Vilniuje gimusi, daugiau kaip tris dešimtmečius Klaipėdoje gyvenanti kūrėja pristato trečiąją knygą „Potvynis Bohemoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė – Deimantė Rybakovienė). Už dokumentinį pasakojimą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ (2020) rašytoja yra apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija. Ji – ir literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ sudarytoja. Pagal S. Simanos scenarijus sukurta trylika šiuolaikinio šokio ir teatro spektaklių (daugiausia Šeiko šokio teatre). Nuo 2008 m. rašytoja dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

„Potvynis Bohemoje“ vaizduoja XX a. paskutinio dešimtmečio Klaipėdą. Romano įvykiai ir veikėjai sukurti naudojant realiai gyvenusių (ir tebegyvenančių) menininkų pasakojimus, skelbtus laikraščiuose ir kituose rašytiniuose ar vaizdiniuose šaltiniuose.

Miesto atmosfera, žmonių nuotaikos, kultūriniai įvykiai atskleidžiami daugiabalsiu choru – dešimt veikėjų kalba vidiniais monologais apie tai, kas jiems svarbu. Taip sukuriamas pagrindinio romano veikėjo – miesto (romane vadinamo Mėmelio Tvyn Pyksu) – architektoninis vaizdinys.

Pokabis su S. Simana – apie kūrybos procesus, sapnų vaidmenį jos literatūroje, bohemos pasaulį.

– „Potvynis Bohemoje“ – trečioji jūsų knyga. Esate išleidusi apsakymų romaną „Einantis kalnas“ (2011) ir apsakymų knygą „Iškamšų kontora“ (2018). Jūsų knygos gimsta kas septynerius metus. Sakykite, kaip skyrėsi kūrybos procesai? Ar tai optimalus laikas naujam kūriniui subrandinti?

– Knygos skiriasi savo pirminiu šaltiniu, į kurį žiūrėdama, o paskui ir panirdama, jas rašiau. Pirmoji knyga gimė iš meilės draugei – tai jos istorija apie Klaipėdą ir mano fantazija pagal jos pasakojimus. Kai atvažiavau čia gyventi iš Vilniaus, patekau į visai kitą aplinką, kuriai suvokti tuo metu neturėjau jokių priemonių: kas yra šis miestas, kiek jame egzistuoja atvirumo, draugiškumo. Jaučiausi labai vieniša. Į pirmąją knygą pakliuvo ir gimdymo patirtis. Esu gimdžius šešis kartus, penktąjį mūsų vaiką gimdžiau globojama vienos iškiliausių mūsų gydytojų pribuvėjų Bangos Kulikauskaitės. Labai gailu, kad jos netekome, – ji paliko mus būdama vos 47-erių. „Einantis kalnas“ yra besilaukiančios moters įvaizdis ir, kažkuria prasme, tai draugės L. ir gydytojos Bangos palikti įspaudai mano atminties miške.

Antroji knyga „Iškamšų kontora“ gimė iš reakcijos į Klaipėdos ir Kauno varžytuves dėl Europos kultūros sostinės. Man regis, kai reikia varžytis, sukaupiama didelė energija, kuri turi progresyvųjį pradą ir daug pritemptos, manipuliuojamos, imituojamos jėgos. Dirbdama istorijos muziejuje, iškamšiškumo reiškinį irgi galiu stebėti iš arti. Artefaktai yra laiko iškamšos – tai kas negyva, bet pateikiama, kaip gyva.

Trečioji knyga turėjo būti parašyta. Žinojau, kad turiu labai įdomios medžiagos, kurią sukaupiau darydama tyrimą apie Klaipėdos meninius reiškinius 1985–2000 m. Knyga gimė ne todėl, kad dabar madinga 1990 m. tema, bet džiaugiuosi, kad ji pataiko į didžiąją srovę. Taip lengviau plaukti.

– Naujausiame romane vyrauja sapno nuotaika. „Iškamšų kontoroje“ skaitytojas patenka į svetimą sapną. Kuo Jums svarbus, aktualus sapno motyvas? Kaip jis padeda atskleisti kūrinį?

