Organizatorių nuotr.

NETRADICINĘ KELIONIŲ KNYGĄ „YURA YURA“ PARAŠIUSIAM N. KAIRIUI 88 ŠVENTYKLŲ KELIAS BUVO TAPĘS NAMAIS

2024-06-04 14:35
Pranešimas spaudai

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido rašytojo, kino kritiko, travelogų (kelionių vaizdo dienoraščių) autoriaus Nariaus Kairio naują esė knygą „yura yura“. Knygos dizainą sukūrė dailininkas Jurgis Griškevičius.

Japonų kalba yura yura reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Šis žodis ne tik fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui jūra, bet ir per savo reikšmę leidžia filosofiškai pažvelgti į patį ėjimo procesą. Taip pavadintos knygos ašis – N. Kairio patirtys keliaujant Šikoku salos Japonijoje 88 šventyklų keliu, savanoriaujant prieštarų kupinoje budistinėje šventykloje ir darbuojantis miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje, įsikūrusiame aukštai kalnuose.

Tai ne tradicinis travelogas apie Japoniją ir jos gyventojus, o veikiau – savotiška atminties procedūra. Pasitelkdamas apmąstymus, poetines įžvalgas ir antropologinį pastabumą, balansuodamas tarp užmaršties, fikcijos ir prisiminimų, autorius ne tik dar kartą nueina – žodis po žodžio – kelią, neabejotinai tapusį vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių, bet ir klausia, kaip toli apskritai galima nueiti, niekur nenueinant?

„2010 metais, keliaudamas Šv. Jokūbo keliu, iš bendrakeleivio japono piligrimo sužinojau apie 88 šventyklų kelią, vingiuojantį 1200 km aplink vieną iš keturių pagrindinių Japonijos salų – Šikoku. Po dešimties metų pagaliau išsiruošiau į Japoniją ketindamas įveikti šį daugiau kaip tūkstančio metų senumo kelią. Tačiau ilgai laukta ir kruopščiai planuota kelionė, vos atvykus į Šikoku ir žengus pro pirmosios šventyklos slenkstį, netikėtai įgavo priešingą nei tikėtasi pavidalą. Nuvilnijus pirmajai koronaviruso bangai, neturėjau kito pasirinkimo, tik susitaikyti su mintimi, kad iš tiesų tapau (ar neišvengiamai tampu) piligrimu – tuo, kurio namai dabar yra 88 šventyklų kelias“, – apie savo naujos knygos sukūrimo aplinkybes rašo N. Kairys.

Viename interviu paklaustas, ką parsivežęs iš šios kelionės, N. Kairys atsakė: ramią sąmonės būseną. „Neturiu didelių lūkesčių, tiesiog stengiuosi daryti tai, ką turiu daryti, aišku, visada norėtųsi daugiau laiko. Nežinau, kas bus rytoj, bet šiandien galiu įvardinti du fundamentalius dalykus, kuriuos prisijaukinau. Vienas iš jų – vienatvė, kai žmogus nustoja jaustis vienišas su savimi. Antrasis – mirties baimė. Teigiama, kad eidamas šiuo piligriminiu keliu tu tarsi eini mirties keliu, ruošdamasis mirčiai. Tačiau jį praėjęs tarsi atgimsti iš naujo. Iš to piligrimo su balta liemene ir skrybėle vėl tampi savimi, tačiau iš esmės nauju savimi“, – teigė knygos autorius.

N. Kairys prieš penkerius metus debiutavo romanu „Toliau nei vandenynas“. Rašydamas autorius derina skirtingas disciplinas: literatūros tradiciją, antropologiją, filosofiją ir asmenines patirtis. Nuo 2017 m. N. Kairys yra vienas iš žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų.

Ištrauka iš naujosios knygos.

