PIRMOSIOS LDK DAMOS ŠIRDĮ IŠGELBĖJO VIENUOLIAI

Prancūzo kariškio, besidominčio prancūzais mūsų istorijoje, paskaita Kaune paskatino pasidomėti garsiojo Pažaislio ansamblio statytojo Kristupo Zigmanto Paco žmona paryžiete iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Liudvikos Gonzagos dvaro.

Prancūzo kariškio, besidominčio prancūzais mūsų istorijoje, paskaita Kaune paskatino pasidomėti garsiojo Pažaislio ansamblio statytojo Kristupo Zigmanto Paco žmona paryžiete iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Liudvikos Gonzagos dvaro.

Parašė knygą

XVII a. apie televiziją, internetą ar mobilųjį telefoną buvo galima tik pasvajoti, tad ano meto vyrai buvo linkę medžioti, kariauti ir mėgautis moterų meile. Būtent jų, damų, dėka Liudviko XIV laikais Baltijos regionas prancūzams nebuvo terra incognita.

Tai patvirtino Prancūzų armijos karininkas pulk. ltn. Gilles Dutertre'as, neseniai viešėjęs Kaune bei Robero Šumano centre ir skaitęs paskaitą apie tris prancūzes: dvi iš jų tapo Abiejų Tautų Respublikos karalienėmis ir gyveno karališkose Lenkijos pilyse, o trečioji – Clara Isabelle de Mailly Lascaris (1631–1685) 1654 m. ištekėjo už Kristupo Zigmanto Paco – gerai žinomo ne tik Lietuvoje didiko bei baroko perlo – Pažaislio vienuolyno statytojo.

1998 m., kai pirmą kartą atvyko į jam visai nepažįstamą Lietuvą, G.Dutertre'as susidomėjo istorine mūsų šalies praeitimi. Tai, ką čia sužinojo apie prancūzus, susijusius su kraštu, paakino jį pasilikti Lietuvoje penkeriems metams ir parašyti knygą "Prancūzai Lietuvos istorijoje", kurioje pasakojama ir apie mums gerai žinomą K.Z.Pacą bei jo žmoną.

Atvažiavo ir brolis

Elitine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gimine Pacai tapo antroje XVII a. pusėje, kai brolių ir pusbrolių Pacų rankose atsidūrė svarbiausios LDK pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. Kristupas Pacas, jaunystę praleidęs tėvų dvare Valkaviske, 1632–1639 m. su broliu studijavo Krokuvoje, o vėliau – Italijos ir Olandijos universitetuose.
Gyvendamas Italijoje, K.Z.Pacas artimai pažino vienuolių kamaldulių gyvenimą. Susižavėjęs juo ir vienuolynų grožiu, nusprendė panašų vienuolyną pastatyti Lietuvoje. Čia, prieš tapdamas LDK didžiuoju kancleriu, 1654 m. ir susituokė su prancūze C.I.de Mailly Lascaris (1630–1685).

Pasak R.Šumano centro Kaune vadovės Birutės Strakšienės, kuri prancūzų leidiniuose ieškojo informacijos, susijusios su C.I.Pacienės praeitimi ir jos šeima, LDK kanclerio uošvis buvo laivyno kapitonas, dėl mums nežinomų priežasčių 1662 m. patekęs į kalėjimą. Ten jis sudarė testamentą, atimdamas palikimą iš savo mylimo sūnaus dėl jo blogo elgesio ir palikdamas tėvoniją savo dukrai Clarai. Po tėvo mirties sūnus Jacobas de Mailly vis dėlto atgavo tėvo valdas ir, kaip ir jo sesuo, apsigyveno Lietuvoje.
Čia drąsa pasižymėjęs prancūzas tapo LDK kariuomenės generolu. Daugybė jam patikėtų diplomatinių misijų sugrąžino generolą į Prancūziją, ten jis sėkmingai plėtojo gimtosios šalies ir Lietuvos kultūrinius ryšius.

Varžėsi dėl kitos moters

K.Z.Paco ir C.I.de Mailly Lascaris pažintį, matyt, nulėmė įvairios aplinkybės. Viena iš jų – sėkminga K.Z.Paco politinė karjera, geri santykiai su įvairiais Abiejų Tautų Respublikos aukštuomenės atstovais. Su vienu iš karalių – Jonu Sobieskiu jo santykiai nebuvo darnūs. Gal todėl, kad J.Sobieskis ir K.Pacas ilgai varžėsi dėl vienos moters – Marie Casimire de la Grange d’Arquien, kuri galiausiai tapo J.Sobieskio žmona ir karaliene Marija Sobieska?

K.Z.Paco pasirinkimas taip pat buvo neprastas – jis vedė jį sužavėjusią jauną, gražią, išsilavinusią, įtaką karališkajame dvare turėjusią prancūzaitę clarą Isabelle – karalių Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos (po Vladislavo mirties) žmonos – Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Liudvikos Gonzagos (1611–1667) rūmų damą, kurią karalienė atsivežė iš Paryžiaus.

