„Reikia politiniu lygmeniu suprasti, kad tai yra problema, kurią skauda. Reikia išgirsti skaičius, kiek dėl piratinių kanalų valstybė netenka pinigų, kur yra piratavimo šaknys, nes jos auga iš mūsų kaimyno iš Rytų, rusų propaganda per piratavimą klesti“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo A. Ramaška.

Jo pastebėjimu, tai išlieka didžiulė problema, kurią valstybė toliau toleruoja.

„Bet jų (pinigų – ELTA) netenka mūsų valstybė, mūsų valstybės biudžetas, jų netenkame mes visi. Ir visa tai dėl to, kad mes tai toleruojame“, – pabrėžė kino festivalio vadovas.

– Pabaikite sakinį: „Iš visų menų svarbiausias mums yra...“

– Aišku, kad kinas.

– Kas tai pasakė?

Kažkas iš sovietinių laikų, man atrodo. Ar ne? Vladimiras Iljičius Leninas?

– Taip, citata priskiriama V. I. Leninui. Kaip manote, kodėl? Kodėl iš visų menų mums svarbiausias kinas?

– Sakyčiau, gal dėl to, kad kinas apjungia visas kitas meno formas ir rūšis. Kinas apjungia, įgalina kitas meno formas ir jos sužydi nuostabioje dermėje. Iš to išeina kažkas labai gražaus, vientiso, bendro, kas labiausiai turbūt džiugina žiūrovus. Bijau būti sudegintas ant laužo, bet, jei neklystu,  kinas sutraukia didžiausias auditorijas. Gal dar ir muzika, bet kinas tikrai pritraukia daugybę žmonių.

– Muzika pernelyg abstrakti, o kinas padeda susikalbėti su neraštingomis liaudies masėmis.

– Kinas apskritai gali būti įvairiausių formų ir turėti įvairiausių tikslų ir pasekmių. Dažnai žmonės gal net nesusimąsto apie tai. Kiną, tikriausiai, paprasčiausia būtų išskirti į dvi populiariausias rūšis – pramoginį ir autorinį. Aišku, galima ieškoti ir daugiau.

– O jums kuris labiau prie širdies?

– Aš neskirstau. Man ir vienas, ir kitas yra nuostabūs. Jie turi skirtingas funkcijas, skirtingas formas ir dovanoja skirtingus potyrius.

– Tai jie skirtingi.

– Taip, jie skirtingi labai daugeliu aspektų.

– Bet jūs nė vienam iš jų neteikiate pirmenybės?

– Ne, manau, kad gyvenime ir taip jau per daug kraštutinumų. Daugelis nori viską skirstyti į juodą ir baltą. Tai man atrodo, kad visko reikia ir viskas yra gerai.

– Jūs esate paties nuostabiausio, paties didžiausio, paties geriausio kino festivalio Lietuvoje vadovas. Jūs formuojate kanoną ir sprendžiate, kokį kiną rodyti, o kokio ne.

– Na, čia taip skambiai pasakyta. Ačiū už gražius žodžius ir komplimentus, bet aš tikrai nesprendžiu, ypač turinio. Mes turime per daugelį metų labai aiškiai suformuotą struktūrą, kur programos vadovai ir programos „Žmonės“ komanda dirba formuodami turinį, kurį matys mūsų žiūrovai.

Jie turi ne 100 proc., bet 98–99 proc. autonomiją, laisvę spręsti bei priimti. Jie tam ir yra samdomi, kviečiami dirbti. Mes tam jų ir ieškome. Ieškome geriausių, nes jais pasitikime ir stengiamės apsaugoti nuo išorinių interesų, kad jie galėtų parodyti, kas svarbiausia šiais metais.

– Bet jūs juos samdote, jūs juos skiriate, jūs juos atleidžiate, jeigu norite.

– Festivalių industrijoje vyrauja sveikas konfliktas tarp festivalio vadovo, vadovų ir festivalio meno vadovo ar turinio vadovo. Tai tikriausiai normalu, nes festivalio vadovai siekia atliepti kuo didesnes auditorijas ar tam tikrus interesus. Tuo metu turinio ir meno vadovai turi atliepti aukščiausią įmanomą meninę formą, meninę vertę kuriančius filmus.

– Kalbant apie „Kino pavasario“ struktūrą – tai yra organizacija?

– Tai yra pakankamai didelė organizacija.

– Tai yra UAB ar VšĮ?

– VšĮ.

Jūs esate jos vadovas?

– Taip.

– O kas yra jos dalininkai?

– Aš esu vienintelis dalininkas.

– O kas yra jos turinio ar meno vadovas?

– Tai – Dovilė Grigaliūnaitė.

– Tai Dovilė ir jūs esate esminiai žmonės. Ir ne tik šioje organizacijoje, bet ir Lietuvoje tampate esminiais žmonėmis, nes per jus pereina, tikriausiai, didžioji dauguma filmų. Juk jūs filmus rodote ne tik savo festivalyje, bet ir platinate juos.

– Ir taip, ir ne. Iš esmės nelaikau savęs tokiu ir galiu drąsiai teigti, kas esu sinefilas ar išprotėjęs dėl kino. Aš net nebūnu matęs visų filmų, kuriuos mes rodome festivalyje. Tai nėra mano darbas. Mano darbas yra surinkti geriausius žmones, suteikti jiems orias sąlygas dirbti, kad jie galėtų atskleisti savo potencialą. Tai yra mano darbas ir mano pagrindinė funkcija.

– Jums tai gerai sekasi. Aš neturiu patirties, susijusios su kinu, tačiau turiu su literatūra – esu vienos leidyklos savininkas, todėl manęs žmonės dažnai klausia: „Kodėl jūs išleidote tą, o ne kitą knygą, kodėl neleidžiate tos knygos?“ ir pan. Tai manau, kad savininkui ir vadovui vis iškyla dilema, ką atrinkti, ką patiekti ir kiek vadovautis savo skoniu, o kiek galbūt kitais kriterijais.

– Taip, čia tikrai yra labai didelė dilema ir problema mums visiems, dirbantiems šiame sektoriuje arba šioje srityje. Galbūt net ir kitose srityse, bet svarbus vienas dalykas – tai yra labai įtrauku ir labai lengva susitapatinti. Vis iškyla klausimų, ar tu čia darai sau, ar tai, ką tu rodai, esi tu, ar festivalis esi tu, ar vis tik festivalis yra plačiai, labai išsilavinusiai auditorijai, kurią tu labai myli. Čia labai įdomus dalykas, į kurį galima labai daug gilintis.

Praėjusiais metais mes turėjome 130 tūkst. apsilankymų, tai, aišku, unikalių žiūrovų bus mažiau, bet man atrodo, kad mums pavyko sukurti tokią organizaciją, tokį reiškinį, kurio savininkais jaučiasi visi žiūrovai. Aš visą laiką sakiau, kad auditorija yra festivalio savininkai. Taip, aš galiu būti VšĮ dalininku ar savininku, bet niekada nesijaučiau, kad pats festivalis priklausytų man. Aš manau, kad jis priklauso visuomenei ir ateityje labai norėčiau, kad kažkokia forma tai būtų įtvirtinta – ar per fondą, ar per kitus elementus, nes jis jau yra tapęs tam tikru miesto identitetu.