– Apie reikšminguosius sapnus, kurie pakelia iš miego ir išlieka visam gyvenimui aktyvūs pasąmonėje, galbūt taip galėčiau pasakyti: sapnai yra žmogaus lemties ir kosminės erdvės intymus pasimatymas. Kartais sapnai išmoko susitaikyti su netektimis. Todėl jų atsiradimas knygose yra natūralus gyvenimo tęsinys į begalybę. Man svarbu, kad mano knygos tęstųsi, kad nematyčiau jų pabaigos, nes tai yra pasakojimas apie gyvenusius / gyvenančius žmones, tai informacija apie homo sapiens unikalumą šiame laike.

– Kas paskatino pasirinkti bohemos temą? Ar esate lankiusis „Bohemos“ bare?

– Bare „Bohema“ esu lankiusis po 2000 m. (baras užsidarė 2004 m.), žiūrėjau ten Beno Šarkos performansą. Buvome visi susigrūdę, sulipę, kad galėtume matyti, nes vietos bare juk nedaug. Bohemos tema man artima, mane traukia spalvingi žmonės. Menininkų vaizduotė, matymas, būsenos skiriasi nuo kitų. Tik reikia nusilukštenti jų egocentrizmo, kuris dažnai yra savigyna nuo aplinkos brutalumo, luobelę, tada ir pamatai tikrąjį žmogų. Pati nesu bohemiškas žmogus. Man patinka šešėlio vėsa.

– Literatūroje esate išbandžiusi įvairių žanrų: apsakymų romaną, apsakymus, distopiją, dokumentiką. Kas skatina vis ieškoti naujų raiškos formų? Kuris Jums artimiausias?

– Mano charakteris, mąstymo būdas leidžia vienu metu domėtis daugeliu dalyku, matyti kraštovaizdį ir kartu sudžiūvusią smilgos galvutę, jaukiai prisitaikiusią prie nyksmo. Šiuolaikinis romanas, apsakymas yra labai talpios formos, jose sugyvena daugybė rašymo stilių – jame gali būti dienoraštis, eilėraštis, dramaturginių gabalų, ilgų aprašymų. Romanas yra tobula pasakojimo forma.

– Romane „Potvynis Bohemoje“ veikia tikri asmenys. Ar nebijojote jų reakcijos? Ar tai labiau fikcija?

– Visų veikėjų vardai pakeisti. Pažinoję šiuos devynis mirusius žmones, kurie kalba romane, ieškos atitikmenų, jiems žinomos tiesos, gal atras ką nors, kas atitiks jų įsitikinimus, gal susinervins, kad ne taip suprantu jų pasaulį. Tačiau tai juk mano sukurtas mirusių žmonių, kurių daugelio net nepažinojau, vidinis monologas. Kai kuriuos esu stebėjusi iš šalies, patraukdavo jų elgesys, išvaizda, kai kurių esu mačius artimuosius, praeinančius gatve, su kai kuriais – bendravusi. Be to, turiu 100 valandų įrašų, kuriuose draugai prisimena šiuos žmones. Iš viso to susidėliojau jų vidinius balsus, charakterius, būsenas.

Pagrindinis romano karkasas sudarytas iš įvykių, kurie realiai vyko Klaipėdoje 1992–1999 m. Pirma užduotis buvo atsirinkti įvykius, tada pasirinkti iš mano devynių veikėjų (dešimtas yra mistinis veikėjas – Maldaujo Gurjė mokinys), kuris tame įvykyje dalyvaus ir viską papasakos per savo prizmę. Tada jau keliauti su savo veikėju į tą vietą, kur vyksta veiksmas, ir stebėti, ką jis daro, galvoja, kaip kinta jo vidinė nuotaika.

Aišku, kad tai fikcija. Pasitikiu skaitytoju – jis supras, kad skaito romaną, o ne dokumentiką. Tačiau labai džiaugčiausi, jei skaitytojai pasakytų, kad knygoje yra praėjusio laiko, miesto, būsenų atspindžių. Atkurdama laikmečio bioenergetiką, pasitikėjau asmenine patirtimi. Esu Sąjūdžio, virsmo vaikas, viską patyrusi savo kailiu. Tai, kad nebuvau to meto Klaipėdos bohemos dalis, neišgyvenau tuomečių tarpusavio jaunų žmonių santykių peripetijų, man suteikė daugiau laisvės rašant. Tikrasis tų dienų herojus arba, galima sakyti, antiherojus Gintaras Grajauskas, apie tą laikmetį parašytų visai kitaip.

