– Pone Avedi, Vienos muzikos ir scenos menų universitete, vienoje prestižiškiausių muzikos mokymo įstaigų Europoje, fortepijono atlikimo mokytis pradėjote būdamas vos 12 metų kaip jauniausias tuo metu šios specialybės studentas. Turint mintyje tai, kad gimėte Libane, armėnų kilmės šeimoje, norėčiau paklausti, kokia viso to priešistorė? Kaip nutiko, kad toks jaunas persikėlėte į Europą ir kada bendrai įvyko Jūsų pirmasis susidūrimas su muzika?
– Groti pianinu pradėjau būdamas ketverių. Mano mama grojo pianinu, tėtis buvo gydytojas, bet taip pat grojo smuiku, ir namuose visada skambėjo daug muzikos. Lankiau armėnų katalikų mokyklą, priklausiusią armėnų kongregacijai, įsikūrusiai Vienoje. Ten sutikau savo pirmąjį fortepijono mokytoją – jis buvo kunigas, kompozitorius ir pianistas, studijavęs Vienos muzikos akademijoje. Jis man ir vedė pirmąsias pamokas. Po tėvo mirties 1970 m. mama ir mano mokytojas nusprendė, kad turėčiau vykti į Vieną tęsti profesionalių studijų minėtoje Vienos muzikos akademijoje (dabar – Vienos muzikos ir scenos menų universitete; red. pastaba).
– Esate Josepho Haydno kamerinės muzikos instituto minėtame universitete bendraįkūrėjas ir vadovas, Atlikimo ir instrumentinės muzikos studijų skyriaus dekanas, muzikuojate su ilgamečiu dueto partneriu Takumi Kubota. Šiame konkurse taip pat teisėjaujate ne pianistų, o kamerinių ansamblių sekcijoje. Kas ir kada sukėlė Jūsų susidomėjimą būtent kamerine muzika?
– 1981 metais, laimėjęs VI tarptautinį Beethoveno pianistų konkursą, pradėjau daug koncertuoti visame pasaulyje – daugiausia rengiau solinius rečitalius ir grojau su orkestrais. Vėliau pamažu buvau kviečiamas atlikti kamerinę muziką su kitais muzikais, taip pat turėjau savo fortepijoninį trio ir kitų sudėčių ansamblių. Pradėjau tuo labai mėgautis dėl didelės repertuaro įvairovės. Neretai teisėjauju ne tik kaip kamerinės muzikos konkursų žiuri narys, bet ir kaip solo pianistų konkursų vertinimo komisijos narys.
– Jau minėjote, kad 1981 m. laimėjote pirmąją vietą VI tarptautiniame Beethoveno pianistų konkurse Vienoje, o ši pergalė lėmė aktyvią Jūsų kaip atlikėjo karjerą. Taip pat esate dažnai kviečiamas teisėjauti įvairiuose muzikos atlikimo konkursuose bei pats iniciavote ir pradėjote rengti Tarptautinį Josepho Haydno kamerinės muzikos konkursą. Jūsų manymu, ar tokie konkursai vis dar turėtų būti svarbūs muzikams, ypač kai šiais technologijų, socialinių medijų raidos laikais matomumą, populiarumą galima ir užsitikrinti kitais būdais? Ar patirtis juose tikrai naudinga, reikalinga kiekvienam?
– Nežinau daug klasikinės muzikos atlikėjų, kurie būtų sukūrę pasaulinę karjerą vien socialinių tinklų dėka. Socialiniai tinklai yra naudingi jaunesnės kartos atstovams, norint pasiekti platesnę auditoriją, tačiau tai nebūtinai atneša didesnį koncertų skaičių. Konkursai gali suteikti didelės sceninės patirties, padėti išplėsti asmeninį repertuarą, išmokti valdyti stresą ir tvarkytis su socialiniais aspektais. Dalyvauti konkursuose nėra privaloma – kai kurie muzikai, labai retais atvejais, sugebėjo sukurti karjerą juose nedalyvaudami. Taip pat daug kas priklauso nuo pažinčių, nuo žmonių, kurie stovi šalia tavęs ir palaiko. Vis tik nedaugeliui nusišypso tokia sėkmė.
– O su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kaip komisijos narys, vertindamas kitų atlikėjų pasirodymus?
– Man svarbiausias vertinimo kriterijus yra muzikalumo ir asmenybės atskleidimas. Žiuri narys niekada neturėtų tikėtis patenkinti savo paties skonį ar išgirsti sau artimą interpretaciją – jei taip būtų, verčiau likčiau namuose ir klausyčiausi albumų įrašų. Man svarbiausia klausantis – būti įtikintam atlikėjų, net jei pats kūrinius interpretuočiau kitaip.
– Turite sukaupęs ir ilgametę pedagoginio darbo patirtį, šiuo metu taip dėstote ir žymiojoje Chapelle Musicale Reine Élisabeth, aktyviai vedate meistriškumo kursus visame pasaulyje. Žvelgiant į save, profesorių, iš šalies, kaip keitėsi Jūsų požiūris į mokinį ir muzikavimą? Ko, galbūt, pasigendate šiuolaikiniame muzikos mokyme ir kas labiausiai nustebina Jūsų mokinius?
– Manau, kad šiandienos švietimo sistemos labiau orientuotos į specializaciją. Vis tik nepaprastai svarbu turėti platų išsilavinimą – neapsiriboti vien tik vieno instrumento valdymu, bet ir gerai išmanyti istorinį atlikimo, komponavimo, dirigavimo kontekstą, šimtmečius siekiančią muzikos raidos istoriją, taip pat turėti daug žinių bendrai apie meną kaip tokį. Mano studentai vertina mano bendravimo būdą ir tai, kad padedu jiems atrasti aspektus, apie kuriuos jie anksčiau net nebuvo susimąstę. Stengiuosi nekurti savo kopijų, o suteikti jiems įrankius, padedančius tapti savarankiškai ir kūrybiškai mąstančiomis asmenybėmis.
– Ko tikitės iš šio konkurso dalyvių, ir žinoma, ko norėtumėte palinkėti save pristatyti ir parodyti norintiems atlikėjams?
– Manau, kad jau nemažai pasakiau apie tai, ko tikiuosi iš dalyvių, tačiau svarbiausia – ieškau muzikantų, kurie mėgaujasi tuo ką daro ir turi siekį kurti ryšį su klausytojais, bendrauti, o ne tik demonstruoti savo gebėjimus.
Naujausi komentarai