Turėtume pasirūpinti

S. Wellesas (Benjamin Sumner Welles) geru žodžiu Lietuvoje buvo minimas ne kartą, bet, panašu, to maža. Jo nuopelnai Lietuvai ir visoms trims Baltijos valstybėms yra milžiniškos svarbos.

Vadinamasis Sovietinis Liaudies Seimas Lietuvą inkorporavo į Sovietų Sąjungą 1940 m. liepos 21 d., ją suktai, klastingai ir veidmainiškai pavadindamas Lietuvos išvadavimo diena. Veiksmas buvo atliktas ignoruojant Konstituciją, gyventojų valią, pažeidžiant šalies suverenitetą. Okupantai, įžūliai meluodami, aną liepos 21 d. pavadino demagogiškai ir skambiai: „Liepos dvidešimt pirmoji – džiaugsmo ir dainų diena“, – kurią mūsų krašto žmonės priėmė kaip neregėtą melą. Praėjus vos porai dienų, 1940 m. liepos 23 d., S. Wellesas paskelbė, kad JAV nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Pasaulyje šis faktas yra žinomas kaip Sumnerio Welleso deklaracija, arba JAV deklaracija.

S. Wellesas, nebūdamas nei JAV Prezidentu, nei valstybės sekretoriumi, o tik laikinai ėjusiu valstybės sekretoriaus pareigas, susiorientavo, galima sakyti, žaibiškai ir nedelsdamas, sumanyto projekto nevilkindamas, idėjos neperduodamas biurokratiškam svarstymui Kongrese, tuoj pat ją realizavo. Šis fundamentalus sprendimas buvo drąsus ir toliaregiškas ir suvaidino svarbų, gal net lemiamą vaidmenį Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims galutinai atgaunant nepriklausomybę. Deklaracijos reikšmę sunku pervertinti. Nuo to laiko prabėgo 85 metai.

Nebus per daug pasakyti, kad S. Wellesas nutiesė svetingumo kelius nuo JAV iki Lietuvos, atverdamas mūsų valstybei puikias galimybes visais aspektais. Lietuvoje apsilankę ir dar ateityje apsilankysiantys JAV prezidentai ir bet kokio valstybinio rango asmenys mūsų šalyje visada gali tikėtis draugiško, svetingo, šilto ir pagarbaus sutikimo. Taigi, istorinė deklaracija tapo stipriausia grandimi, rišančia dvi valstybes. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų seses – Latviją ir Estiją, kurioms ta pati JAV deklaracija pasitarnavo atverdama naujas perspektyvas.

G. W. Busho žodžiai

JAV Prezidento George W. Busho žodžiai „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“, pasakyti jam lankantis Lietuvoje, dar labiau sustiprina mūsų bendrus ryšius. Kas žino, gal tie giliaprasmiai žodžiai automatiškai aktyvuotų NATO 5-tą straipsnį, jei mus ištiktų didelė nelaimė. Tuos žodžius ir jų pamatinę mintį mes be galo branginame, jie figūruoja Vilniaus Rotušės fasade.

Visa tai verčia susimąstyti apie tai, kaip būtų galima įamžinti ne tik didžiavyrį S. Wellesą, bet ir jo istorinės svarbos sprendimo atminimą. Vienas iš daugelio galimų būdų galėtų būti koks nors specialus akcentas Kauno Laisvės alėjoje. Pirma, tai siejasi su pačios laisvės verbaline raiška, alėjai suteikiančia išskirtinį svorį. Antra, S. Welleso deklaracija taip pat suponuoja tuometės Lietuvos laisvės atgavimo viltį. Tai lyg susisiekiantys indai, neišdildomas pačios laisvės idėjos išgraviravimas.

Šis fundamentalus sprendimas suvaidino svarbų, gal net lemiamą vaidmenį Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims galutinai atgaunant nepriklausomybę.

Suteikti pavadinimą gatvei?

Nebloga mintis būtų kuriai nors Kauno gatvei ar prospektui suteikti S. Welleso vardą. Bet koks atminimo ženklas turėtų atsirasti gausiai žmonių lankomoje Kauno erdvėje, kad reikšmingo indėlio į Lietuvos istorijos raidą nusipelniusio politiko vardas, o gal net skulptūra, būtų mūsų ir mūsų ateities kartų kasdienio gyvenimo akiratyje. Šios preliminarios mintys tepasitarnauja kultūrinės ir estetinės erdvės kūrėjams, geriau matantiems, kokiu būdu būtų geriausia įprasminti mums nusipelniusio amerikiečio atminimą. Tenka apeliuoti į Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyrių, prašant suaktualinti išdėstytas mintis, apsvarstyti galimus sprendimo būdus. Vargu ar atsirastų prieštaraujančių konceptualios idėjos praktiniam įgyvendinimui, juo labiau kad Kaunas ir jo savivaldybės administracija turi puikią patirtį kuriant ir realizuojant įvairius projektus.

Beje, pasiteiravus įvairaus amžiaus žmonių, ar jiems ką nors sako S. Welleso vardas, dažniausiai sulaukiama neigiamo atsakymo. Tai palieka negerą jausmą, bet, imantis iniciatyvos ir veiksmų, mūsų istorinė ir intelektinė erdvė galėtų įgyti naują kokybę. Gal nelabai svarbu, kokiu pavidalu atminimas būtų įamžinamas – įpaminklinant, parinktos gatvės pavadinimu ar dar kaip nors – svarbiau, turbūt, kad akcentas gimtų Kaune. Šis miestas, be kita ko, garsėja lanksčiu ir sklandžiu organizaciniu sumanumu, leidusiu iškilti ne vienam paminklui. Svarbu, kad pirminė idėja nebūtų atmesta.

Galima prisiminti Palangą, kurioje įamžintas britų diplomato, Edinburgo universiteto profesoriaus James’o Young’o Simpson’o atminimas. Jo vardu pavadinta gatvė. Jis nusipelnė Lietuvai pirmiausia dėl 1920 m. rugsėjo 28 d. nustatytos demarkacinės linijos tarp tuometės Latvijos ir Lietuvos, vadovavo specialiai komisijai, jo pastangomis Palanga buvo grąžinta Lietuvai.

Beje, iš Baltijos regiono valstybių vienintelė Latvija gatvę Rygoje yra pavadinusi S. Welleso vardu – Samnera Velsa iela. Neapleidžia dėkingumo skolos jausmas ir S. Wellesui, ir JAV, pirmosioms supratusioms būtinumą mesti gelbėjimosi ratą Baltijos valstybių žmonėms.