"Versmės" leidykla papildė savo knygų seriją "Neparklupdyta Lietuva" nauju leidiniu – Antano Terlecko atsiminimais ir dienoraščiu, kuriuos autorius sudėjo į knygą "Ne pats pasirinkau savo dalią". Ji buvo pristatyta ten pat, kur ir pirmoji A.Terlecko atsiminimų knyga "Laisvės priešaušryje", – Istorinėje prezidentūroje.

"Versmės" leidykla papildė savo knygų seriją "Neparklupdyta Lietuva" nauju leidiniu – Antano Terlecko atsiminimais ir dienoraščiu, kuriuos autorius sudėjo į knygą "Ne pats pasirinkau savo dalią". Ji buvo pristatyta ten pat, kur ir pirmoji A.Terlecko atsiminimų knyga "Laisvės priešaušryje", – Istorinėje prezidentūroje.

Pasirinko kitą kelią

Ekonomistas, finansininkas, apskaitininkas, inžinierius, durininkas, drabužininkas, gaisrininkas – tokia laisvės šaukliu vadinamo Antano Terlecko darbo biografijos "degradacija" – tai tik, kaip sakoma, žiedeliai, palyginti su tuo, kokį KGB spaudimą patyrė prisiminimų autorius.

"Niekas neturėtų rašyti prisiminimų, nesiremdamas dokumentais, dienoraščiais. Ypač – jei memuaristas sulaukęs solidaus amžiaus. Neturėtų būti tokiose knygose jokių įvykių pagražinimų – šioje savo knygoje, kaip ir ankstesnėje, neslepiu savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų, nes jų nutylėjimas – tai nepagarba skaitytojui ir istorinei tiesai", – tvirtino susirinkusiesiems Antanas Terleckas.

Laisvės šauklys knygoje neslepia, kad, pavyzdžiui, 1945 m. gegužės viduryje, pasibaigus karui, tėvas buvo palaiminęs jį eiti į mišką ("Aik, Untanai, bolševikų mušti"). Antaną labiau nudžiugino partizanų atsisakymas priimti šešiolikmetį į savo gretas. Jie paragino vaikinuką eiti mokytis. Ir pasuko Antanas mokslo ir ilgos bei sunkios kovos su okupantais ir jų pakalikais – stribais keliu.

A.Terleckas skaudžiu savo praregėjimu vadina dėdės šeimos ištrėmimą į Sibirą, žinojimą apie gimtinėje vykusias okupacinių pajėgų ir Lietuvos partizanų kautynes, kurios pareikalavo daugybės laisvės gynėjų gyvybių.

Akiplėšiška drąsa

Apie A.Terlecko kovos su okupantais kelią daugybę susistemintų iš įvairių šaltinių duomenų knygos pristatyme pateikė artimas laisvės šauklio draugas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas. Didžiąją dalį įvairiapusės informacijos sudarė žinios iš kartu su A.Terlecku parengto Laisvės lygos istorijos dvitomio. Tad susirinkusieji į knygos pristatymą sužinojo daug daugiau apie A.Terlecką, nei parašyta jo antroje prisiminimų knygoje.

1928 m. Ignalinos rajono Krivasalio kaime, mažažemių ūkininkų šeimoje, gimęs Antanas po studijų Vilniaus prekybos technikume įgijo VU finansų ir kredito specialisto diplomą, tačiau iš tolesnių studijų aspirantūroje buvo pašalintas už tiesiog akiplėšišką drąsą. Mat viešumoje ironizavo, kalbėdamas apie marksizmo-leninizmo teiginius, šaipėsi iš SSKP politikos, įrodinėjo, kad valdžios požiūriu teisinga tik tai, kas naudinga komunistų partijai.

KGB kerštavo

A.Terleckas neakivaizdžiai studijavo ir istoriją, tačiau jam nebuvo leista ginti diplominio darbo, kuriame buvo pateiktas objektyvus požiūris į Lietuvos būvį imperinės Rusijos valdžioje.
Maža to, jo namuose buvo atlikta eilinė krata, per kurią KGB konfiskavo diplominį darbą, ir A.Terleckas dėl viešai reiškiamų politinių įsitikinimų ir rezistencinės veiklos negalėjo gauti darbo nei pagal išsilavinimą, nei pagal savo gabumus. Mat jis dar 1952 m. buvo sužlugdęs (įtikino išsigandusius liudytojus atsisakyti anksčiau duotų parodymų) jo bičiuliui, čekistų kaltinamam pasikėsinimu į J.Paleckį, sufabrikuotą bylą. O štai 1968 m. "Sigmos" gamykloje per visuomeninį renginį A.Terleckas pasmerkė kolaborantus, demaskavo žinomą istorijos klastotoją Juozą Žiugždą.

Pasirinkęs rezistento kelią, A.Terleckas vis dėlto įsidarbino Vilniaus operos ir baleto teatre, vėliau buvo priimtas į Lietuvos kino studiją gaisrininku, durininku, krovėju. KGB norėjo atimti ir šiuos darbus, kad galėtų pagal ano meto įstatymus teisti už veltėdžiavimą.
Suėmė Kūčių vakarą
Knygoje skaitytojas aptiks daug įdomių ir jau mažai kam žinomų faktų apie praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Kauno pogrindyje veikusius Algį Liorentą (pirmosios Lietuvos lakūnės Antaninos Liorentaitės brolio, kuris taip pat buvo lakūnas, sūnus), Algirdą Petrusevičių ir Juozą Aučiniką. Šie jaunuoliai 1956 m. Vasario 16-ąją ant Kauno rotušės bokšto iškėlė trispalvę.
Juos išdavė provokatorius ir pogrindinės organizacijos nariai buvo išvežti į Mordovijos konclagerį. Iš ten jiems pavyko pabėgti, tačiau nuo persekiotojų – ne. Tik atsitiktinumas lėmė, kad gyvas teliko A.Petrusevičius. Deja, neteko vienos rankos. A.Terleckas turėjo jo kaire ranka rašytą laišką, kuriame teigiama, kad bėgliai pasidavė persekiotojams, tačiau šie vis vien juos sušaudė.