1658 m. K.Z.Pacas paskiriamas LDK didžiuoju kancleriu, o jo žmona de facto tampa pirmąja Lietuvos ponia. Tai atsitinka ne be žaviosios prancūzaitės įtakos karališkajame dvare.

Pasak dr. Mindaugo Paknio, tyrinėjančio LDK XVI–XVIII a. bažnytinio meno, kultūros istorijos temas, nereikia ypatingo įžvalgumo, kad suprastum, ką K.Z.Pacui davė santuoka su C.I.de Mailly Lascaris ir suartėjimas su Abiejų Tautų Respublikos valdove.

"Politinių ambicijų vedamas K.Z.Pacas netruko įsitikinti savo žmonos įtakos pranašumais – vos po ketverių metų jis paskiriamas LDK kancleriu. Tai reiškė beveik tą patį, kad valdovas jį skiria savo dešiniąja ranka LDK reikalams. Todėl žmonos ryšių vaidmuo čia iškyla ne kaip šalutinis, bet kaip vienas pagrindinių", – įsitikinęs M.Paknys.

Aktyvios veiklos dešimtmečiai

Anot dr. M.Paknio, nėra tiksliai žinoma, kaip jaunoji prancūzaitė tapo valdovės favorite, bet jos įtaka valdovei galima neabejoti, nors abu ligų nukamuoti Pacai po įvairių peripetijų karališkajame dvare 1673 m. neteko sėkmės ir jau nebeatliko svarbiausio vaidmens Lietuvos ir Lenkijos Respublikos politiniame gyvenime.

Prabėgusiame aktyvios politinės K.Z.Paco veiklos dvidešimtmetyje jo žmonos vaidmuo dėl ryšių su Lietuvos ir Lenkijos Respublikų valdovėmis buvo ypatingas.
"Moterų įtaka LDK visuomenėje mažai tyrinėta. Tai lėmė visų pirma tvirta tuomečio vyrų elito padėtis. Moterys dažniausiai likdavo tik kaip didiko ar valdovo palydovės, nuo pat pradžių pasmerktos likti šešėlyje", – rašė dr. M.Paknys, tačiau C.I.Pacienės įtakingumas byloja, kad ji buvo ne vien savo vyro palydovė, bet ir padėjo jam kilti karjeros laiptais.

Prancūzių įtaka

Pasak žinomos rašytojos ir menotyrininkės dr. Kristinos Sabaliauskaitės, iš Paryžiaus į mūsų šalį atkakusios minėtos prancūzės "nemažai nuveikė mūsų krašto kultūrai – pradedant vienuolynų ir menininkų rėmimu, baigiant tuo, kad gerokai aptašė savo vyrus, įnešė europietiškumo į dvarą, išmokė mūsų moteris madingai rengtis, koketuoti, sąmojingai bendrauti ir reikštis visuomenėje".

Viename savo interviu rašytoja teigė, kad čia minimos prancūzės papročių ir feminizmo požiūriu sukėlė tikrą revoliuciją – tai baisiai nepatiko tradicinių pažiūrų bajorams. Ypač kai jų dukros ėmė vilkėti sukneles su iškirptėmis, puoštis ir reikšti savo nuomonę.

XVII a. viduryje LDK didikių moterų mados ėmė pastebimai keistis. Tam didelės įtakos turėjo, anot menotyrininkės dr. Marijos Matušakaitės, C.I.Pacienė, parvežusi iš Prancūzijos naujų drabužių formų, grakštesnių siluetų suknelių, kurių iškirptės drąsiai apnuogindavo moters kaklą, pečius ir rankas, o sutrumpėjusios iki alkūnių rankovės kėlė vietos žmonių pasipiktinimą.

Atidžiai mados permainas stebėjusi C.I.Pacienė, iki pat XVII a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių madingas smulkias švelnias plaukų garbanėles jungė su beveik nuo viršugalvio nusileidžiančiais, spiralėmis susuktais plaukais.

Žinomame Danieliaus Schultzo nutapytame C.I.Pacienės portrete, kurį kruopščiai tyrinėjo dr. K.Sabaliauskaitė, perlais apsiūto juodo drabužio viršaus standumą pabrėžia labai plačios, parauktos, šviesaus minkšto audinio rankovės su nėrinių rankogaliais. Tokius pat nėrinius aplink kaklo iškirptę beveik visiškai dengia plonas pilkšvas audinys. Tokiais madingais drabužiais puošėsi tik jaunos aukštuomenės moterys.

Turėjo meilužę?

Rašydama savo disertaciją apie karališkąjį Vazų dvaro dailininką D.Schultzą, dr. K.Sabaliauskaitė, pastebėjo, kad jis turėjo dvariškio statusą ir, daug mokydamasis, matyt, imponavo valdovams ir kaip asmenybė. Tad D.Schultzas vykdavo į diplomatines misijas su subtiliomis užduotimis.

