K. Pancernaitės nuotr.

R. JURKUS: M. K. ČIURLIONIO MUZIKA PUIKIAI TINKA GITARAI

2024-04-07 09:00
Gintarė Vasiliauskaitė

„Nors gitara yra populiarus instrumentas, jį gaubia nemažai mitų“, – sako gitaristas Rokas Jurkus. Aktyviai koncertuojantis jaunas solistas gitara atlieka įvairią muziką, siekdamas parodyti, kad ji nėra tik bardų ar roko muzikantų kūrybos įrankis.

Praėjusį rudenį R. Jurkus išleido debiutinį gitaros albumą „Mėlyno smėlio piramidės“. Dar vienas muzikanto projektas – M. K. Čiurlionio muzikos aranžavimas gitarai. Skaitmeninį natų leidinį galima įsigyti ir užsienyje, tad nuo šiol žymiojo Lietuvos kompozitoriaus kūryba prieinama viso pasaulio gitaristams. Pokalbis su jaunuoju muzikantu – apie gitaros universalumą, studijas Prancūzijoje, miegamajame įrašytą albumą ir M. K. Čiurlionio kūrybos populiarinimą.

– Kaip gitara atsirado jūsų gyvenime? Kada supratote, kad su šiuo instrumentu norite sieti savo gyvenimo kelią?

– Nors mano tėvai nėra muzikantai, tėtis jaunystėje grodavo gitara, tad namuose turėjome šį instrumentą. Gitaristo kelią pradėjau atsitiktinai. Sužinoję, kad kaimynai dukrą veda į muzikos mokyklą, tėvai nusprendė ten leisti ir mane – bus veikla po pamokų, o ir gitara namuose jau yra.

Dešimt metų mokiausi klasikinės gitaros mokytojo Artūro Kelpšos klasėje. Jis, būdamas tikras profesionalas ir aukšto lygio pedagogas, mane labai įkvėpė ir padėjo atrasti meilę šiam instrumentui. Jau paauglystėje žinojau, kad norėčiau studijuoti klasikinę gitarą ir savo gyvenimą sieti su ja.

Vis dėlto aplankydavo ir dvejonių, vis svarstydavau, ar gitara tikrai yra mano kelias. Toks jau yra mokymosi procesas – susidūrus su iššūkiais, kartais nusvyra rankos, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžti prie mėgstamos veiklos.

Kūryba: Jaunas solistas aktyviai koncertuoja, išleido debiutinį albumą „Mėlyno smėlio piramidės“, parengė gitarai aranžuotos M. K. Čiurlionio muzikos skaitmeninį natų leidinį. / Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Gitarą dažniausiai įsivaizduojame kaip roko ar dainuojamosios poezijos instrumentą, tačiau jūs atliekate klasikinius kūrinius. Kuo šis žanras jus žavi?

– Išties, dauguma gitarą mato kaip roko muzikantų arba bardų instrumentą. Apie tai, kad ja galima atlikti ir Mocarto ar Šuberto muziką, nesusimąstoma. Gitara iš tikrųjų yra labai universali, tad ja galima groti įvairiausius žanrus. Vis dėlto visuomenėje šiuo klausimu trūksta gilesnio supratimo.

Egzistuoja ir kita problema – muzikos mokyklos dažniausiai nėra linkusios išeiti iš klasikinės akademinės muzikos rėmų. Todėl, nors gitara yra viena populiariausių specialybių, ją meta daugiausiai mokinių. Nemažai jaunuolių pamokose tiesiog negauna to, ko tikisi iš gitaros. Mano nuomone, tai neteisinga. Muzikos mokyklos galėtų į gitarą pažvelgti plačiau ir siūlyti ne vien akademinės muzikos pamokas.

Nežinau, ar klasikinė muzika yra mano žanras, tačiau klasikinė gitara tikrai yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akompanuoti įvairių stilių vokalistams. Mėgstu klausytis įvairios muzikos, tad ir groju ne vien klasiką. Esu įvaldęs ir elektrinę gitarą, groju džiazo kolektyvuose, Muzikinio teatro miuzikluose. Miuziklas apskritai yra labai eklektiškas žanras, kuriame telpa tiek roko, tiek populiarioji muzika, fankas, baladės. Būtent grodamas miuzikluose daugiausia susipažįstu su skirtingų žanrų muzika.

