„Kino pavasaris“ atskleidė dabartinio kino tendencijas ir lietuviškų filmų brandą

Gero kino maratonu tapo Vilniuje bei Kaune jau pasibaigęs, per kitus didžiuosius Lietuvos miestus tebekeliaujantis „Kino pavasaris“. Šio festivalio tikslas – parodyti ryškiausius pastarųjų metų filmus, kurių panorama leidžia kalbėti apie ryškias tendencijas moderniame pasaulinio kino procese.

Kino pasiekimų diagnozė

Kas naujesnio kine? Į šį amžinai aktualų klausimą rimtuose kino festivaliuose jau seniai įprasta atsakyti tradiciškai: „Krizė tęsiasi.“ Kaip sako rusai, kiekviename pokšte yra dalelė tiesos. Yra daug tiesos ir tokioje stabilioje kino pasiekimų diagnozėje. Akivaizdi originalių siužetų krizė seniai dangstoma efektingais garsių filmų tęsiniais arba perdirbiniais, kurie fantastiškai pelningi studijoms ir patinka milijonams žiūrovų. Todėl rimtas problemas gvildenančio kino kasmet lieka vis mažiau.
Tačiau nusiminti nėra pagrindo. Gero ir prasmingo kino tikrai esama, tik jo ieškoti reikia ne garsiausiuose kino festivaliuose, vis mažiau besipriešinančiuose holivudinei komercijai, o be raudono kilimo ir žvaigždžių parado puikiausiai apsieinančiuose kino forumuose.

Alsuoja tikra gyvybe

Nemažai tokio kino buvo ir „Kino pavasaryje“. Pagaliau galėjome pamatyti tarptautinių apdovanojimų prizininką – rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, pagerbtą net „Auksine palmės šakele“ Kanuose. Neliko abejingų šio filmo herojei studentei, paskutiniaisiais socialistinės Rumunijos metais desperatiškai pasiryžusiai abortui, o tai anuo metu buvo prilyginama nusikaltimui prieš valstybę.
Dar vienas „Kino pavasaryje“ parodytas rumunų filmas „12:08. Į rytus nuo Bukarešto“ (rež. Corneliu Porumboiu) jau leidžia kalbėti apie rumunų kine kylančią „Naująją bangą“, kurios autoriai nesistengia eiti komercinio kino keliais, bet ieško būdų kalbėti su žiūrovais apie visus jaudinančias problemas.
Giliai sujaudina ir bene geriausias pastarųjų metų filmas „Skafandras ir drugelis“ (rež. Julianas Schnabelis), pernai apdovanotas Kanuose už geriausią režisūrą. Iš pirmo žvilgsnio keistokai pavadinto filmo herojus yra populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius Jeanas-Dominique‘as Bauby. Po insulto energingas keturiasdešimtmetis donžuanas atsigauna visiškai paralyžiuotas. Nuo šiol jis bus įkalintas savo kūno skafandre ir galės judinti tik kairiąją akį. Medikų paskatintas jis ryžosi parašyti ir įteikti vienai knygų leidyklai dar iki nelaimės pažadėtą savo autobiografiją.

Aktualios pasaulio problemos

Netrūko „Kino pavasario“ programoje ir filmų, skirtų aktualioms dabartinio pasaulio problemoms – kovai su terorizmu (brazilų „Elitinis būrys“, šiemet Berlyno kino festivalyje sumedžiojęs „Auksinį lokį“), eurointegracijai (turkų režisieriaus Fatih‘o Akino „Iš kitos pusės“), seksualinių mažumų problemoms (argentinietės Lucka Puenzo „XXY“), totaliam susvetimėjimui (estų „Rudens puota“, kurį režisierius Veiko Õunpuu pavadino „juoda kaip degutas komedija apie vienišumą, nusivylimą ir viltį“). O „Riedlenčių parke“ JAV režisierius Gusas Van Santas nėrė į bauginančius paauglių smurto pasaulio akivarus.
Svarbiu „Kino pavasario“ akcentu tapo lenkų kino patriarcho Andrzejaus Wajdos karinė drama „Katynė“, pagaliau atskleidžianti ilgai slėptą tiesą apie lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD.