Norėtųsi, kad miestas, šalis save taip ir matytų identifikuotu. Festivalis yra žiūrovų, todėl norisi, kad jis tarnautų auditorijai ir mūsų šaliai, ją garsintų, pritrauktų turistus, atvežtų kūrėjus, įkvėptų kitus kūrėjus ir pan.

– Visa tai labai gražu, bet įtampa tarp lyderystės parenkant programą, ją sudarant ir stumiant kiną, kuris yra vertas žiūrėti, ir tarp masinės paklausos, skonio ir pataikavimo publikos skoniui išlieka. Galbūt tai yra ta pati įtampa, kurią jūs paminėjote – įtampa tarp autorinio ir pramoginio kino.

– Taip.

– O kaip tai spręsti? Nes galima diskutuoti, koks kinas yra pramoginis, koks autorinis. Mes galėtume daug valandų diskutuoti ir ginčytis, ir atlikti daug tyrimų, bet kiekvienas žmogus atskiria, kuris filmas yra prastas, o kuris geras.

– Jam.

– Bet dažnai prastų filmų vertinimas sutampa. Ir aš neabejoju, kad jeigu pradėtume čia vardinti savo blogąsias patirtis – sutartume. Sutartume, kad vienų filmų žiūrėti net neverta ir tai yra tik sugaištas laikas. Galbūt ir kino festivalyje „Kino pavasaris“ pasitaiko tokių?

– Gal ne?

Kaip jūs jų išvengiate?

– Pirmiausia, filmų per metus yra sukuriama labai daug – dešimtimis, gal net šimtais tūkstančių, žiūrint, ką mes vadinsime filmu. Tai sužinoti ir atrinkti, kas iš tikrųjų yra gerai, yra labai didelis darbas, todėl turinio kuravimas yra labai svarbus ir sunkus darbas. Mes komandoje turime 4–5 žmones, kurių darbas ir yra važiuoti į visus užsienio festivalius.

Daugeliui tai atrodo romantiškas darbas, nes gi labai smagu važiuoti į Kanus, Berlyną, San Sebastianą, Torontą, „Sundance“ – keliauti po pasaulį ir žiūrėti filmus. Ir nors tai skamba kaip nuostabus darbas, jis turi tam tikrų iššūkių ir sunkumų, nes tu nebūni namuose, sunku palaikyti ir socialinius santykius. Sunku ir ištverti, pamatyti bei išgyventi po 6, po 5 filmus kasdien. Tai yra darbas.

– Bet paskui – vakarėlis.

– Bet tai yra darbas.

– Paskui – šampanas.

– O iš ryto vėl reikia žiūrėti filmus.

– Patikėkit, daug kas svajotų apie tokį darbą ir pavydėtų tokiems darbuotojams.

– Bet kartu tai yra labai emociškai sudėtinga. Mes kalbame apie autorinį kiną ir festivalius, kur filmus turi išgyventi. Tai nėra pramoginiai filmai, kuriuos tiesiog reikia peržiūrėti, kur kažkas sprogsta, daug efektų, muzika ir t. t. Komercinis kitas rodomas dėl pramogos ir skirtas uždirbti pinigus. Yra įvairiausių formų ir variantų, kaip tą padaryti.

Autoriniame kine autoriai kalba apie tai, kas jiems skauda, kas rūpi, kas atliepia visuomenės skaudulius ar asmenines patirtis, kurias mes patiriame giliai. Ir kuo giliau tu visa tai pajausi, kuo stipriau filmas tave paveiks, tuo, turbūt, jis bus stipresnis, ar ne?

– Dabar, man atrodo, LRT „Epika“ rodo Larso von Triero retrospektyvą. Jeigu ją visą pažiūrėjus per dieną, tai tikrai...

– Gali ir „stogelis nuvažiuoti“.

– Gali gyvenimas pasikeisti. Bet ar būtų teisinga teigti, kad festivalyje „Kino pavasaris“ jūs vengiate komercinio kino?

– Nežinau, ar galima taip teigti, ar ne. Yra tam tikrų filmų, kurie yra autoriniai, bet jie yra komerciškai sėkmingi. Pavyzdžiui, „Amelija iš Monmartro“, – jis yra komercinis filmas ar autorinis filmas, nes jis buvo ir superkomerciškas, ir superautorinis.

Tai yra filmų, kurie pataiko į abu aspektus, ir mes jų nevengiame. Mes juos rodome, jais didžiuojamės ir džiaugiamės. Kiekvienais metais yra tokių filmų, kurie svarbūs, bet tikrai yra ir tokių, kurių niekada nerodysime ir nerodome, nes jie neturi meninės, emocinės ar kultūrinės vertės. Jų net nesvarstome. Tai nėra mūsų sferoje.

– Pirmiausia pakalbėkime apie gerą kiną. Koks galėtų būti gero kino pavyzdys? Jūs paminėjote „Ameliją iš Monmartro“, o man pirmiausia į galvą šauna Quentino Tarantino „Pulp Fiction“.

– Ar „Pulp Fiction“ yra komercinis filmas? Ar yra autorinis filmas?

– Jūs pasakykite.

– Manau, kad tai yra filmas iš to aukso vidurio, kur yra ir komerciškai sėkmingas, ir turbūt kiekvienas kūrėjas svajoja sukurti tokį filmą.

– Kai Q. Tarantino paklausė „o kodėl jūs iki šiol nesukuriate geresnio filmo negu „Pulp Fiction“, jis atsakė: „O kam nors pavyko?“ Tai nėra lengva ir, matyt, tai yra filmas iš šedevrų kategorijos, bet pasvarstykime, kas filmą padaro gerą. Nuo ko priklauso, ar filmas geras, ar ne?

– Čia labai platus klausimas, nesinori suklysti atsakant.

– Čia nėra vieno atsakymo.

– Manau, kad visų pirma tai turi būti kiekvienos sudedamosios dalies profesinė meistrystė, o jų yra labai labai daug.

– Kuri svarbiausia?

– Manyčiau, režisieriaus vizija, nes jis yra pagrindinis, atsakingas žmogus. Kaip ir įmonėje vadovas ar kažkur kitur yra prodiuseris, kuris užtikrina sklandų darbą.

– Nes „Oskarą“ už geriausią filmą atsiima...

– „Oskarą“ už geriausią filmą atsiima režisierius arba prodiuseris, prodiuseriai.

– Prodiuseris. Yra atskiras „Oskaras“ geriausiam režisieriui.

