Ch. Phillipsas buvo pakviestas į Vilniaus knygų mugę dalyvauti Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA rengtoje diskusijoje apie Lietuvos muzikos ateitį. Muzikos žurnalistės Rūtos Giniūnaitės pokalbis su juo – apie muzikos industrijos tendencijas ir intelektinės nuosavybės svarbą.

– Charlie, koks buvo jūsų kelias į muzikos industriją?

– Studijavau Artimųjų Rytų istoriją, taigi, mano išsilavinimas nebuvo susijęs su muzika. Tačiau ji visada buvo mano aistra ir hobis – grojau grupėse, dainavau choruose ir mokiausi groti įvairiais instrumentais, todėl turėjau tam tikrą suvokimą. Baigęs studijas nusprendžiau pasiimti laisvus metus ir bandyti įsilieti į muzikos industriją. Laimei, atsitiktinis pažįstamas mane suvedė su žmogumi, kuris vadovavo įrašų studijai Pietų Londone. Prieš tai neturėjau jokių ryšių, todėl pasinaudojau proga pasisemti patirties, nors ir žinojau, kad kelis mėnesius dirbsiu nemokamai. Viskas vyko labai greitai: studijoje dirbome su tokiais grandais kaip „Radiohead“, „Depeche Mode“ ir „The Cure“. Ši patirtis daugiausia išmokė dirbti su žmonėmis, ne tik rūpintis techniniais aspektais. Po daugiau nei metų atėjau į „Capital Radio“ stotį Londone padėti įsteigti jų interneto radiją. 2000 m. klausytis radijo internetu dar buvo labai nauja idėja.

– Jūsų patirtis labai plati – buvote prodiuseris, lektorius, „The Ivors Academy“, „Worldwide Independent Network“ direktorius, dabar vadovaujate įmonei „PTR Strategic“, muzikos industrijos atstovams padedančiai efektyviau valdyti autorines teises. Kuris darbas jums teikė daugiausia džiaugsmo?

– Pagrindinis mano karjeros posūkis įvyko po aštuonerių darbo metų radijuje, taip pat ir „Napster“ – internetinėje muzikos failų apsikeitimo platformoje. Supratau, kad man trūksta platesnio, teisinio supratimo, kaip veikia industrija, tad nusprendžiau įgyti teisinę kvalifikaciją. Jaučiau, kad esu sutrikęs: daug žinau apie kūrybos pusę, bet nieko – apie verslą. Pats sumokėjau už metus teisės mokykloje ir tai buvo geriausias sprendimas, kokį kada nors priėmiau. Tai buvo laikas, kai gilinau ne tik teisines žinias apie konstitucinę, Europos, nuosavybės ir sutarčių teisę, bet ir tobulinau savo analitinius ir kalbos įgūdžius.

JK kvalifikacijos procesas yra griežtas, reikalaujantis dvejų metų darbo advokatų kontoroje. Po jų 2009 m. gavau darbą Tarptautinėje fonogramų gamintojų organizacijoje (IFPI), vėliau praleidau dešimt metų tarptautinėje nepriklausomų leidimų srityje, kol galiausiai įsteigiau savo įmonę „PTR Strategic“.

Kiekviena mano karjeros atkarpa buvo vertinga, bet įgytas teisinis išsilavinimas suteikė tvirtą pagrindą ir kontrolę, kurią labiausiai vertinu dabar. Manau, dabartinis mano darbas yra pats prasmingiausias mano karjeroje. Dėl „PTR Strategic“ turiu galimybę dirbti su garsiausiais pasaulio atlikėjais ir įrašų kompanijomis, taip pat kylančiais talentais. Vadovaudamas savo organizacijai galiu pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, ir tai yra didžiulė privilegija.

– Vadovavote ir prestižinei „The Ivors Academy“ – organizacijai, siekiančiai apsaugoti dainų tekstų autorių ir kompozitorių teises ir juos edukuoti. Kodėl svarbu šalims turėti tokias nevyriausybines struktūras?

– Nors „The Ivors Academy“ yra dainų autorių ir kompozitorių profesinė asociacija, ji nesirūpina kolektyviniais licencijavimais, o tarnauja kaip lobistų organizacija. Ji ypač garsėja „Ivor Novello“ apdovanojimais, kuriuose kasmet pagerbiamas dainų kūrėjų talentas, o laureatai išrenkami muzikos profesionalų balsų dauguma.

Kad būtų tokių organizacijų, yra labai svarbu, nes taip palaikome dialogą ne tik tarp kūrėjų, bet ir su valdžios institucijomis. Labai svarbu, kad bet kuri šalis – didelė ar maža – turėtų bendrą balsą, gebantį aiškiai išdėstyti muzikos industrijos poreikius ir iššūkius.