Pavyzdžiui, K.Pacui įsitaisius meilužę ir kilus didžiuliam skandalui – teisėtas moters vyras padavė K.Pacą į teismą – D.Schultzui teko liudyti, kad tos damos ir K.Paco susitikimai Varšuvos karališkojoje pilyje buvę visiškai tyri. Dr. M.Paknys atkreipė dėmesį į tai, kad tokios bylos anuomet kildavo ir dėl noro pasipinigauti ar vaidinant nuskriaustąjį.

Statė ir mauzoliejų

1658 m. tapęs LDK didžiuoju kancleriu ir praturtėjęs, K.Z.Pacas po kelerių metų pradėjo kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios Pažaislyje statybas, trukusias beveik 20 metų. Pastatyto vienuolyno K.Pacas neišvydo – mirė 1684 m. savo rūmuose netoli Varšuvos.

Įdomu tai, ką rašo lenkų meno istorikė Anna Sylwia Czyż savo knygoje "Urna su Claros Isabelle de Mailly Lascaris-Pacienės širdimi. Iš Pacų mauzoliejaus Pažaislyje istorijos".

K.Z.Pacas, 1667 m. spalio 20-ąją dalyvaudamas kertinio akmens pašventinimo iškilmėse, padėjo pagrindą ne tik Pažaislio kamaldulių vienuolynui bei bažnyčiai, bet ir būsimojo mauzoliejaus statyboms. Pažaislio bažnyčia, sumanyta kaip mauzoliejus, atkartojo Medičių kunigaikščių koplyčią Florencijoje arba karališkąjį Eskorialį Madrido pašonėje. Deja, nežinome, kaip iš pradžių atrodė steigėjų kripta Pažaislyje.

Anot A.S.Czyż, seniausia mauzoliejaus aprašymo data – 1797 m. Iš lakoniškos to meto informacijos sužinome, kad kriptos grindys išklotos pilku marmuru. Minimos iš geležinių grotų padirbtos tvirtos ir dailios durys. Vėliau iš vizitacijų aktų paaiškėja, kad Pacų šeimos (palaidotas ir jų naujagimis sūnus) karstai stovėjo ant akmeninių trijų laiptelių katafalkų.

Pakirto vėžys

Kaip rašo A.S.Czyż, C.I.Pacienė mirė netoli Varšuvos, Belvederyje, 1685 m. kovo 11-ąją nuo krūties vėžio, kurį nesėkmingai gyvsidabriu gydė ispanas Donas Henris.
Prieš pat mirtį prancūzė surašė testamentą, kuriame be kita ko, nurodė jos kūną palaidoti Pažaislio bažnyčioje, šalia vyro ir sūnelio. Visais laidotuvių reikalais turėjo pasirūpinti pagrindinis Pacų turtų paveldėtojas Maltos ordino riteris Kazimieras Mykolas Pacas, kurį K.Z.Pacas su žmona globojo tarsi sūnų.

Abu Pacai Pažaislio vienuolyno bažnyčioje buvo palaidoti 1685 m. lapkritį. Mediniai sutuoktinių karstai buvo patalpinti mūrinėje kriptoje, kuri įrengta pagal dar viduramžius siekiančius papročius – po įėjimu į bažnyčią.

Netikėtas radinys

Kaip teigia A.S.Czyż, 1988 m. gruodžio 8-ąją buvusioje Varšuvos Bielianų kamaldulių vienuolyno bažnyčioje buvo atverta presbiterijoje įrengta slėptuvė, kurioje 1673 m. pabaigoje buvo patalpinta urna su karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio širdimi. XIX a. pasklido žinia, jog toje pačioje nišoje – ir karaliaus motinos širdis. Nišoje iš tiesų buvo rasta ir antra urna, tačiau išraižytas ant jos viršaus užrašas bylojo, kad joje – C.I.de Mailly Lascaris-Pacienės širdis.

Širdžių laidojimo tradicija XVII a. antroje pusėje vis populiarėjo. Šis paprotys, anot A.S.Czyż, buvo itin populiarus Prancūzijos karaliaus dvare ir turėjo būti gerai žinomas C.I.Pacienei. Ji galėjo su šiuo papročiu susidurti ir Abiejų Tautų Respublikoje, dalyvaudama, pavyzdžiui, iškilmingose karalienės Liudvikos Marijos laidotuvių iškilmėse. Tad nereikėtų stebėtis, kad iš abiejų Pacų krūtinių širdys buvo išimtos ir sudėtos į urnas.

Urna su C.I.de Mailly Lascaris-Pacienės širdimi iš Pažaislio bažnyčios kriptos buvo išnešta, kai vienuolyną perėmė stačiatikiai.

"Urna su širdimi buvo perkelta į Varšuvą ir, kaip atvežta iš caro uždaryto Pažaislio kamaldulių vienuolyno, paslėpta Bielianų vienuolyno nišoje. Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio ji buvo klaidingai įvardijama kaip karaliaus motinos širdis. Kas nutiko su K.Z.Paco širdies urna nežinoma", – rašo A.S.Czyż.

Istorijos verpetuose Pacų palaikai buvo daugybę kartų išniekinti ir tik 2001 m. iškilmingai sugrąžinti į kriptą po Pažaislio bažnyčios prieangiu.