– Taip, bet prodiuseris yra organizatorius, kuris užsako ir užkuria, bet už tai, kaip filmas bus išpildytas ir kaip jis bus padarytas, yra atsakingas režisierius. Jis pasirenka žmones, su kuriais nori bendradarbiauti, ir tik jų sinergija, jų bendras darbas yra tai, kas sukuria galutinį rezultatą. Aišku, manau, kad nebūtinai yra vienas ar kitas, nes yra tokių atvejų, kai prodiuseriai visai nesikiša į procesą ir jame nedalyvauja, o tik rūpinasi finansiniais klausimais ar galimybėmis, kad tai įvyktų.

– Aš dar pridurčiau scenaristą. Dažniausiai, kai filmas nuvilia, aš galvoju, kas blogai. Jei aktoriai vaidina gerai, režisieriaus esminių klaidų nesimato, tai dažniausiai kaltas scenarijus ir silpna istorija, kuri nieko nepasako.

– Arba nesugebėjo pasakyti, įgyvendinti taip, kaip turėjo būti. Taip, scenarijus – be proto svarbus. Geras filmas prasideda nuo gero scenarijaus. Čia irgi yra tokia tiesa.

– O gal gerame filme turi būti teisinga pusiausvyra tarp sekso ir smurto?

– Yra begalė įvairiausių receptų ir įvairių niuansų, galima nueiti net iki smulkmenų, pavyzdžiui, subtitrų ir vertimo. Mes labai investuojame į tai, kad žmonės filmus patirtų kokybiškai, todėl vertimai yra labai svarbūs. Aktoriai, kurie filmus verčia iš originalios kalbos, ne iš anglų, turi pajausti kultūrą, iš kurios verčia, nes vienas žodis gali būti vienoks ar kitoks.

– Čia jus tikrai galima pagirti. Aš pastebiu, kad „Kino pavasaryje“ vertimai yra puikūs ir tai yra labai svarbu. Žiūrovas, skaitydamas titrus, vis tiek patiria tam tikrą jausmą arba disonansą. Blogas vertimas, blogas titrų vertimas trukdo žiūrėti filmą ir palieka blogą įspūdį. O jūs tai sutvarkote.

– Tai reikia pasidžiaugti, padėkoti mūsų nuostabiems vertėjams ir, turbūt, komandai už tokį požiūrį. Čia turėjome daug diskusijų, nes tie dalykai kainuoja labai brangiai. Ir šiaip, kodėl kitose platformose yra labai daug nekokybiškų vertimų? Geras vertimas filmą gali padaryti dar geresnį – nuostabų filmą.

Blogas vertimas nuostabų filmą gali padaryti nieko vertą arba išvis iškreipti jo esmę. Galime prisiminti Warreną Buffettą, netgi turiu ekrano nuotrauką iš vienos lietuviškos platformos – filme jis pasakojo, kad kai baigė mokslus, pradėjo prekiauti „Stocks in the Market“ (akcijų biržoje – aut. past.), o vertime buvo pasakyta, kad „kai baigiau mokslus, pradėjau prekiauti kojinėmis.“

– Čia yra šiurkšti klaida, bet būna ir subtilesnių.

– Bet išjausti – tai yra menas. Ir ačiū tiems, kurie mums padeda pajausti tuos filmus taip, kaip jie turėtų būti pajaučiami.

– Taip, bet kine vis tiek svarbiausia kino kalba, o ja pirmiausia kalba režisieriai, tačiau dar norėčiau grįžti prie tradicinių sėkmės elementų – smurto ir sekso. Ar jūs pastebite, kad geruose autoriniuose filmuose šių dalykų daugėja? O gal atvirkščiai?

– Tiesą pasakius, niekada nesusimąsčiau. Niekada į tai nebuvau atkreipęs dėmesio. Žinau tik vieną dalyką, kad atviros sekso scenos ir tokie filmai labai gerai veikia sausio mėnesį.

– Klausiu dėl to, nes iš savo patirties literatūros lankose pastebiu, kaip keičiasi stilius – erotikos scenų nemažėja, tačiau jos tampa kitokios. Beje, neseniai „Facebook“ aptikau pasvarstymą, ar kino „Kino pavasaryje“ galėjo būti rodoma ar L. von Triero „Pornografija“?

– Mes turime išskirtinę teisę ir galime rodyti turinį, kuris yra neribojamas festivalio kontekste. Tarkime, yra turinys, kuris ribojamas rodymui reguliariam repertuare kino teatruose, bet jeigu festivalyje – mes jį galime rodyti savo nuožiūra.

– Ir naudojatės tuo?

– Kartais būna, bet naudojamės tuo atsakingai. Kažkada atsimenu, dar tik prasidėjus 3D filmų technologijai, turėjome vieną filmą, kuris, nepaisant to, kad buvo meninis, buvo ir arti pornografinio. Minėtu formatu jį ir rodėme. Tai būna visokių atvejų, kur yra ir labai atvirų scenų, bet tie filmai vis tiek yra meniniai.

– Pornografija yra didžiulė gyvenimo sritis. Mes su jumis galime joje nedalyvauti, bet nuo to ji nesumažėja. Dažnai naujovės, technologijų naujovės, pirmiausia yra komercializuojamos ir modernizuojamos būtent pornografijos srityje ir taip ištobulinamos. Aš nesistebiu, kad 3D, tarkime, galbūt pirmiausia buvo panaudota ten.

– Žinau, kad ir VR technologija ten buvo labai stipriai naudojama ir ištobulinta.

– Pereinant prie lyčių klausimo. Kaip minėjote, jūsų meno vadovė yra moteris, ar dėl to „Kino pavasaris“ tampa labiau feministinis, ar mažiau? Ir kiek apskritai lyčių klausimai gali lemti pasirinkimus?

– Apskritai kultūros srityje dirba daugiau moterų ir taip yra dėl to, kad kultūros darbuotojai yra mažiau apmokami. Tai yra liūdna, bet dėl to moterys dažniau nei vyrai eina dirbti į kultūros sritį.

– Jūs samdėte Dovilę dėl to, kad galite mažiau jai mokėti?

– Ne, toks yra bendras kultūros lauko vaizdas. Tokia bendra kultūros lauko statistika.

– Tai čia ne tik kultūros lauko, čia bendrai visame pasaulyje – moterys uždirba mažiau. Toks faktas.

– Tai taip, tokia pati statistika ir kultūros lauke – čia dirba daugiau moterų, bet ir didesnę kultūros vartotojų dalį sudaro moterys. Pas mus organizacijoje taip pat daug metų procentaliai dirbo daugiau moterų nei vyrų ir mes labai sąmoningai kėlėme klausimus, ar tai susiję su mūsų auditorija, kurioje taip pat daugiau moterų nei vyrų, kiek tai susiję su tuo, kad mūsų komandoje daugiau moterų / vyrų, ar, jeigu moterys renka filmus ir sudaro programą, dirba marketingo srityje ir komunikuoja apie tai, tai ir į festivalį ateina daugiau moterų, ar tai grandininė reakcija.

