Neseniai Lietuvos publikai ir festivalyje "Nepatogus kinas" buvo pristatytas naujas Vytauto Puidoko dokumentinis filmas "Pasienio paukščiai". Filmas yra dokumentinio serialo "Ribos" dalis. Jame – žvilgsnis į dviem šalims padalytą Kuršių neriją.

Vos keliasdešimties kilometrų atstumu čia veikia Lietuvos ir Rusijos ornitologijos stotys. Specialistai iš toli stebi migruojančius paukščius, o kartais – ir savo kaimynus. Andrejus iš Rybačio ornitologinės stoties sumano tarptautinį projektą, kuriam reikia kolegų iš Ventės rago pagalbos. Ar šie sutiks prisijungti? Pokalbis su režisieriumi V.Puidoku apie situaciją, kurią pamatė besilankydamas Kuršių nerijos pasienyje, apie paukščių ir žmonių paraleles bei migracijos galimybes.

– Kodėl nusprendei kurti filmą apie Kaliningrado ir Lietuvos pasienį?

– Dirbant su filmu "El Padre Medico" (apie lietuvių kilmės gydytoją, misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, gyvenusį Amazonės džiunglėse) susipažinau su belgų prodiuseriu Frederiku Nikolai, jis labai norėjo sukurti filmą apie pasienį. Buvau pakviestas dalyvauti dokumentinių filmų seriale "Ribos", sukurti vieną iš šešių filmų. Tema man buvo įdomi ir aktuali, radau šį tą asmeniško.

Kai pradėjome kalbėti apie šių filmų kūrimą, kokiais 2017-aisiais metais, pasienių problemos buvo labai aktuali tema, vyko pabėgėlių krizė, radikalių politinių jėgų atėjimas į valdžią, Donaldas Trumpas išrinktas JAV prezidentu su savo pažadais statyti sieną nuo Meksikos. Skaldanti retorika buvo labai populiari, taigi šis projektas buvo tam tikra reakcija į tuometinę situaciją.

Pirma mintis buvo apskritai kurti filmą apie Kaliningradą – teritoriją, kuri apsupta ES valstybių. Tai gana unikali vieta Europoje. Bet po keleto vizitų, po tyrimo, pasiūliau daryti filmą apie Lietuvą ir Rusiją – taip bus įdomiau ir man paprasčiau dirbti.

Kaliningrade lankiausi, kai man buvo penkiolika metų, mokykla surengė dviračių žygį. Pamenu vaikystėje žiūrėjau rusišką televiziją, buvau pramokęs kalbėti rusiškai. 1990-aisiais mano tėtis buvo verslininkas, turėjo ryšių, dažnai važiuodavo į Rusiją, jie atvažiuodavo pas mus. Vėliau nyko nyko tie atvažiavimai ir išvis išnyko. Norėjosi sužinoti kodėl.

– Kokia situacija dabar, kokie santykiai tarp lietuvių ir rusų? Ar, kai pradėjai kurti šį filmą, pastebėjai išankstinių nusistatymų vieni kitų atžvilgiu?

– Kai važinėjau ten 2019 m., susidarė įspūdis, kad tik išankstiniai nusistatymai ir likę. Santykio tarp dviejų šalių yra labai nedaug. Žmonės pro langą mato Kaliningradą, bet jame buvo prieš penkiolika metų, nes pasak jų: "Reikia darytis vizą, brangu, viską patys turime." Lietuviai tikrai nerodo didelio intereso, o iš rusų pusės noras atvažiuoti pas mus gal šiek tiek didesnis.

Politikoje dažnai pasigendu žiūrėjimo į ilgesnę perspektyvą – daug sprendimų daroma, siekiant gesinti gaisrus dabar, neatsižvelgiant į tai, kas bus toliau.

Prieš kuriant filmą atlikau nemažą tyrimą – keliavau po pasienio zoną, ieškojau kultūrinių ar verslo partnerysčių, sekiau žiniasklaidos ir mokslinius straipsnius. Iš viso to susiformavo atitrūkimo idėja – kad šių dviejų šalių žmonės 30 metų tolygiai vieni nuo kitų tolo ir dabartiniai santykiai yra labiau įsivaizduojami, abstraktūs. Todėl dviejų ornitologinių stočių istorija, kai jie vieni kitus stebi iš tolo, mano nuomone, labai gerai iliustravo realią situaciją pasienyje.

– Ar pačiam važinėjant filmuoti į Rusijos teritoriją teko susidurti su griežtais biurokratiniais reikalavimais, su kuriais filme susiduria herojai?