Dabar, kai intensyvėja diskusijos apie dirbtinį intelektą ir autorines teises, ypač svarbu visiems industrijos atstovams sėdėti prie vieno stalo. Sprendimų priėmėjai dažnai klauso turinčių didžiausius biudžetus (paprastai technologijų įmonių), todėl būtina, kad jaunesni muzikos kūrėjai ir organizacijos taip pat būtų išgirsti.

„TikTok“ pakeitė ir tai, kiek dėmesio galime skirti muzika. Dainos dabar yra trumpesnės, priedainį girdime daug greičiau.

Mane žavi, kad siekdamos tarptautinio pripažinimo tokios šalys kaip Lietuva panaudoja savo unikalius ne tik muzikos, bet ir žaidimų, kino, choreografijos, scenos dizaino srityse dirbančius talentus. Pavyzdžiui, serialas „Stranger Things“ buvo filmuotas Vilniaus Lukiškių kalėjime ir šis projektas pasitarnavo kaip papildoma galimybė Lietuvai patekti į pasaulio žemėlapį. Panašiai ir „Eurovizija“ suteikia šalies talentams galimybę pasireikšti, o stipri nevyriausybinė organizacija gali padėti užtikrinti, kad valdžia klausytųsi ir mokytųsi iš šių sėkmės istorijų.

– Daug dirbate dėl atlikėjų atlygio už jų kūrybos naudojimą. Kaip pasikeitė situacija JK? Ar atlikėjams mokama taip pat kaip prieš 10–15 metų?

– Viskas labai pasikeitė, nes 2009 m. apie tai dar mažai kalbėjome. Industriją vis dar išlaikė kompaktinių diskų ir koncertų bilietų pardavimai. Kai atsirado muzikos transliavimo platformos, interneto radijas, visa industrija buvo priversta mokytis. Staiga visi suprato, kad teisės į muzikos kūrinį ir jo garso įrašą yra atskiros ir už kiekvieną kūrinio grojimą turi būti mokami pinigai.

Atlikėjai dabar supranta, kad, pareikalavę savo atlygio – ar tai būtų radijo transliacijos, ar kitoks jų muzikos naudojimas, jie gali gauti pajamų, kurios anksčiau buvo paslėptos. Radijas, beje, ypač JK, išlieka pagrindiniu kanalu, o televizijoms dar reikėtų pasistengti – čia grojama mažai muzikos. Matau ryškų skirtumą tarp JK ir Lietuvos. Mano žmona lietuvė, todėl vasaras leidžiame čia. Pastebiu, kad jūsų visuomeninio transliuotojo pokalbių laidos dažnai rodo gyvas grupes arba muzikinius vaizdo klipus – nuo Jessicos Shy ir kitų – suteikdamos platformą tiek žinomiems, tiek pradedantiems atlikėjams. Pas mus BBC retai kada pristato naujų ar nepriklausomų kūrėjų; eteris skirtas didiesiems žaidėjams.

– Ką patartumėte pradedantiems atlikėjams dėl jų muzikos teisių apsaugos šiandienės industrijos kontekste?

– Pirmiausia – kaupti žinias. Reikia suprasti pagrindus: kas tiksliai yra kompozicija, koks skirtumas tarp muzikos kūrinio ir jo atlikimo. Kūrinys turi savo teises, o bet kokio atlikimo garso įrašas – atskiras teises. Jei pats būčiau tai žinojęs anksčiau, manau, būčiau galėjęs dar geriau orientuotis industrijoje ir padėti kitiems.

Tokios organizacijos kaip AGATA privalo paaiškinti, kas iš tikrųjų yra muzika ir kaip veikia šios srities teisinis reguliavimas. Atlikėjus ir visuomenę reikia edukuoti, kad muzika sukuria valstybei tiek meninę, tiek ekonominę vertę. Dar jauniems atlikėjams noriu patarti rasti tikrai verslą išmanančių profesionalų ir klausyti jų patarimų. Yra daug siaubingų istorijų apie atlikėjus, kurie buvo apgauti leidybinių kompanijų ir kt. Šiandien „rykliai“ nėra tik kostiumuoti vyrai, jie – ir „YouTube“ turinio kūrėjai, siūlantys abejotinų patarimų. Tad susipažinkite su pagrindais, žinokite, kaip galima generuoti pajamas iš kūrybos ir nebijokite kreiptis į vietines organizacijas, saugančias autorines ir gretutines teises.

– Pastebėjau, kad net jauni atlikėjai, ypač JAV ir JK, patys kuria savo leidybos ar įrašų kompanijas ar atsiskiria nuo didžiųjų. Kokie yra pranašumai ir trūkumai leidžiant muziką pačiam?

– Jei leidi įrašus pats, reikia dviejų dalykų, kuriuos paprastai suteikia leidėjas: kompetencijos viską valdyti ir lėšų. Vadinasi, reikia investuoti į reklamą, komunikaciją, prodiusavimą. Nors kai kuriems atlikėjams pavyksta tai padaryti, daugumai tiesiog trūksta laiko ar išteklių viską atlikti patiems.