O gal iš tikrųjų neatrandame vyriško turinio, vyrams aktualaus turinio ir to balanso reikėtų didesnio? Tai mes keičiame balansą, kad jis būtų arčiau sąmoningo mūsų organizacijoje.

– Daugiau vyriškų balsų?

– Taip, gal tada atsirastų didesnė įvairovė pasirinkimų tiek turinio prasme, tiek komunikacijos prasme, tiek reklaminių sprendimų, tiek pokalbių, temų – įvairiausių dalykų.

– Čia gražus pastebėjimas. Iš tiesų moterys daugiau skaito, daug daugiau skaito negu vyrai. Jos apskritai daugiau vartoja kultūros, daugiau vaikšto į teatrus, į festivalius. Matote galimybių išplėsti savo rinką, įtakos sferą pritraukdami vyrišką auditoriją?

– Taip. Visada buvau ir esu įsitikinęs, kad filmų turime kiekvienam ir galime atrasti jam patinkantį filmą. Aišku, visi žmonės yra skirtingi ir turi skirtingus pomėgius, skonį – jei poroje moteriai patinka vienoks kinas, į kurį ji vedasi savo antrą pusę, nebūtinai tai antrai pusei patiks tas pats filmas ar spektaklis, bet jeigu abu žiūri daug kino, gali pasidalinti vienas su kitu, tikėtina, kad atras tai, kas patinka abiem.

Juk kinas gali būti labai įvairus – muzikinis, kulinarinis, siaubo, erotinis, dramos, istorinis, dokumentinis... Ir nebūtinai viskas visiems vienodai patiks, bet vis tiek tikiu, kad mes turinio turime kiekvienam – tiek vyrams, tiek moterims. Gal kažkam tai bus atradimas, o kažkam – pakylėjimas.

– Dar labai svarbus aspektas, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tuos pačius filmus tuo pačiu metu ir tada galėtų apie juos kalbėtis, atsirastų tarpusavio temų, referencijų, nes kitaip, jeigu mes iš visos filmų gausos kiekvienas žiūrėtume labai atskiras nišas, tai niekaip nesusikalbėtume ir nesusitartume. Tai jūs, iš esmės, mobilizuojate tautą, nes tauta tai yra žmonių grupė, žiūrinti tuos pačius filmus. Ar jūs nors kiek apie šį aspektą mąstote?

– Dar ir kaip apie tai mąstome. Daugelis festivalių daug metų plėtėsi savo filmų skaičiumi: „Mes rodome 100 filmų!“ – „O mes rodome 150 filmų.“ – „Žiūrėkite, o mes rodome 400 filmų!“. Verslo logika festivalių pasaulyje sudėliota taip, kad norint parodyti vieną ar kitą filmą reikia pirkti licenciją. Ji kainuoja X sumą ir, jeigu tu perki ją festivaliui, tai tą filmą tu galėsi parodyti 1, 2 ar 3 kartus būtent to festivalio teritorijoje.

Lietuvoje mes susidūrėme su problema, kad turime vieną didelę kino salę, o visos kitos – mažos. Tai įsivaizduokite, mes turime labai gerą filmą, bet jį galime parodyti tik 3 kartus, tai reiškia, kad jį pamatys 300 žmonių arba 500, 600, jei salė didesnė, tačiau jo negalės pamatyti, pavyzdžiui, kauniečiai ar klaipėdiečiai, ar žmonės, kuriems netiko seanso laikas. Mes to negalime pasiūlyti pagal licenciją.

– Tai ką daryti?

– Kadangi esame santykinai nedidelė teritorija, pradėjome pirkti ne licencijas, o platinimo teises. Jos leidžia filmą rodyti daugiau kartų ir tai buvo labai geras sprendimas. Buvo daug skeptikų, bet, iš esmės, tai labai pozityvi inovacija, kuri mums leido vieno metu filmus rodyti ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Šiauliuose, taip pasiekiant daug didesnę auditoriją. Negana to, dabar galime pasiūlyti ir daugiau seansų, o tai leidžia žmonėms pasirinkti patogų laiką, norimą salę ir pan.

– Ir po festivalio jūs galite rodyti.

– Taip, galime rodyti ir po festivalio, ir renginiuose, ir kino teatruose. Galimybė žmonėms pamatyti tuos filmus išauga. O koks jausmas kyla, kai tu pamatai gerą filmą? Tu nori dalintis. Čia taip pat kaip ir su kelionėmis. Kodėl socialiniai tinklai taip išpopuliarėjo? Nes žmonės turi natūralų poreikį dalintis. Tai, jeigu tu pamatei gerą filmą, tu imi kaimyną, kolegą ir sakai: „Eik pažiūrėti, eik pažiūrėti“. Tau tai svarbu, tu nori apie tai pakalbėti, pasidžiaugti, o vieni džiaugtis mes sunkiai mokame. Retas kuris moka pasidžiaugti vienas.

Mes kalbėjome ir su Göteborgo festivalio vadovais, mūsų gerais partneriais, kurie ankščiau rodė 450 filmų ir dažniausiai po 1 ar 2 kartus. Aišku, kad jie užpildydavo visas auditorijas, bet man vis kildavo klausimas: „Kodėl jūs kankinate savo auditoriją?“ Tai absoliutus kankinimas, nes žmogus filmą pamato ir viskas – nei papasakoji, nei pasidalinsi.

Jei ir bandysi tą daryti, jo nebebus kur žiūrėti, to filmo paprasčiausiai neberodo. Kur jį surasti? Irgi neaišku. Neaišku, kada tu jį vėl galėsi pamatyti, ir man atrodo, kad tai yra didžiulė kančia. Per koronaviruso pandemiją jie sumažino filmų kiekį iki 35, aišku, tuo metu juos transliavo internetu, bet tai leido jiems pakeisti požiūrį. Jie ir dabar filmų rodo mažiau ir pritaria, kad didelis kiekis filmų – kančia auditorijai, o kankinti jos nereikia.

– O ar „Kino pavasaris“ atveža filmų į kino teatrus ne festivalio metu?

– Taip. Mes bendradarbiaujame su didelėmis studijomis ir su nepriklausomais filmais. Jeigu yra filmas, kuris turi potencialą būti populiarus, jį galime išleisti ir ne festivalio metu. Taip ir darome, ir rodome reguliariame repertuare. Žinoma, tenka stipriai pakovoti su Amerikos studijomis, partneriais, kad gautume teises ne tik filmą nusipirkti, bet ir išleisti jį tuo pat metu, kai jis rodomas visame pasaulyje, nes kitu atveju patiriami didžiuliai nuostoliai.

Pavyzdžiui, mūsų partneriai „A24“ studija turėjo labai stiprių, „Oskarus“ laimėjusių filmų, bet visai Europai jie uždėjo limitą, kada filmą galima išleisti. Pradžioje jie išleido Amerikoje, o vėliau, po kažkiek laiko, Europoje. Tai Europa labai stipriai nukentėjo, nes, jeigu tu neišleidi filmo tuo pat metu, didžiąją tavo dalį suvalgo piratai.