– Kaliningradas, atrodo, netoli, bet, kai paskaičiuoji, kiek užtrunka kirsti sieną, suforminti visus dokumentus, galiausiai išeina šešios valandos iki Nidos, tada dar ten prastovi valandą dvi. Buvo situacijų, kai kažkurį kartą net ir neįvažiavome, nes buvo didžiulė spūstis. Tada pagalvoji, kad paprasčiau būtų kurti filmą Berlyne, Londone ar Paryžiuje.

Yra ir kitų procesą apsunkinančių aspektų – negali nusivežti technikos, kokios norėtum, nes profesionalios kameros iškart sukelia papildomų klausimų, jas reikia deklaruoti, todėl vežiesi tik fotoaparatą. Visą laiką, kai filmavome Kaliningrade, sakydavome, kad važiuojame į ornitologinę stotį, mes domimės paukščiais, įrašysime garsus, filmuosime paukščius. Tai buvo saugi istorija, kuria naudojomės. Dirbome ir gyvenome  stotyje, stengėmės elgtis gana atsargiai.

Aišku, iš pat pradžių man buvo paranoja, nežinojau, ko tikėtis po tiek metų. Juk tai labiausiai militarizuota Europos zona, anksčiau žmonės kalbėdavo, kad vos ne kas šeštas žmogus susijęs su jėgos struktūromis. Juk dokumentikos kūrėjas – kažkas netoli žurnalisto, kelia įtarimų, tad buvo įvairių įtampų, kurios pradžioje labai sekino, bet paskui pagalvojau, kad gal aš per daug prisigalvojau, gal viskas paprasčiau, tiesiog reikia kertant sieną į penkis klausimus atsakyti teisingai, nesudvejoti ir vėliau niekas tavęs labai negaudys.

Beje, Lietuvoje tų reikalavimų ir kontrolės irgi netrūko. Norint filmuoti pasienį, turėjome susiderinti viską su atitinkamomis įstaigomis. Turėjome papasakoti apie ką bus filmas, kokia pagrindinė tema, kaip filmuosime, kokia bus žinutė ir pan. Manau, šiek tiek padėjo, kad filmavome palankiu laiku – pasienyje su Kaliningradu nebuvo jokių didelių įvykių. Visgi, labai norėčiau palinkėti, kad atvirumas savo šalies kūrėjams išliktų ir tada, kai situacijos yra sudėtingesnės, pvz., esant dabartinei krizei pasienyje su Baltarusija.

– Kaip pavyko įkalbėti filmuotis herojus?

– Labiausiai tarpusavio santykio ieškojome per paukščius, jų veiklą. Ilgainiui visai susidraugavome. Iš abiejų pusių buvo tam tikro saugojimosi ir nepasitikėjimo. Todėl pasirinkome stebėjimo perspektyvą, nelįsti į tų žmonių gyvenimus, stengėmės išlikti korektiški, nepakenkti jiems. Ir man atrodo per tokias labai subtilias detales santykiai atsiskleidė.

– Filme – ryški žmonių ir paukščių paralelė.

– Paukščiai filme yra labai simboliniai. Jie suteikia progą žmogui pasižiūrėti į save iš gamtos perspektyvos, duoda galimybę atsitraukti nuo politikos, aktualijų ir į sienų temą pažvelgti plačiau. Dabar turime krizę Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, kai priimame sprendimus, galvojame, kaip gesinti gaisrą, kaip išspręsti problemą čia ir dabar, bet retai susimąstome apie ilgalaikę perspektyvą. Filmas suteikia tokią galimybę. Kaip atrodo žmonių santykiai, kai juos 30 metų skiria ne fizinė siena, bet psichologinė atskirtis? Kaip iš naujo pradėti bendrauti? Sienos juda ir keičiasi, negalime to pamiršti.

– Kas nustebino ornitologų darbe? Koks tau pasirodė jų darbas?

Paukščiai filme yra labai simboliniai. Jie suteikia progą atsitraukti nuo politikos ir į sienų temą pažvelgti plačiau.

– Man patiko, kad ornitologų darbas kažkuo panašus į mūsų, dokumentinio kino kūrėjų. Abiejuose darbuose yra daug dalykų, prie kurių reikia prisitaikyti. Sakykime, nori pagauti paukštį – turi ateiti konkrečią dieną per metus, kai jis turi jauniklių, turi būti viską pasiruošęs ir apgalvojęs. Radau daug paralelių su dokumentiniu kinu, kur irgi reikia laukti, stebėti, kad pavyktų kažką užfiksuoti. Dėl to buvo dvigubai sunkiau dirbti, nes reikėjo derinti du stebėjimus, bet mane labai žavėjo ornitologų atkaklumas, aistra, smalsumas.

– Kaip manai, kodėl Lietuvoje, kai vien pamini rusus, dialogo kūrimą, tai kažkam pasirodo prorusiška pozicija. Kodėl taip yra?