Lietuviško kino renesansas?

Kaip niekad daug „Kino pavasaryje“ šiemet buvo lietuviško kino. Septyni „Lietuviškų svajų“ ciklo kūriniai turėtų nuraminti visus skeptikus, jau baigiančius laidoti mūsų nacionalinį kiną. Lietuviškas kinas pastebimai jaunėja, bet jau demonstruoja pakankamą brandą.
Lygindami „Kino pavasaryje“ parodytus filmus su neseniai agresyviai reklamuojamo renginio „AXX“ produkcija, galėtume konstatuoti, jog dabartinių filmų meninis lygis yra nepalyginamai aukštesnis, o jų autoriai bent jau žino, kodėl pasirinko kinematografininko profesiją.
Malonų įspūdį daro režisierės Kristinos Buožytės pilno metražo filmas „Kolekcionierė“. Jauna menininkė neslepia, kad daug ko išmoko žiūrėdama austrų režisieriaus Michaelio Hanekės filmus. Nors „Kolekcionierės“ dramaturgija kai kada šlubuoja (tai sena lietuviško kino bėda), bet režisierės ryžtas ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai Gabija Ryškuvienė bei Marijus Jampolskis jaučiasi drąsiai. Už tai galima atleisti visus siužeto nelygumus, ginčytiną finalą ir kitas nereikšmingas smulkmenas.

Tikrovė: vakar ir šiandien

Gerą optimizmo užtaisą gauna ir režisieriaus Tomo Tamošaičio filmo „Ispanų suaugusiems“ žiūrovai. Tai nostalgiškas ir kupinas humoro dokumentinis filmas apie žmones, bet kokiomis aplinkybėmis neprarandančius vilties.
Režisierė Jūratė Samulionytė sukūrė pirmąjį fotofilmą Lietuvos kino istorijoje. Jis vadinasi „Nerutina“ ir jį sudaro 80 tūkstančių fotokadrų, kuriuose daiktai padeda herojui Henrikui įveikti kasdienybės monotoniją.
Režisierius Laimantas Kairys filme „Perlas“ balansuoja ant kelių žanrų ribų ir neblogai įvaldęs absurdo bei „žiauraus teatro“ estetiką. Matyt, neatsitiktinai pagrindinį vaidmenį čia atlieka tokios kūrybos specialistas Jonas Vaitkus.
Senatvės bei „nereikalingų žmonių“ temą pratęsia ir režisierius Justinas Lingys „Tikrovės pinklėse“. Komplikuotoje situacijoje esanti filmo herojė – po septynerių metų laimės paieškų iš užsienio į senelio namus sugrįžusi anūkė – tikisi rasti ramybę, tačiau patiria, kad jos neturės, kol neišmoks pažinti ją supančio pasaulio.
Režisieriaus Vytauto V.Landsbergio drama „Kai aš buvau partizanas“ – tai bandymas apie skaudžias pokario Lietuvos problemas pakalbėti... stebuklinės pasakos intonacijomis. Filmo idėja gimė tada, kai V.V.Landsbergis kartu su aktoriumi Gediminu Storpirščiu repetavo spektaklį „Bunkeris“.
Filmas „Brėkštant“ – tai kolektyvinis darbas, sudarytas iš keturių novelių: „Inga“ (rež. Ignas Miškinis), „Žalios akys“ (rež. Donatas Vaišnoras), „Bent niekada“, (rež. Marius Kunigėnas) ir „Tik tu ir aš“ (rež. Mantas Verbiejus). Tai keturios istorijos, nagrinėjančios vyro ir moters santykius miesto realijose tarp ketvirtos ir šeštos ryto – kai baigiasi vakar ir prasideda šiandien.