– Štai čia yra įvairialypė problema. O kiek jūs maždaug rinkos turite šiandien Lietuvoje?

– Kiek mes rinkos turime šiandien? Nežinau, žinokite.

– Kokią dalį jūsų platinami filmai užima kino teatro repertuare?

– Tiesą pasakius, nežinau.

– Tai dešimtadalį, pusę, du trečdalius.

– Ne, tikrai nei du trečdalius, nei pusę. Yra didieji žaidėjai, kurie dirba su studijomis ir turi didžiausią dalį. Mes vis tik esame nepriklausomi, bet ar tai dešimtadalis, ar 5 proc., ar 2 proc... Neįsivaizduoju, bet tai tikrai nėra dominuojantys skaičiai.

– Aišku, jums tenka gana sunkiai konkuruoti dėl dėmesio, salių, gerų laikų sausio mėnesį, kad parodyti filmus, kada visi eina į kiną.

– Be abejonės, konkurencija yra tikrai labai didelė. Mes platiname filmus ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lietuvoje – tai konkurencija tikrai yra didelė. Aišku, aš tuo be proto džiaugiuosi ir visada sakiau, kad mūsų visų bendras tikslas, – kad žmonės mėgautųsi kinu, rinktųsi kiną kaip savo laiko praleidimą ir savo pramogą ar augimą ir pan.

– Dar labai įdomus dalykas yra kino teatrai. Vienu metu atrodė, bent man atrodė, kad tai yra žlungantis verslas. Kai ekranai pasklido po namus, po kambarius, po kišenes ir filmus pradėjome žiūrėti skrendant lėktuvu, važiuojant traukiniu, ar bet kur, tai iškilo klausimas, kam eiti į kino teatrą? Tačiau taip neatsitiko. Kino teatrai klesti, bet klesti ir alternatyvūs platinimo ir filmų peržiūros kanalai. Vienas iš jų – piratiniai kanalai. Ką jūs dėl to patiriate?

– Didžiulius nuostolius. Visapusiškai. Tiek visi kino teatrai patiria didžiulius nuostolius, tiek platintojai, tiek ir patys žiūrovai, kurie žiūri piratinį turinį.

– O ką daryti? Nes manau, kad vien tik moralizavimas neveikia.

– Neveikia ir neveiks. Aš manyčiau, kad yra du keliai. Visų pirma, šią problemą valstybė turėtų suprasti valstybiniu, politiniu lygmeniu. Čia juk kanalas politika.lt.

– Taip, čia politikos kanalas.

– Tai reikia politiniu lygmeniu suprasti, kad tai yra problema, kurią skauda. Reikia išgirsti skaičius, kiek dėl piratinių kanalų valstybė netenka pinigų, kur yra piratavimo šaknys, nes jos auga iš mūsų kaimyno iš Rytų, rusų propaganda per piratavimą klesti. Elementų yra labai daug, bet problemos suvokimo – nėra. Reikia suprasti, kokie yra mastai, skaičiai, ko netenkame ir kam tai naudinga.

– Mastai ten milijardiniai, trilijoniniai, tokių skaičių vis tiek niekas nesupranta.

– Bet jų netenka mūsų valstybė, mūsų valstybės biudžetas, jų netenkame mes visi. Ir visa tai dėl to, kad mes tai toleruojame. Noriu pateikti vieną pavyzdį, tai ne šių laikų aktualija, bet pamenu, kai prieš, bijau sumeluoti, 6–7 metus Seime dalyvavome vienoje diskusijoje apie piratavimą.

Vienas Seimo narių įjungė kompiuterį norėdamas parodyti skaidres ir aš jo ekrane pastebėjau „atsipūstus“ filmus. Tai aš net ne su pagarba, nes jau nėra jokios pagarbos, sakiau: „Apie ką mes čia galime kalbėti, kai jūs atsinešate kompiuterį „pripūstą“ filmų?“

– Taip, bet čia tas pats moralizavimas. Seimo nariai – irgi žmonės.

– Bet tai rodo, kad nėra suvokimo.

– Nėra, bet ką tada galime pasiūlyti? Pasvarstykime. Manau, vienas iš variantų – policijos pagalba.

– Manau, reikalingi du labai paprasti elementai. Vienas jų – didelę dalį pinigų turėtume skirti edukacijai, ypač jaunų žmonių, mokyklose. Mes patys atlikome apklausą mokyklose ir sužinojome, kad vaikai yra mokomi naudotis piratinėmis platformomis.

90 proc. mokytojų kiną naudoja kaip edukacinę priemonę, tačiau 80 proc. jų filmus rodo iš nelegalių platformų. Turiu ir asmeninį pavyzdį, kaip vaikas išmoko nelegaliai žiūrėti filmus. Tai čia pirmas dalykas – pradėti nuo vaikų edukacijos ir nemokyti jų mokyklose, kaip vogti turinį.

Suaugusių jau, manau, neperauklėsime. Nebetikiu tuo, kad suaugę pasikeis, nes jie geba sutarti su savo sąžine: „truputį pavogti – nėra problema“, todėl svarbu išauginti edukuotą jaunų žmonių kartą, kurie nebus vagys.

Kitas elementas – bausmės. Reikia bausti, bet reikia bausti ne tuos, kurie tą turinį padaro prieinamą, kurie dalijasi, nes tai yra neįmanoma. Nei technologiškai, nei finansiškai, nei teisiškai čia jėgos nėra lygios. Žinau, kad dėl šios nuomonės būsiu nepopuliarus, nes šiais laikais mes labai garbiname technologijų kompanijas, kurios mums žada saugumą.

– Aš pritariu, bet, Algirdai, jeigu kalbėtume apie teisines priemones ar technologines, tai kai kurie dalykai yra išsprendžiami. Tarkime, pedofilija beveik 100 proc. užkardyta visame pasaulyje, pagaunami didžiuliai klanai, nes tai yra nusikaltimas, kuriuo visuomenė negali toleruoti.

– Taip, bet tada tai reiškia, kad vogti turinį ir vogti iš kultūros žmonių, iš kūrėjų nėra problema.

– Taip, tai nėra problema. Čia yra švietimo dalykas.

– Manyčiau, vokiečiai labai gerai išsprendė šį klausimą. Jie nusprendė bausti vartotojus, kurie jungiasi prie nelegalių platformų – norėdamas prisijungti vartotojas gauna pranešimą, kad „jūs jungiatės prie nelegalios platformos ir už šį bandymą prisijungti prie interneto sąskaitos jums prisideda 150 eurų“.

– Jeigu jau toks pranešimas iššoka, tai turbūt gali ir prieigą prie nelegalios platformos užblokuoti, ar ne?

– Čia jau technologinis klausimas. Dabar į jį atsakymo nežinau, nes šiuo vokiečių principu ir tema domėjausi ankščiau. Nežinau, kaip tai veikia su VPN (virtualiu privačiu tinklu – aut. past.).