Užsimiršti

Sandra klausia, ar rašau. Vaidas klausia, ar rašau. Visiems staiga parūpo, ar rašau. Vladas žengė dar toliau – pasakė, kad iš kelionės parsivešiu naują knygą. Aišku, ką gi man čia daugiau veikti, ko aš čia dar važiavau? Tik knygos rašyti. Bet ne, nerašau. Ne dėl to, kad nebūtų ką. Kiekviena Šikoku praleista diena dosni įspūdžių, parašyti paskaitomą travelogą – vieni juokai, tačiau vakarais, kai iš vertikalios padėties pereinu į horizontalią, neturiu nei ūpo, nei jėgų mintimis dar sykį grįžti jau nueitu keliu –

prisiminti. Rašyti man ir reiškia prisiminti – šitai supratau čia, kelyje, nerašydamas. Nes noriu kažką suprasti – nes noriu kažką užfiksuoti – nes noriu su kažkuo susitaikyti. Priežasčių gali būti daug, įvairių, jos visos vienodai svarbios. Bet visos vis tiek kyla iš pirminės intencijos prisiminti, kas jau įvyko ar kas dar įvyks. Tai ne oksimoronas ar aporija: prisimindamas neišvengiamai pradedi kurti pindamas skirtingas laiko gijas, nes po atminties labirintą visuomet ves tas pats vedlys – vaizduotė.

Bet į kitą pasaulio kraštą aš trenkiausi ne todėl, kad norėjau rašyti. Keliavau į Šikoku, nes norėjau užsimiršti. Užsimiršti – einant. Nes einant nėra laiko prisiminti. Tavęs nevaržo nei praeitis, nei ateitis. Tu nevaržai nė savęs paties. Eidamas pamažu tolsti nuo kasdienės automatikos, nuspėjamų scenarijų, kuriuose turi atlikti tą patį vaidmenį. Taikliai rašo prancūzų filosofas Frédéricas Grosas: „Keliaudamas pėsčiomis, vaduojiesi nuo tapatybės idėjos apskritai, nuo pagundos kuo nors būti, turėti savo vardą ir istoriją.“1 Kaip kūdikis žengia pirmuosius žingsnius gyvenime ir jam atsiveria dar neegzistuojanti realybė, taip į kelionę leidęsis piligrimas mokosi tarsi iš naujo vaikščioti, idant vėlei patirtų pirmapradį nuostabos pasauliu jausmą.

Pastarąsias kelias dienas už nugaros palikau Hivasą ir pėdinau 55-uoju keliu palei vandenyną Muroto kyšulio link, kur vienoje iš grotų, milijoną kartų pakartojęs Aušrinės žvaigždės mantrą, nušvito Kūkai. Nieko daugiau neveikiau, tik, cituojant prieš šimtą metų tuo pačiu maršrutu keliavusią Takamure, „saulei nusileidus miegojau, o išaušus – ėjau“. Ir todėl, nepaisydamas stiprėjančios vienatvės ir monotoniško, tiesaus kaip styga kelio, įsprausto tarp vandenyno ir kalnų juostos, jaučiausi kaip niekad laimingas.

Kadaise šią daugelio kilometrų atkarpą palei vandenyną henro laikė bene pavojingiausia visame 88 šventyklų kelyje. Šiais laikais traukiant paukščio snapo formos Muroto kyšulio link pagrindiniu priešu, anot kelionių vadovo, taps nuobodulys bei prekių automatų trūkumas, o štai anuomet, kai dar nebuvo nutiestas 55-asis kelias (vaizdingas tik važiuojant automobiliu ar motociklu), henro turėdavo lėtai pėdinti slidžia uolėta pakrante, su kiekvienu žingsniu rizikuodami išsisukti koją ar paslydę nugarmėti į vandenis. O vandenys čia gurga, nė minutės nenutyla bangoms plakantis į pakrantės akmenis. Ir todėl šią kelio dalį japonai nuo seno vadina gorogoro-ishi – gurgančiais akmenimis.

