Apie nuolat klystančius, bet nuginkluojančiai simpatiškus filmo herojus atvirauja jo režisierius Emmanuelis Mouret’as, tikindamas, kad didžiausia žmogaus gyvenimo dilema yra konfliktas tarp jo pareigų ir troškimų.
– Kodėl „Trijų draugių“ personažai vieni kitus taip negailestingai išduoda?
– Kiekvienas esame socialinės būtybės – visuomenėje stengiamės išlikti susisaistę vieni su kitais. Literatūra, teatras kalba apie tai, kad nors esame sociume, kartu turime troškimų. Ir kartais turime kai ką paaukoti arba išduoti vardan tų svajonių... Mano herojai turi silpnybių, kurias patys atpažįsta, tačiau aš juos stengiausi parodyti simpatiškus, kadangi jų gyvenimų situacijos artimos bet kuriam iš mūsų.
– Pagrindinė personažė Joana tarsi nežino, kaip mylėti kitą. Ji atrodo itin neapsisprendusi. Kokia ji iš tiesų?
– Filmo atspirties taškas buvo Joanos istorija, kuri suvokia, kad nebėra įsimylėjusi savo vyro, jaučiasi kalta ir nežino ką daryti. Pradeda klausti savęs, ar būti nuoširdžia situacijoje, ar gyventi kaip gyvenus. Man istorija idomi, nes ji pasirenka nuoširdumą ir išprovokuoja daug įvykių. Tai tarsi tragiška istorija. Man įdomus nuoširdumas be skrupulų. Kai Joana prisipažįsta ką jaučia – prasideda dramos ir kančios. Tačiau ji visai nenori nuskriausti kitų, todėl įvyksta daug nesusipratimų.
– Kaip filmas sutinkamas kitose šalyse, kur mažiau propaguojamas prancūzų kinui būdingas aistringas, dramų kupinas gyvenimas, kuriame ypatingai daug dėmesio skiriama vyrų ir moterų santykiams?
– Man svarbiausia, kad žiūrovai filmo pagalba persvarstytų savo principus, keltų klausimų. Juk patys filmo personažai turi savo pozicijas, nuomones, tačiau filmo metu jie radikaliai pakinta kaip asmenybės. Visuomenei mes rodome tik geras savo puses, tačiau tai nėra tikroji tiesa. Per kiną mes galime atskleisti ir tai, kur esame netobuli, neužtikrinti. Manau, aš norėjau parodyti, kaip mes matome tam tikras situacijas ir kad gyvenimas kupinas iššūkių. Pabaigoje nutinka kai kas netikėto, tad filmu man norėjosi pasėti idėją, kad galime atrasti laimę ten, kur visai nesitikime. Šiek tiek ironiškai tariant, tai tarsi laimingų nevykėlių filmas.
– Kodėl filmo temas analizuojate būtent per moterų personažus?
– Kaip ir daugeliui kitų režisierių vyrų, man lengviau išreikšti moterų charakterius. Tiesiog paprasčiau moteris prakalbinti, nes jos labiau atviros, jausmingos. Taip pat man patinka tikslingai kurti personalizuotus vaidmenis tam tikroms pasirinktoms aktorėms.
Atmetus socialinius apibrėžimus, išties, tarp vyrų ir moterų nėra tokių didelių skirtumų. Taip mąsčiau dar skaitydamas Simone de Beauvoir knygas. Mano scenarijuose vyriški charakteriai dažnai perima moteriškas savybes, o moteriški – atvirkščiai.
– Kodėl filmas turi pasakotoją?
– Aš visada mėgau pasakotoją kinematografijoje. Ką nors, kas paima už rankos ir lydi per istoriją. Man atrodė įdomu ir neiprasta, kad naratorius miręs ir komentuoja gyvųjų kasdienybę iš šono. Tai vyriškio būdas susitvarkyti su vykstančia drama, tarsi psichoterapija, tuo pačiu metu sumenkinant mirties tragiškumą. Dievinu tankiai susipynusias istorijas. Mano filmo montažo režisierius pakomentavo, kad šis filmas tarsi mini serialas – tiek daug visko vyksta.
Man svarbiausia, kad žiūrovai filmo pagalba persvarstytų savo principus, keltų klausimų.
– Tikite vaiduokliais?
– Tikiu kinu ir vaizduote. Manau, puiki idėja, kad net Joanos vyrui mirus, jis sugrįžta ir tarp jų užgimsta tarsi nauja meilė.
– Kokios, jūsų akimis, yra šių laikų žmonių santykių problemos?
– Kai palyginimui žiūriu senus filmus, nemanau, kad kaas nors labai pasikeitę. Nenorėjau reflektuoti aktualijų. Mezgant santykius turime prisiminti Nyčės žodžius: vienintelis įdomus dalykus yra toks, kuris nekinta, o laikui einant išlieka, nes atlaiko išbandymus. Štai kodėl antikinė tragedija ar XVII a. teatro pjesė gali būti mums artima ir šiandien.
– Jau tyrinėjote neištikimybės temą ir ankstesniuose savo filmuose. Kuo ji taip traukia?
– Tipinis objektas tapytojui būtų peizažas, portretas ar natiurmortas. Mano atveju, kalbėti apie poras, jų troškimus, tai tarsi kalbėti apie visuomenę. Žmogus yra socialinė būtybė: poroje, šeimoje, visuomeneje jis vykdo prisiimtus isipareigojimus. Tačiau šiandienos pasaulyje jis privalo rasti savo pašaukimą, sekti savo svajonėmis. Tai kartais gali kirstis su jo pareigomis. Tarsi gangsterių filmuose, kur gangsteris įsimyli merginą iš svetimo klano ir tada kyla moraliniai klausimai apie išdavystę. Man įdomiausios tyrinėti teritorijos yra tos, kur esame pasimetę.
– Kaip renkatės aktorius, kokie jūsų darbo metodai?
– Aš, kaip režisierius, organizuoju tam tikras pozicijas, vietas, tačiau niekada neaiškinu apie personažus, tai – aktorių užduotis. Tiesiog duodu jiems tam tikras gaires. Šįkart rinkausi pagal tai, kad filmo herojės turėtų būti artimos draugės, nors radikaliai skirtingais charakteriais. Netobulos, bet kad kiekviena jų būtų simpatiška ir mylima.
– Ko išmokote kurdamas dar vieną filmą apie žmonių santykius?
– Nuolat blaškomės tarp empatijos kitiems ir sprendimų, kaip pasielgti palankiausiai sau. Manau, svarbiausia yra atlaidumas: kuo mes atlaidesni, tuo esame pajėgesni kurti tvirtus santykius. Kaip ir filmo personažai: į priekį judame žingsneliais, daug klystame, o kartais pasielgiame visai teisingai.
Manau, tai įdomiausias dalykas apie kiną: galime labai priartėti prie personažų, suprasti jų elgesį, intymius momentus, bet nesmerkti.
Esu paklaustas, kodėl kuriu filmus: nes kai skaitau laikraštį ar žiūriu televiziją, man pasako, ką turiu suprasti. O kinas leidžia man dvejoti, diskutuoti, nebūtinai priimti sprendimų čia ir dabar.
Naujausi komentarai