– Tai, jeigu prilygintume šį klausimą saugumo reikalams arba, kaip sakiau, pedofilijos reikalams, tai jis būtų išspręstas. Tiesiog nėra tiek valios ir sutarimo.

– Ir suvokimo.

– Žinau, kad ir patys kino žmonės taip elgiasi – man teko bendrauti su vienu režisieriumi, kuris sakė: „Pažiūrėjau tą filmą nelegaliai.“ Pradėjome apie tai kalbėti, diskutuoti ir jis pareiškė, kad turi formulę – pasižiūri filmą nelegaliai ir, jeigu jis jam patinka, nusiperka jo kopiją (tada dar buvo diskai), nes nori paremti kūrėją, nori išlikti sąžiningas, o jeigu filmas šūdas, tada taip jam ir reikia, nes prasto filmo kūrėjams jis nieko neskolingas. Tačiau yra ir kitas kampas – ne visus filmus galima rasti. Norėjau pasižiūrėti „Drive My Car“, bet niekur neradau jo nusipirkti.

– Nežinau, kodėl šito filmo nepavyko rasti. Gal tam yra kažkokios priežastys, kodėl jis nėra prieinamas.

– Matyt, bet tai irgi kelia klausimų. Jei žmogus renkasi nelegalias platformas norėdamas sutaupyti kelis eurus, tai moralinis klausimas, bet, jeigu jis neranda norimo filmo, o jį pasiūlo piratai, kaip tada?

– Čia filosofinis klausimas. Taip pat gali klausti, o kada mums atėjo suvokimas, jog viskas priklauso mums – jei norime, tai ir privalome gauti? Gal kaip tik norima sukurti deficitą, gal neprieinamumas turi savo priežastis? Daugelis šiais laikais mano, kad viskas turi būti čia ir dabar prieinama.

– Tai labai žmogiška.

– Ir aš noriu dabar ir čia. Ir jei aš noriu, tai aš ir gausiu bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis ir bet kokiu būdu. Bet aišku, jeigu žinai, kad liksi nenubaustas ir tau problemų tai nesukels...

Yra daug dalykų, kurių negalima gauti iš karto, bet nesiplėšai, nes žinai, kad gali kilti problemų, sulauksi pasekmių ar net atsisėsi į kalėjimą, tačiau, kalbant apie filmus, tokių dalykų nėra – nėra aiškių bausmių ir visa tai galima lengvai apeiti.

– Geras jūsų moralinis kompasas. Matau.

– Daug gerų filmų žiūriu.

– Tai patarimas – žiūrėkite filmus, lavinkitės, ugdykite sielą. Kultūra, kaip žinome, yra sielos ugdymas.

– Čia visapusiškas. Mano didžiausia svajonė, kad ugdymo programoje kinas atsirastų kaip edukacinė priemonė. Esu įsitikinęs, kad tai yra geriausias įmanomas, patraukliausias būdas ugdyti minkštąsias galias, kurių mums taip reikės šitoje technologinėje revoliucijoje.

– Taip, ir tai leidžia mums prieiti prie dar vienos temos – kinas yra verslas.

– Be abejonės.

– Sutinkate?

– Taip.

– Kino industrija. „Big Five“. Didžiulis verslas. Holivudas, Bolivudas ir taip toliau. Gal galime pasvarstyti, kiek turi kainuoti kinas arba kiek jis neturi kainuoti, bet kiek jis tiesiog kainuoja. Ir kas už tai sumoka? Prieš pokalbį jūs man užsiminėte, kad galvojate apie kino prodiusavimą. Svarstote šiuos dalykus?

– Taip, dabar vystau porą filmų.

– Tai tikriausiai geriausias verslo planas būtų, jei „Kino centras“ skirtų jums lėšų filmo vystymui, filmo gamybai, reklamai ir platinimui? Tada jūs niekuo nerizikuotumėte – sukuriate filmą, išplatinate ir mėgaujatės šlove bei pinigais.

– Labai čia plačią temą bandote aprėpti.

– Susiaurinkime.

– Aš jaučiuosi turintis labai daug žinių, kurias sukaupiau per savo daugiau nei 20 metų patirtį šiame darbe, tačiau mano žinios susijusios su tuo, kas vyksta jau sukūrus filmą – ką su juo galime daryti po to, kaip platinti, pritaikyti ir pan. Dabar man smalsu sužinoti, kaip veikia ta kita virtuvė, nes iš šono žiūrint susidaro įspūdis, kad ten yra tam tikrų kraštutinumų.

Tai, ką jūs dabar paminėjote, manau, taip pat yra mąstymo kraštutinumas. Kartais atrodo, kad, jeigu „Kino centras“, valstybė parėmė ar prisideda prie filmo gamybos įvairiose stadijoje ir jis nepasiseka, nepasiekia savo tikslų, tada visiems kyla frustracija ir įsijungia vidinis teisuolis: „Kaip čia yra? Čia gi už mano pinigus darote šitą.“ Tai tada, aišku, galima kvestionuoti kiekvienos kultūros, meno srities valstybinį finansavimą ir jo prasmę, esmę, ir ar apskritai to reikia, ar nereikia.

– Bet gal kiek reikia ir kaip reikia.

– Aš galiu pasakyti tik tiek, kad Lietuvoje kino finansavimui skiriami pinigai yra juokingi.

– O kas jums yra juokingi pinigai? 700 tūkst. kinui – čia juokingi pinigai?

– Tai absoliučiai nėra dideli pinigai. Sukurti dideliam, kokybiškam filmui tai nėra dideli pinigai. Jeigu kalbame apie namudinį eksperimentinį ar komercinį filmą, tada taip, už tokią sumą jį gali sukurti. Tai faktas, bet kinas nelygu kinui ir gamyba nelygu gamybai.

Jeigu gamyba vyksta kaip populiarių, komercinių filmų, kur pastatei vieną kamerą, ji nejuda ir filmuojami tik tokie kadrai, tai tampa santykinai pigu ir tokį filmą padarysi ir už 400 tūkst., bet tokie filmai neturi nei kokybinės, nei meninės vertės. Jie atlieka funkciją – papasakoja istoriją ir kartais plačiai auditorijai to užtenka. Žmonės žiūri tokius serialus, kuriuose kokybės nėra, bet, jeigu mes kalbame apie istorinį epą, filmą apie Žalgirio mūšį ar panašiai, tai už tiek nepadarysi.

– Šventasis Bankuchenas prašė filmo apie Vileišį.

– Norint padaryti tokį filmą, kuriame aukšta vaizdo kokybė, geras įgyvendinimas, geri aktoriai, tai aišku, kad tokia suma nėra didelė.

– Bet čia gi nėra jokių ribų. Gero filmo biudžetas Vakaruose, Holivude – 100 mln. Tai normalus biudžetas.

– Šiais laikais tai yra normalus biudžetas.

– Iš jo trečdalis būna skiriamas reklamai.