– Turbūt labiausiai atsiliepia realaus žmogiško santykio nebuvimas. Vieni į kitus žiūrime per atstumą, sieną, taigi požiūris vis labiau išsikreipia, siaurėja. Iš vienos pusės, visiškai sutinku, kad Rusijos vykdoma politika mūsų šaliai kelia realią grėsmę. Iš kitos pusės – manau, kad mūsų santykis su šia šalimi yra pagrįstas baime, o tai nėra laisvo žmogaus mąstymas. Man laisvė – kai gali iškelti nepatogų klausimą, išreikšti savo nuomonę, persvarstyti nusistovėjusią dogmą, nebijoti, priimti įvykius tokius, kokie jie yra, nemanipuliuoti, darant diskusiją pakviesti abi puses. Man rodos, mes per nebendravimą pradėjome nematyti temos kompleksiškumo. Labai suradikalėjome.

– Ką turi omenyje kalbėdamas apie temos kompleksiškumą?

– Kai augau, aplinkiniai sakydavo: "Rusų žmonės yra geri, o rusų valdžia yra bloga." Buvo santykis, kad dažnas žmogus turėjo bendrakursį, draugą, pažįstamą Rusijoje. Dabar to jau nebegirdžiu, vadinasi, žmogiško santykio nebeliko, liko tik valdžių santykis. Politikoje dažnai pasigendu žiūrėjimo į ilgesnę perspektyvą – daug sprendimų daroma, siekiant gesinti gaisrus dabar, neatsižvelgiant į tai, kas bus toliau. Galbūt mūsų santykiai su kaimynais stabilizuosis ir po 1 000 metų – bet tai, o ne atskirtis, turėtų būti galutinis tikslas.

– Koks tau pasirodė Kaliningradas, kai jame lankeisi?

– Tikrai yra daug karinių objektų, daug vietų, kur negali vykti. Nuvažiavus jaučiama ir įtampa, pajutau ryškią hierarchiją – žmonės skirstomi pagal amžių ir pareigas. Visuomenė labai struktūrizuota, pas mus tokių dalykų jau nebelikę. Bet Kaliningrado jaunimas, menininkai yra nuostabūs žmonės, tokie kaip mes, susiradau draugų, bendraminčių. Iš ten žmonės, kaip ir mes, savaitgaliui važiuoja į Berlyną, taip pat svajoja, galvoja apie tuos pačius dalykus. Bet jei Vilniuje paklaustume jaunosios kartos, ar turi kokių pažįstamų Kaliningrade, manau, nerastume nė vieno. Nidoje niekas negalvoja, kad už kelių kilometrų yra labiausiai militarizuota zona. Man rodos, mes tą vietą ignoruojame. Iš tikrųjų, laiko prasme Berlynas ar Londonas mums yra arčiau, o mes rusams esame labai svarbūs.

Jiems patinka savaitgalį nuvažiuoti į Nidą, atsigerti lietuviško alaus, nueiti į parduotuvę, pakalbinti kokį žmogų – jiems tai gurkšnis kitokio pasaulio. Ypač tiems, kurių gyvenimo linija nesutampa su valdžios linija. Man atrodo, lietuviai apie tai dažnai nepagalvoja.

– Ar žiūrėjai kitus serialo "Ribos" filmus? Kuris tau labiausiai patiko?

– Įdomu, kad, kuriant filmus, mes vieni kitų darbų išvis nežiūrėjome, todėl kiekviena serija tikrai unikali. Žiūrėdamas filmus pamačiau, kad Europa, apie kurią mes galvojame kaip vieną laisviausių pasaulio vietų, iš šono atrodo visai kitaip. Ji kitaip atrodo žmonėms, siekiantiems čia patekti. Šie filmai padeda pamatyti neafišuojamą, neretušuotą dabartinę Europos būklę. Todėl, manau, įdomu juos žiūrėti.

Pirmiausia rekomenduoju kolegės Annos Savchenko filmą "Pasaulio kraštas" apie Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, kur galime labai aiškiai pamatyti, kaip atrodome iš baltarusių perspektyvos. Taip pat man patiko filmas "Spygliuota tvora" apie slovėnų ir kroatų sieną, kur į dialogą apie sienas yra įvesta ir pabėgėlių perspektyva. Dar vienas įspūdingas filmas "Keturi metų laikai dienoje" yra apie Airijos ir Šiaurės Airijos susipriešinimą, kur nuo seno vieni yra katalikai, kiti – protestantai, o reikalus dar labiau apsunkina "Brexit". Žiūrint šiuos filmus galima pagalvoti, kad gal pas mus taip dar nėra, bet bus, o gal jau buvo. Visi "Ribų" serialo filmai turi kažką aktualaus ir mums pažįstamo bei parodo skirtingas žmogiškąsias perspektyvas, kurių, būdami vienoje sienos pusėje, nematome.