodų mineralų neskaičiavome, – rakindama muziejaus duris tarškėjo Marijona. – Turiu akmenų iš visų žemynų, išskyrus Antarktidą."

Iš 2 kilometrų gylio

Bene brangiausias jai mineralas – trilobitas – laikomas geriausiai žinoma fosilijų grupe po dinozaurų eros.

Vieną turėjo atsivežtą iš Armėnijos, kopiją – iš Norvegijos, o pats brangiausias rastas beveik po kojomis – Betygaloje.

Tolimiausias? Iš Ramiojo vandenyno dugno, ištrauktas iš 2 kilometrų gylio – jį atsivežė iš Kaliningrado.

"Šį 35 kg smiltainį iš upelio svyruodami, vos patempdami  atnešė keli vaikai, – komentavo Marijona. – Čia – rausvasis korundas, atsivežiau iš Maskvos, tai – kiečiausias akmuo po deimanto. Jų randama beveik tik Rusijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir JAV."

Vienas Marijonai brangus akmuo dingo, tačiau po metų mistiškai atsirado kitoje vietoje: kraštotyrininkė atmintinai žino visų akmenų radimo vietas.

"Dingo ir gražiai nušlifuotas akmuo iš Juodosios jūros, ir vienas iš Brazilijos atvežtas rodonitas – didžiavausi juo, norėjau net į žiedą įsidėti, bet jis dingo po vienos Vilniaus delegacijos apsilankymo. Ant medžio kabindavau iš akmens papuošalus – dingo ir jų dešimtys", – tik po tų praradimų M.B.Navakauskienė eksponatus ėmė "slėpti" vitrinose.

Eksponatai – ir iš žmogaus kūno

"Rubinas, dinozauro pėdos kopija. Jis apdirbtas Maskvoje už lašinukus ir kumpiukus – natūriniai mainai. Čia – iš žmogaus organizmo išimti akmenys, čia – kalnų krištolas, į geležį virtęs amonitas, fosilijos, rausvasis korundas, čia – amuletas – jį puikiai vertino a.a. etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Pranė Dundulienė-Stukėnaitė, kuri teigė, kad šio akmens savininkas garbino baltąją mešką", – akmenų istorijas pasakojo Marijona.

"Pagal Zodiako ženklą esu Skorpionė, turiu visus šiam ženklu tinkamus akmenis. Neturiu tik deimanto, – kalbėjo moteris. – O čia – smiltainis su saulutės ženklais, nuo senovinių antkapių. Norėjo jį į Vilnių išvilioti, bet atsiviliojau atgal. Čia – parakinė iš kaulo, titnaginiai kirvukai, 8 tūkst. metų senumo suakmenėję šiaurės elnio, stirnos kaulai – Vilniuje tiksliai nustatė. Beje, rasti prie Betygalos. Čia – pirmykščio žmogaus darbo įrankis, žalvarinis pakabukas, kuriuo puošdavo arklio kaklą."

Ir dar – opalai, įvairiaspalviai jaspiai, trilobitas, suakmenėjęs medis, nefritas, natūralios geležies rūdos gabalai, astrofilitas – jį sudaužė, nes kelis gabaliukus išvežė į sostinę, švino cinko rūda – Marijona ragino pakilnoti nedidelius, bet sunkius gabalus.

Ir dar daug kitokių akmenų bei eksponatų: senų darbo įrankių, drabužių. O desertui, pokštavo kolekcijos rinkėja, – lietuviška nafta iš Gargždų ir naminukė, kurioje panardinta gyvatė iš Pietryčių Azijos.

Tikinti akmenimis

Ar akmenys gyvi? "Eini į bažnyčią ir žegnojiesi? Jei tiki – padės. Jei tiki, padės ir medis, ir akmenys. Ir išgydys, – įsitikinusi Marijona. – Aš tikiu, kad jie – gyvi, padeda, turi galios. Žmogus turi kažkuo tikėti. Jei netikės – bėda... Na, kur dabar važiuojame? Iki vandens malūno, kuriame filmavo "Niekas nenorėjo mirti"?

O po akimirkos kraštotyrininkė vėl ėmė berti įdomybes apie įvairias aplinkines vietas.

Apie poilsį energinga senjorė turbūt dar negalvoja?

"Na, metus, dvejus dar padirbėsiu. Po to būsiu laisvo oro direktorė, – nusijuokė Marijona. – Valgysiu vyšnias savo sode ir rašysiu."