– Kartais ir daugiau būna. Tai čia vėlgi galima manipuliuoti ir skaičiais, ir istorijomis. Pavyzdžiui, animaciniai filmai kuriami Holivude, kuriuos daro „DreamWorks“, „Pixar“ – tai „Šrekas“, „Cars“, „Frozen“, „Toy Story“ ir daugybė kitų, jie apskritai yra verslo idėjos, brangaus marketinginio klipo, prekinio ženklo kūrimas, kuris vėliau atsiranda ant vaikiškų puodukų ar sauskelnių, ar dar ko.

– Toks verslas.

– Toks verslas ir tie filmai kainuoja 200–300 mln. Tai čia yra skirtingi elementai.

– Bet mes su jumis juk galime nusipirkti to paties „Disney“ akcijų, tapti tos kompanijos bendraturčiais ir mėgautis jų mokamais dividendais. Tai jie rizikuoja, kaip ir daugelis kino kūrėjų Lietuvoje. Arūnas Matelis man pasakojo, kaip jis rizikavo kurdamas „Nuostabiuosius lūzerius“, kai įkeitė savo butą. Jam pasisekė, kad filmas pavyko ir jis skolą grąžino bei butą išsipirko atgal, bet tai buvo verslo rizika.

Apie tai galvojant kyla klausimas, kiek valstybė turi tą riziką apdrausti, kiek nuostolių turi kompensuoti, o gal net pradžioje prie filmo prisidėti ir paskatinti. Kai mes kalbame apie „Kino centro“ paramą, tai labai gražu, kad ji padeda sukurti filmą.

– Visų pirma, aš nedirbu Lietuvos „Kino centre“ ir nenoriu advokatauti, nes turiu ir savo pozityvių ir negatyvių matymų, bet iš esmės pati sistema veikia taip. Aišku, reikia paminėti, kad Europos lygmeniu, ne Lietuvoje, ši situacija kartais išsikreipia, kai kūrėjai gyvena ir uždirba iš kino gamybos proceso, o ne iš rezultato.

– Čia kaip ir rašytojas uždirba dar rašydamas knygą, visai nesvarbu, kas ją skaitys.

– Taip, bet tai yra didesnės, platesnės Europos politikos, kultūros politikos ir kino strategijos problema.

– Bet ši politika smelkiasi į Lietuvą. Aišku, nemanau, kad tai „Kino centro“ problema, nes kiek esu apie jį skaitęs ir naršęs, man jų politika patinka. Jie gana skaidriai ir aiškiai išdėsto, kiek ir kuriam filmui skiria pinigų. Mes galime pasižiūrėti, kaip kuriam filmui sekėsi, ar mums patiko, ar nepatiko tas filmas.

Vieni filmai tapo sukurti, kiti net nebuvo sukurti, bet tai yra rizika ir „Kino centras“, kaip valstybės įstaiga, institucija, toje rizikoje dalyvauja. Bet grįžtant prie jūsų minėtos europinės praktikos, tai ne tik kino, bet ir kitų sričių kūrėjai atsiduria tokioje situacijoje, kai jie uždirba dar net nesurizikavę.

– Dėl to, ypač kalbant apie kiną, iškyla keista dilema – ar kinas yra kultūra ir menas, ar tai verslas. Aiškios ribos tarp vieno ir kito nėra, todėl tuo labai lengva manipuliuoti. Pavyzdžiui, vieni kūrėjai tampa komercialistais, todėl aiškinama, kad jiems paramos duoti nereikia, kiti – nupezusiais menininkais, kurie neva pinigus tik švaisto ir nieko nesukuria, nes niekuo nerizikuoja. Tai akivaizdu, kad aiškaus supratimo ir pamatavimo, kokia yra filmų ekonominė, kultūrinė ir edukacinė vertė – nėra.

– Algirdai, bet yra tas pats moralės kompasas. Kai jūs kalbėjote apie piratus, yra labai aišku, kad nereikia skaičių, nereikia labai gilių tyrimų. Tai yra arba vagystė, arba doras elgesys. Tai jeigu, pavyzdžiui, Tadas Vidmantas kuria filmus, galima juos kritikuoti, galima jais džiaugtis, girti, bet jis, aš taip suprantu, daugiausia kuria savo lėšomis ir rizikuodamas ir galbūt jam kartais reikia padėti, o tą „Kino centras“ gali padaryti.

– Nenorėčiau šitoje diskusijoje dalyvauti, nes tiesiog įvairiais aspektais su tuo susijęs, todėl bus neobjektyvu.

– Gerai, čia gi aš šneku, čia ne jūs pasakėte. Aš tikrai neišmanau daugelio sąsajų ir tikrai galiu klysti, nes nedalyvauju. Bet, kalbant apie apsisprendimą, ką rodyti festivaliuose, paneikite, jei klystu, tačiau ar vyrauja tokia tendencija, kad kūrėjas Europoje ar Lietuvoje prašydamas paramos pateikia kokios nors festivalio garantiją, kad tame festivalyje jis tikrai bus parodytas? Juk tada galima teigti, kad filmas sėkmingas ir jį verta finansuoti.

– Taip nėra. Niekas, nė vienas festivalis neduos tokių garantijų, kad mes rodysime filmą, nesvarbu, koks jis bus.

– Na, bet jeigu ateina koks nors geras režisierius, pavyzdžiui, Pedro Almodovaras kreipiasi į Vilniaus „Kino pavasarį“ ir sako: „Bendradarbiaukime, aš sukursiu jums filmą, jis bus ekskliuzyviai jūsų tik jūs man parašykite garantiją, kad jį parodysite, nes tada aš gaučiau pinigų iš kokio nors Galicijos fondo.“

– Nemanau, kad taip daroma. Man atrodo, kad jeigu tu esi P. Almodovaras, tai tau ir taip nėra problemos, tavo prodiuseriams nėra problemos filmui surinkti biudžetą ir rasti galimybių jį finansuoti. Tai tokių tendencijų aš nematau, bet matau didesnę problemą – kaip ir minėjau, galimybę manipuliuoti faktais ir skaičiais bei leistis į kraštutinumus, kad, pavyzdžiui, vieni menininkai tik vagia.

Taip nėra, yra gal keletas pavyzdžių ar elementų, kuriais pasinaudodami tokius teiginius priskiriame visiems kitiems, kurie viską daro sąžiningai, garsina, augina naujus talentus, daro kokybišką kiną ir kartu auga. Tai taip, aš esu industrijos advokatas. Esu už tai, kad mes augtume, tobulėtume ir gerėtume. Apskritai, Europa nuo Amerikos skiriasi tuo, kad mes turime palaikymo ir investavimo į kultūrą elementus, ko neturi Amerika, bet, aišku, Europa ir kultūros akivaizdžiai turi daugiau.

– Oi, čia daug kas nesutiktų.

– Galima būtų pasiginčyti, bet iš esmės – taip. Aišku, tai turi ir neigiamas pasekmes – mes atsiliekame daugelyje sričių, pavyzdžiui, technologijų. Mūsų kraštai senstantys, dauguma vadovų vyresni ir jie nori didelio saugumo. Tai mes pralošiame tokiose kovose.