– Esate aktyvi Klaipėdos miesto kultūros formuotoja. Kuo Klaipėdos kultūrinis gyvenimas skiriasi nuo Vilniaus?

– Jau seniai Vilniuje negyvenu, bet kai nuvažiuoju, jaučiuosi sugrįžusi. XX a. pabaigoje Vilnių išgyvenau kaip atvirą, draugišką, kunkuliuojantį miestą. Klaipėda man pasirodė uždaras, melancholiškas miestukas, esantis prie dviejų vandenų: marių ir jūros. Kai pradėjau daugiau bendrauti, supratau, kad čia viskas vyksta tik mažose, uždarose grupelėse, į kurias tave kas nors turi įvesdinti. Čia vyrauja vienišumas ir nedidelių grupelių savi.

Kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje aktyvus, nespėju visko reflektuoti, net to, ką norėčiau giliau. Festivalių metu atvežami Vilniaus, Kauno, Šiaulių spektakliai, daug meninio veiksmo iš užsienio. Tačiau Klaipėdoje su kultūra konkuruoja pasivaikščiojimai, pirtis prie jūros. Juk Vilnius tokio stipraus konkurento neturi.

– Pagal jūsų scenarijus sukurta nemažai šokio spektaklio. Kuri meno šaka, kuris literatūros žanras jums artimiausiais?

– Scenarijai yra užsakymai, kuriuos rašant reikia prisitaikyti prie daugelio aplinkybių. Apsakymai, romanai, eilėraščiai ateina iš mano pačios poreikio. Tačiau man patinka viską rašyti. Pvz., rašant dokumentiką, kalba turi būti kuo paprastesnė, tikslesnė, nesakau, kad sausa, bet joje neturi būti plataus asociacijų lauko. Visai kitaip – eilėraštyje, dar kitaip – pasakojant istoriją.

– Kaip kūryboje padeda muziejininkės pareigos? Ar darbas muziejuje – vienas iš įkvėpimo šaltinių?

– Dirbu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, esu atsakinga už Klaipėdos skulptūrų parką, restauraciją, ekskursijas, leidinius, renginius. Daug bendrauju su skulptoriais, akmens meistrais, tenka bendrauti ir su menotyrininkais. Darbas muziejuje įvairus – nuo bendravimo su lankytojais iki tekstų rašymo ir LIMIS sistemos pildymo. Mano knygose Skulptūrų parkas kaip ypatinga Klaipėdos vieta, minima ne vienoje vietoje. Faktas, kad Skulptūrų parkas įkurtas senųjų miesto kapinių vietoje, suteikia galimybę gilintis į čia palaidotų iškilių klaipėdiečių biografijas. Man, kaip rašytojai, tai leidžia subtiliau, jautriau išvysti dingusios Klaipėdos kontūrą.

– Interviu esate minėjusi, kad Klaipėdai yra svarbiausia „nenueiti į popsinį dalyką“. Kaip situaciją matote dabar? Kaip kinta meno procesai?

– Valentino Masalskio auginama intelektualių, kūrybingų aktorių karta labai gražiai papildo jaunąjį Klaipėdos veidą. Gaila, kad nebeliko humanitarinių mokslų Klaipėdos universitete, nėra daug besidominčių literatūra, rašymu, bet tie, kurie yra, labai greitai pastebimi. Konkurencija nedidelė. Klaipėda išliko vieta, kur gali išgyventi vienišo žmogaus pilnatvę. Tai man patinka. Anksčiau atrodydavo, kaip nejauku, kokios tuščios senamiesčio gatvės, o dabar sakau, kaip jauku, tik vėjas. Tačiau kai pakalbu su jaunimu, jie dūsauja, kad labai trūksta veiksmo. Kalbama ne apie meno veiksmą, kurio nesunku atrasti, o apie bendrą miesto atmosferą. Kažkuria prasme Klaipėda, būdama Lietuvos vakarai, išlieka Prūsijos šiaure. Tai jokiu būdu nepolitinis pareiškimas.

– Kuo svarbi Klaipėdai yra potvynio tema?

– Klaipėda stovi ant vandens. Kai kurios ateities teorijos teigia, kad greitai Klaipėdos neliks, ji bus užlieta jūros. Į Klaipėdą tuomet ne važiuosime, o nersime.