Kita vertus, pastaruosius dešimt ar penkiolika metų buvo įdomu stebėti, kaip atlikėjai atgavo kontrolę, nes dažnai, jei nesi superžvaigždė, leidybos kompanijoms esi tik vienas iš daugelio klientų. Smagu matyti tuos, kurie pasitraukia iš tradicinių leidėjų susitarimų ir valdo savo karjerą savo sąlygomis, jei turi tam pajėgumų. Manau, labai padeda tokios muzikos platformos kaip „Bandcamp“ ar „SoundCloud“, teikiančios išsamią analizę ir rinkodaros priemones, kuriančios bendruomenę, kurioje muzikos entuziastai padeda vieni kitiems be korporatyvinės įtakos. Galų gale, nesvarbu, ar pasirinksi dirbti su leidėju, ar savarankiškai, viskas priklauso nuo tavo pasiruošimo priimti rizikas.

– Kaip, jūsų nuomone, platforma „TikTok“pakeitė muzikos industriją?

– Tai labai platus klausimas, kuriam skirta daugybė mokslinių tyrimų. Man daugiausia nerimo kelia, kiek daug įtakos ir galios sutelkta vienos platformos rankose. Tą patį galima sakyti ir apie „Spotify“, bet „TikTok“ principas kitoks – kiekvienas privalo žaisti pagal šios platformos taisykles, nes jai nėra alternatyvų. Ji diktuoja taisykles – pavyzdžiui, kokios trukmės turi būti daina, kad taptų populiari, ir nusprendžia, kiek  bus už tai sumokėta. „TikTok“ pakeitė ir tai, kiek dėmesio galime skirti muzikai. Dainos dabar yra trumpesnės, priedainį girdime daug greičiau. Tačiau manau, kad „TikTok“ nebus amžina ir ją pakeis kitas formatas. Tikiu, kad vėl pradėsime mėgautis ilgesne trukme, nes mums atsibos greitas tempas.

– Ar jauni atlikėjai, tokiose platformose žaibiškai išgarsėję dėl vienos dainos, gali sukurti ilgalaikę karjerą?

– Net ir prieš interneto erą buvo vieno hito atlikėjų, bet sėkmė priklauso nuo jų gebėjimo užmegzti ryšį su tinkama auditorija. Pavyzdžiui, atlikėjas Sealas 1990 m. kartu su mano draugo broliu Adamski išleido hitą „Killer“. Ta daina Sealui atvėrė daugybę durų – jis rado savo klausytojų ir netapo tik vieno hito atlikėju, padarė puikią karjerą.

Vadinamasis viral momentas (populiarumo proveržį paskatinusi akimirka, kūrinys – red. past.) gali suteikti pradinį postūmį, bet užtikrinti tinkamą kūrybos monetizaciją gali būti sunku. Kita vertus, yra ir šviesioji „TikTok“ pusė – labai įdomu stebėti, kaip senos dainos įgauna antrą gyvenimą, tarkim, „Fleetwood Mac“ legendinis kūrinys „Dreams“. Tie atlikėjai jau padarė įspūdingą karjerą, kurią sukūrė gyvi pasirodymai ir ilgalaikis auditorijos įsitraukimas, todėl jų sugrįžimas į „TikTok“ atrodo autentiškas, neforsuotas.

– Noriu paklausti apie televizijos talentų šou, tokių kaip „X faktorius“ ar „Balsas“, skirtumus JK ir Lietuvoje. Dauguma laimėtojų JK tampa pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip manote, kodėl sunku lietuviškų projektų laimėtojus paversti tokiais?

– Populiariosios muzikos pasaulio varomoji kalba yra anglų, todėl dažnai nepastebime puikios muzikos kitomis kalbomis. Tačiau svarbiausia yra tai, kaip galingi muzikos industrijos žaidėjai: vadybininkai ir leidybos kompanijos – dirba tose šalyse. Tokie šou, bent jau JK ar JAV, nėra tik apie talentą. Tai galimybė rasti žvaigždžių, iš kurių bus sukurtas geras produktas. Pavyzdžiui, „One Direction“ nelaimėjo „X faktoriaus“, bet buvo paversti pasaulinėmis superžvaigždėmis, turinčiomis didžiųjų leidybos kompanijų palaikymą, kuris padėjo padaryti tarptautinę reklamą ir paversti juos fenomenu. Tai nebuvo organiška karjera, veikiau strategiškas, kruopščiu planavimu ir pinigais paremtas rezultatas. Tačiau tikiu, kad tokia formulė pamažu nusibosta auditorijai, nes pasikartojančios neatrastų talentų, dirbančių kavinėje ar statybose, istorijos tampa nuspėjamos.