– Ir vėl kalba apie pusiausvyrą.

– Ir tada atsiranda dar kita problema – jeigu tu esi kultūros lauke ir tau sekasi, visas tavo laukas bando tave sumenkinti, tau pakenkti, kad tau tiesiog nesisektų, nes tai neatitinka bendro konteksto. Mano įsitikinimu, „Kino pavasaris“, kaip organizacija, sukūrė neįtikėtinai didelę pridėtinę vertę tiek šaliai, tiek miestui, tiek visai industrijai, kuri dėl mūsų užaugintų ir dabar joje dirbančių žmonių dar labiau išsivystė. Ir daug kam tai yra nepatogu, nes mes parodėme rezultatus.

Tai tie, kurie tų rezultatų negeneruoja, tokiu atveju atrodo blogiau ir jaučiasi blogesni, todėl nori įvairiomis formomis pakenkti. Lygiai taip pat lyderystę ir inovatyvesnį matymą galime pamatyti ir atsigręždami į MO muziejų. Kaip veikia MO muziejus ir kaip veikia kiti muziejai, kaip tie kiti muziejai jaučiasi dėl to, kaip veikia MO muziejus? Tik vienetai džiaugiasi MO muziejaus sėkme, su juo bendradarbiauja ir patys stiebiasi, stengiasi bei perima gerąsias praktikas, o didžioji dalis – jaučiasi blogai.

– Tai šiuo atveju jūs esate MO muziejus ar Stasio muziejus Panevėžyje?

– Mes esame MO muziejus ir niekas to nevertina. Tai yra didelis darbas, tai yra didelė atsakomybė, aukštos rizikos. Ko labiausiai mums trūksta? Jeigu grįžtant prie politikos kultūroje, tai trūksta lyderystės, politinio suvokimo, noro ir jėgos kultūros politiką padaryti progresyvesne – palaikyti tuos, kurie daro progresą, kuria pridėtine vertę, turi žinių, energijos.

Tokių nuostabių pavyzdžių yra skirtinguose kultūros laukuose, tai nuostabūs lyderiai, kuriuos reikia nešioti ant rankų, jiems padėti ir į juos investuoti. Skatinti juos daryti ir duoti įrankių, kad jie galėtų augti. Didžiausia problema ta, kad pas mus nuo seno yra likęs suvokimas, jog Kultūros ministerija atlieka socialinės ministerijos funkcijas – padeda tiems, kuriems labai sunku, kurie nebegali, bet ten juk nei progreso, nei noro kažką keisti, nei rezultatų nebus. O jei tu manai kitaip ir bandai tam priešintis, tada tampi nehumaniškas, nejautrus.

– Bet niekas nežadėjo, kad bus lengva, Algirdai.

– Taip, bet kada į tą pagalbos norinčią organizaciją paskutinį kartą buvo užėjęs žmogus. Tai man keista, juk rezultatų siekimas ir atsakomybė už juos yra geras dalykas.

– Taip, rezultatai yra išmatuojami, galima juos padėti ir parodyti.

– Taip, o menas kartais yra sunkiai išmatuojamas ir tuo žmonės mėgsta prisidengti. Ir tuo lengva prisidengti. Politikai šioje diskusijoje dalyvauti negali, nes negeba dalyvauti, o tada galima lengvai prisidengti ir kyla problema.

– Jeigu būtų nuspręsta prijungti Kultūros ministeriją prie kitos?

– Inovacijų.

– Aš sakyčiau – švietimo.

– Aš labai norėčiau, kad prie inovacijų būtų.

– Bet ne prie socialinės, gink Dieve.

– Tikrai ne, prie švietimo tai irgi – labai norėčiau. Mes jau buvome susitikę su viceministre ir planavome inicijuoti susitikimus su Ekonomikos ir inovacijų bei Švietimo ministerijomis. Ir nemažas darbas buvo padarytas, bet dabar vėl reikės iš naujo tą darbą padaryti.

– Gal galėtų kada jos susijungti ir tapti viena ministerija –Kultūros, švietimo, mokslo ir inovacijų bei sporto?

– Galėtų. Man tai nesvarbu, kas ten susijungtų, svarbu, kad būtų žmonės, kurie nori progreso, kurie ateina. Mes dabar to nematome ir tai labai liūdna. Liūdna matyti ir tai, kaip už kultūrą atsakingi postai politikoje yra nuvertinami, kaip neišnaudojamas jų potencialas. Mes dėl to labai daug prarandame.

– Algirdai, o jūs žinote, kokia yra Kultūros ministerijos oficiali misija?

– Ne.

– Jie skelbia, kad Kultūros ministerijos misija yra keisti visuomenės ir asmenybės gyvenimo kokybę. Ir keisti kokybę, aš preziumuoju, į gera. Tai paprasčiau kalbant, ministerijos misija yra gerinti mūsų gyvenimą, tiek asmenybės, tiek visuomenės.

– Labai gražu.

– Gražu ir puiki misija. Bet man atrodo, kad jūs labiau gerinate asmenybės ir visuomenės gyvenimą, veikdamas su savo kino festivaliu.

– Manau, kad visi, kurie dirba šitoje srityje, kultūroje, tą daro. Tik klausimas, koks rezultatas sukuriamas, kiek žmonių gyvenimų pakeičiame, kiek jų įkvepiame, jų gyvenimams suteikiame daugiau prasmės, išugdome jų empatiją, globalų kultūros pažinimą, gebėjimą spręsti problemas, galų gale, kiek laimės jiems suteikiame.

Žmonės šiais laikais pratę prie socialinių tinklų turinio, kur yra nustebinami ir nudžiuginami kiekvieną sekundę, akimirka. Tai kai jie ryžtasi eiti žiūrėti filmą, kuris, tikėtina bus sunkus, o gal ir liūdnas, sukrečiantis – tai nuostabu. Nuostabu yra ir verkti per filmą, nereikia to gėdytis, reikia tuo didžiuotis.

Tai tokie pokyčiai džiugina. Geriau yra pamatyti gerą filmą kine, kuris tave apgaus, nes dažniausiai, jei tai nėra dokumentika, – tai apgaulė, tu patikėsi ja, įsigyvensi į personažą, susitapatinsi su juo ir patirsi dalykus, kurie galbūt tau padės išgyventi tam tikras situacijas asmeniniame, tikrame gyvenime ar tavo artimo gyvenime.

Realybėje susidūręs su kine matyta situacija tu žinosi, kaip veikti, kaip tai spręsi, turėsi daugiau empatijos žmogui, žinosi, kaip kitas jaučiasi. Galėsi jam padėti, o galbūt tiesiog pabūti šalia ir sakyti: „Aš tave suprantu.“ Tai mes tikrai žmonėms galime duoti daug per įvairiais kultūros, tarp jų ir kino, sritis.