Sunkūs laikai tarsi kviečia kalbėti tyliai. Gal todėl pastebimai padaugėjo poezijos knygų lentynose, grįžta poezijos vakarai, vyksta poezijos dirbtuvės. Vaikų teritorijoje – irgi. „Vaikams labai patinka eiliuotos istorijos“, – sako rašytoja ir poetė Evelina Daciūtė. Jai pritaria vaikiškų eilėraščių meistrė Indrė Zalieckienė. Jai atrodo, kad skaitytojai yra išalkę šiuolaikinių vaikui skirtų eiliuotų tekstų.

Vaikų patirtis, kasdienybę, mėginimą suvokti didelį, įdomų ir keistą pasaulį savo eilėraščių knygelėje 3–8 metų vaikams „Paslapčiausia paslaptis“ aprašiusi E. Daciūtė yra tikra: poezijos žanras neriboja temų. Temas riboja žmonės. „Esu parašiusi eilėraštį, kuriame šuo geltonai rašo laišką ant sniego kaimyno kalytei. Sulaukiau komentaro, oi, kaip nepoetiška! Bet man kitaip atrodo, poezija vaikui taip pat yra erdvė, kurioje jis gali jaustis saugus, suprastas, rasti jį dominančias temas, situacijas, atsakymus į klausimus, išeitis. Nusausinta, saugi, suaugusiųjų cenzūruota poezija, kur niekas nesispjaudo, kam ji skirta?“

Daug vaikams rašanti E. Daciūtė teigia, kad lietuvių poezijoje vaikams galėtų būti daugiau niekų, žaidimų kalbos, kaip, pavyzdžiui, Edwardo Learo arba Roaldo Dahlo eilėraščiuose. Juk vaikai kaip tik tai ir daro – mokosi kalbos. O kaip geriausiai mokosi? Per žaidimą. „Žodžiai tampa tarsi kamuoliukai, kuriais žongliruojame, įvairiaspalvėmis detalėmis, iš kurių vaikai išdėlioja siužetus, personažus, iš to gimsta istorijos“, – sako rašytoja ir prisimena labiausiai įstrigusį savo vaikystės rimą „mama pasakė ačiū / ir pakūrė pečių“. Kitų atmintis neišlaikė, tačiau pamena sąsiuvinyje tokių dvieilių, ketureilių buvo krūvas pridėliojusi.

Evelina Daciūtė. / M. Požerskytės nuotr.

Ryškiaspalvių knygelių vaikams „Kapt kapt kapt“, „Kapt kapt kapt mieste“, „Kaip sutramdyti žvėryną?“ autorė ir iliustruotoja I. Zalieckienė, rašydama eilėraščius, stengiasi šiuolaikinį turinį įvilkti į klasikinę formą. „Man smagiausia – klasikinė eilėdara“, – ji pripažįsta, nors būtent apie ją mažiausiai galvoja, pradėjusi eilėraštį. Pirmiausia, turinys, eilėdara ateina intuityviai. Indrei atrodo, kad poezijai tinka visos temos, juk vaikai mėgsta literatūroje atpažinti savo gyvenimo situacijas ir kai rašytojas juos supranta, nemoralizuoja.

E. Daciūtė įsitikinusi, kad poezija lavina vaikų atmintį, plečia žodyną, padeda skleistis kūrybiškumui. Vaikams ypač patinka kūriniai, turintys ritmą: juos lengviau įsiminti, dažnai jie ir vaiką įkvepia ieškoti žodžiams rimo, dėlioti eiliuotus pasakojimus, žaisti kalba. Eilėraščiai labai tinka pradedančiam skaitytojui – jie trumpi, tad neužtrunka baigti. „Vaikui pirmiausia turi būti smagu ir įdomu, – ji sako. – Net ragana iš pasakos įsiviliojo Joniuką ir Grytutę į savo namelį, nes jis buvo ne bet koks – iš saldainių ir sausainių.“

Leidėjų nuotr.

Humoras yra stiprus eilėraščių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams prieskonis. „Humoras pakelia nuotaiką ir rašytojui, ir skaitytojui“, – išduoda I. Zalieckienė ir priduria savo eilėraščiuose juokingų vietų iš anksto neplanuojanti. Neretai pati kikena pamačiusi, kaip juokingai išsidėliojo tekstas.

Tuo, kad humoras nepakenktų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų poezijai, neabejoja ir E. Daciūtė. Ji įsitikinusi, kad išmokytas juokauti vaikas turi gerą ginklą ateičiai. Tiek kartų žmoniją juokai ištraukė iš įtempčiausių, sudėtingiausių situacijų, palengvino daugybę kelių, gal net karų sustabdė. „Man atrodo, jei būtų daugiau linksmų, juokingų eilėraščių, eiliuotų pasakojimų – poezijos mylėtojų taip nemažėtų, juk darželyje jų dar apstu, o dvyliktokai jau retas kuris poeziją skaito. Nekalbu apie poeziją suaugusiesiems, kuriai atitenka tik buvusios prabangos likučiai. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Ar jie išmoks mylėti poeziją, jei ją ignoruos tėvai, jei jos nemėgs ir nejaus pedagogai? – svarsto populiarių knygų autorė.