"Dienoraštį pradėjau rašyti 1948 m. gruodžio 10-ąją, o 1950 m. sausį Švenčionėlių restorane sukėliau įtarimą ten buvusiems jauniems saugumiečiams, nes, patogiai įsitaisęs, kažką rašiau. Tai buvo mano dienoraštis. Anuomet mano rašymas dar buvo nedrąsus, todėl buvau paleistas, o rimtai mane areštavo 1957 m. Kūčių vakarą", – prisiminė A.Terleckas.

Laiko save nacionalistu

Knygoje, kaip pastebėjo VDU istorikai studentai, A.Terleckui svarbiau už viską yra Lietuva, jos likimas, kurio įvairiuose raidos tarpsniuose jis nevaizduoja vien juodai ar baltai, o vertindamas įvykius matuoja juos moralės, drąsos, patriotizmo matu. Autorius vadina save nacionalistu ir nelaiko to blogybe, nes tas, kuris myli savo valstybę, myli ir jos piliečius.

Iškili asmenybė

Rezistentas, politikas, Laisvės lygos (LLL) įkūrėjas knygos pirmojoje dalyje užrašė savo atsiminimus remdamasis dokumentais, bendražygių liudijimais, laiškais, sava patirtimi, o antrojoje dalyje – gūdaus sovietmečio 1963–1965 m. dienoraštis. Kaip rašoma knygos anotacijoje, autorius labai tikroviškai, net šokiruojamai atvirai atskleidžia skaitytojui gyvenimą tarpukario Lietuvoje, sovietų ir nacių okupacijų metais ir sovietų reokupacijos laikotarpiu. Minėtų istorinių tarpsnių panoramą, kupiną netekčių, neteisybės ir nuoskaudų, autorius kartais apžvelgia ir su įgimtu humoru. Apie tai byloja ir jo kiemsargiuko šuns vardas – Kapsukas.

Pasak G.Šidlausko, įvertinus tą kovos kelią, kurį įveikė A.Terleckas, jį galima būtų pagrįstai laikyti žinomiausiu ir reikšmingiausiu neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai atstovu nuo partizaninio karo pabaigos iki 1990 m.

Apie A.Terlecką ir LLL

• 1966 m. dienoraštyje A.Terleckas rašė: "Vis vien maždaug po 20 m. būsime laisvi."
• 1975 m. parašė atvirą laišką SSRS KGB pirmininkui Jurijui Andropovui, o 1976 m. – Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Nikolajui Podgornui.
• 1978 m. birželio 15 d. įkūrė LLL ir jai pogrindyje vadovavo, siekdamas ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose. Po beveik 10-mečio pogrindinės veiklos Lyga pradėjo atviras pilietinio pasipriešinimo ir nepaklusnumo akcijas, demonstracijas, protestus, ragindama atkurti nepriklausomą valstybę be jokių moratoriumų, trauktis okupacinę kariuomenę.
• Lyga oponavo ne tik komunistų partijai, bet ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, kuris dažnai Lygą ragino netrukdyti, neprotestuoti, susilaikyti.
• LLL, pratęsusi pasipriešinimo tradiciją, laikoma paskutine rezistencine ir pirmąja tautinio atgimimo ir nacionalinio išsivadavimo organizacija.
• A.Terleckas išugdė jaunosios rezistentų kartos atstovus, susitelkusius Vilniaus A.Vienuolio vidurinėje mokykloje.
• 1979 m. rugpjūčio 23 d. per Vakarų radijo stotis paskelbtas A.Terlecko inicijuotas 45-ių Baltjos šalių atstovų memorandumas, kuriuo pareikalauta panaikinti sovietų–nacių pakto padarinius. Europos Parlamentas 1983 m., remdamasis tuo memorandumu, priėmė specialią rezoliuciją, raginančią Jungtines Tautas svarstyti okupuotų Baltijos valstybių laisvės atgavimo klausimą.
• A.Terleckas su bendražygiais pogrindyje leido nelegalius leidinius "Laisvės šauklį" ir "Vytį".
• Kalintas Lietuvos kalėjimuose, SSRS lageriuose, gyveno tremtyje.
• 1987 m. rugpjūčio 23-iąją Vilniuje Lyga surengė pirmą viešą antisovietinį-antiokupacinį mitingą.
• 1988 m. Lyga viešai paminėjo Vasario 16-ąją Vilniuje.
• 1988 m. birželio 14-ąją LLL narys, buvęs partizanas Leonas Laurinskas pirmą kartą viešai iškėlė Gedimino a. draudžiamą tautinę vėliavą.
• 1988 m. rugsėjo 28 d. Lyga surengė protesto demonstraciją, žinomą bananų baliaus pavadinimu.
• 1989 m. gegužę pastatė pirmąjį paminklą Lietuvos partizanams.

Parengė Gintaras Šidlauskas