Yra ir kitas šios atkarpos apibūdinimas – ne toks poetiškas. Apie jį negali negalvoti kaskart, nukreipęs žvilgsnį į saulės spinduliuose blizgantį ramų – bent jau kol kas – vandenyną: „Nuo čia prasideda cunamio zona.“ Norint suprasti, kas sakoma, nereikia didelių hermeneutikos įgūdžių: kilus bangai nėra beveik jokių šansų išsigelbėti, nes visa šita vieta užliejama. Rašau „beveik“, nes japonai visomis išgalėmis priešinasi rezignacijai net įvykus didžiausiai katastrofai (antai numetus atominę bombą ant Hirošimos trečią dieną mieste jau vėl kursavo tramvajus – į niekur). Šį tautos polinkį nepasiduoti likimo valiai puikiai perteikia posakis: žemei drebant ruoškis cunamiui. Ir todėl jie lyg pamišę stato kilometrines kelių metrų aukščio užtvaras palei vandenyno krantą, krauna seklumon šimtus tūkstančių betoninių tetrapodų, pakrantėse įrengia evakuacinius bokštus, kurių viršuje galima saugiai išlaukti, kol išgelbės specialiosios tarnybos arba nuslūgs vanduo, pakelėse prikabinėta plakatų, kuriuose nupieštas nuo hokusajiškos bangos stačiu šlaitu skuodžiantis žmogeliukas ir dviem kalbomis, anglų ir japonų, surašytos instrukcijos, ką reikia daryti, kai sujuda žemė, o paskui ir vandenynas. Žodžiu, ruošiasi.

Ruošiasi ir budistų šventikai: žemei nurimus ir vandeniui nuslūgus, jie privalės rūpintis ne tik išgyvenusiaisiais, bet ir dar nesupratusiais, kad mirė. Britų žurnalistas Richardas Lloydas Parry, daugelį metų gyvenęs Japonijoje, rinkdamas medžiagą knygai „Cunamio šmėklos“ apie 2011 m. kovo 11 d. Japoniją ištikusį trigubą kataklizmą, susipažino su dzenbudizmo šventiku iš šiaurės Japonijos, nesyk susidūrusiu su žmonėmis, apsėstais cunamio aukų (taip pat nežmogiškų būtybių) vėlių. Pirmąsyk tai įvyko vos dvi savaitės po nelaimės: vietinis statybininkas, anksčiau nesiskundęs jokiomis psichikos problemomis, apsilankęs cunamio zonoje, kur nuvyko pasidairyti iš smalsumo, ėmė naktimis, gąsdindamas žmoną ir motiną, persikūnyti vis į kitą esybę. Tai ūmai griebdavo peilį ir nesavu balsu rėkdavo: „Visi mirė, mirkit ir jūs!“, tai stodavosi keturpėsčias ir elgdavosi kaip šuo. Šeimynykščiai įkalbėjo vyrą apsilankyti pas budistų šventiką. Šiam atlikus egzorcizmo apeigas, apsėdimai nebepasikartojo. Bet kitiems kartojosi ir kartojosi...

Kai pagalvoju apie cunamį, akyse stoja du kažkada matyti vaizdo įrašai: pirmajame, nufilmuotame 2004 m. Tailande, vyras stovi tuščiame paplūdimyje ir lyg užhipnotizuotas žiūri į atsiritančią ir netrukus jį prarysiančią bangą, o antrajame, nufilmuotame 2011 m. Japonijoje, per miestą lėtai juda tarytum koks iš žemės gelmių išsiveržęs dūmais alsuojantis milžiniškas juodas padaras, ir jo viduriuose persimaišę visa, kas tik pasitaikė kelyje, – namai, laivai, medžiai, gyvūnai ir... automobiliu nespėję pasprukti žmonės. Nei tas mirties akivaizdoje sustingęs vienišas vyras, nei bandžiusieji išsigelbėti mašina neturėjo laiko pasiruošti.

Fenomenologas Merabas Mamardašvilis yra rašęs, kad žmonės gali suvokti savo mirtį, tačiau niekaip negali jos paliudyti. Cunamio bangai užgriuvus žemę, žūvantieji ne tik nespėja paliudyti savo mirties akimirkos, bet jos nė nesuvokia. Tampa tarytum šmėklomis ir, jei tarp gyvųjų neatsiranda padedančių išeiti, blaškosi cunamio zonoje net ir tuomet, kai nelieka nė menkiausio kažkada užplūdusio vandens ženklo. Cunamio zona – tai liminali erdvė tarp įsivaizduojamybės ir tikrovės; tai vieta, kur gyvieji su mirusiaisiais kartkartėmis, neužkliudydami vieni kitų, prasilenkia, o kartais, ištrindami ribą tarp to, kas gyva ir kas mirę, susiduria. Tikriausiai todėl, vos žengęs į cunamio zoną, kiek įmanydamas paspartinau žingsnį – dar niekada gyvenime nebuvau ėjęs taip greitai kaip tada. Kone iki užsimiršimo.