– Esate Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro narys. Galvojant apie orkestro instrumentus, dažniausiai gitara į galvą nešauna. Gal galite papasakoti apie savo darbą Muzikiniame teatre? Ką orkestre veikia gitara?

– Aš taip pat niekada negalvodavau apie gitarą kaip apie orkestro narį, nes man visada buvo diegiama, kad ji nėra orkestrinis instrumentas. Daug metų mokiausi J. Naujalio muzikos gimnazijoje, stovinčioje kitoje gatvės pusėje nuo Muzikinio teatro. Tačiau nepagalvojau, kad vieną dieną galėčiau pats jame groti. Bet štai, esu teatro orkestro narys.

Ką gitara veikia orkestre? Gitaristai dažniausiai groja miuzikluose, nes šis žanras yra laisvesnis nei opera ar operetė, jame skamba roko, fanko muzika. Gitara kartu su klavišiniais, bosine gitara ir mušamaisiais sudaro ritmo grupę, tačiau kartais groja ir melodinę liniją. Miuzikluose gitaristui prireikia didelio universalumo, nes grojama ne vienu instrumentu. Naudojame klasikinę, akustinę ir elektrinę gitaras bei gitalelę – mažą gitarą, panašią į ukulėlę, bet turinčią šešias stygas. Būna miuziklų, kai groji save apsistatęs keliais instrumentais ir juos keiti vieną po kito. Jautiesi, lyg įsitaisęs neįžengiamoje tvirtovėje – aplink instrumentai, natų stovas, garso stiprintuvas.

Darbas Muzikiniame teatre man labai patinka, nes šis teatras turi tam tikros magijos, čia vyksta daug gražių dalykų. Smagu, kad vyresni muzikantai jaunesniems karta iš kartos perduoda tam tikras tradicijas – kaip turi vykti repeticijos, kaip švenčiamos premjeros ir pan. Džiugu ir tai, kad orkestre groja daug įvairių žmonių – nuo teatro senbuvių iki studentų ar net dvyliktos klasės moksleivių, kurie kartais pakviečiami pagroti.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Baigėte Lilio muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje. Papasakokite apie studijas užsienyje. Kuo patirtis Prancūzijoje labiausiai įsiminė?

– Gitaros klasė Lilio konservatorijoje yra ypač tarptautinė, tad per tris studijų metus sutikau studentų iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo Japonijos iki Meksikos ar Irano. Žinoma, buvo labai įdomu susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis, kurie praplėtė mano suvokimą apie pasaulį. Vis dėlto metai Lilyje buvo gana vieniši, nes didelė studijų dalis sutapo su pandemija ir karantinu. Be to, ilgą laiką šiame mieste neturėjau jokio lietuviško kontakto, išskyrus pusmetį, kai čia gyveno į „Erasmus“ studijas atvykusi studentė iš Lietuvos. Su ja iki šiol esame geri draugai.

Prancūzijoje karantino ribojimai buvo kiek laisvesni nei Lietuvoje, tačiau daug teorinių paskaitų vis tiek vyko nuotoliniu būdu. Svarbiausia studijų dalis – gitaros pamokos, beveik visą laiką buvo organizuojamos gyvai, kadangi jos vykdavo dviese su mokytoju. Nuotoliniu būdu vykdavo tik tokios gitaros pamokos, kurias vesdavo vizituojantys dėstytojai iš kitų šalių, dėl karantino ribojimų negalėję patekti į Prancūziją.

– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lilio konservatoriją – galbūt ji garsėja savo gitaros studijų tradicijomis?

– Akademinėje muzikoje tam tikros studijos dažniausiai pasirenkamos ne dėl konkrečios šalies ar konservatorijos, bet dėl pedagogo. Atsimenu, mokykloje man dėl to buvo labai neramu. Vis svarsčiau, kaip reikės surasti mokytoją, pas kurį toliau mokysiuosi.

Socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjau sekti įvairius gitaros festivalius ir tarptautines bendruomenes. Tokiu būdu pamačiau straipsnį, kad prestižinį JAV vykstantį gitaros konkursą GFA ir vėl laimėjo mokytojo Judicael Perroy mokinys. Man pasidarė įdomu, kas čia per mokytojas, jei jo mokiniai nuolat laimi prestižinius konkursus. Pradėjau domėtis šiuo mokytoju, kuris tuo metu dėstė San Franciske ir Lilyje, nes pats yra prancūzas. Taip ir nusprendžiau pas jį mokytis.

Klasikinė gitara yra mano instrumentas. Man labai patinka ja tyrinėti skirtingus žanrus, groti vienam ir su kolektyvu, akomponuoti įvairių stilių vokalistams.

Stodamas į Lilio konservatoriją, turėjau išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš pradžių reikėjo pagroti tam tikrą iš anksto paruoštą programą, o tada buvo duotos man nežinomo kūrinio natos ir turėjau jį sugroti.

Taip pat vyko pokalbis, kurio metu buvo tikrinama mano motyvacija studijuoti, užduodami įvairūs klausimai. Prancūzijoje studijos vyksta prancūziškai. Lilio konservatorijoje į vieninteles gitaros studijas galima įstoti nemokant prancūzų kalbos, tačiau prioritetas vis tiek teikiamas kalbantiems prancūziškai. Tad interviu metu buvau pasiruošęs pakalbėti prancūziškai, norėdamas parodyti, kad aš jau mokausi kalbos. Su gitaros mokytoju iš pradžių bendraudavome angliškai, tačiau nuo antro kurso jis mane jau ėmė spausti kalbėti prancūziškai. Prancūzų kalba vykdavo visos teorinės paskaitos.

– Po studijų nusprendėte sugrįžti į Lietuvą. Nenorėjote toliau tęsti mokslų Lilyje?

– Man labai patinka Jono Meko išsakyta mintis apie kino studijas. Jo nuomone, reikėtų savo kelią pradėti nuo kino kūrimo ir tik tada, kai jau turi patirties ir matai, kokių žinių tau trūksta, eiti studijuoti ar lankyti tam tikrus kursus. Nors po bakalauro atrodė, kad natūralus kitas žingsnis būtų magistras, aš norėjau sugrįžti į Lietuvą, atrasti savo muzikinę kalbą ir tik tada, jei matysiu, kad trūksta tam tikrų žinių, tęsti mokslus.

Šiuo metu esu paniręs į kūrybą. Susiduriu su daugybe iššūkių, daug ko nemoku, tad klausiu kolegų patarimo, lankau įvairius kursus. Pastebiu, kad man trūksta ne gitaros žinių, kurios būtų buvusios magistro studijų pagrindu, bet gilesnio supratimo apie marketingą, vadybą – tai, ko man reikia koncertų organizavimui ir muzikos leidybai. Tad šiuo metu atrodo, kad logiška būtų ateityje studijuoti ne gitarą, bet vadybą arba plėsti savo gebėjimus improvizacijoje, jei norėčiau groti daugiau džiazo muzikos.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Vienas paskutinių jūsų projektų – miegamajame įrašytas ir 2023 m. spalį išleistas debiutinis solinis albumas „Mėlyno smėlio piramidės“. Kokie kūriniai atsidūrė jūsų debiutiniame albume?

– Taip, šis albumas išties gimė mano miegamajame. Įrašų sesijų metu įranga užimdavo visą kambarį (šypsosi). Albumo kompozicijų programą dėliojau labai ilgai, ieškojau nuoseklumo, nes norėjau, kad kūriniai tarpusavyje derėtų, o albumas sukurtų vientisą muzikinę kelionę. Kūrybinio proceso metu atsispyriau nuo vaikystės pasakų ir kitų mane paveikusių istorijų – literatūros, kino. Tad albumas primena pasaką, jis labai vizualus, kuriantis fantastinio pasaulio istoriją.

Kūrybinio proceso metu taip pat pradėjau rašyti eiles, kurių veikėjai gyvena tame pačiame mėlyname pasaulyje, kaip ir muzikinių kūrinių personažai. Šios eilės netikėtai tapo albumo vinilinės plokštelės dalimi, jomis taip pat dalinausi albumo pristatymo koncertų metu. Kažkuriuo metu netgi pagalvojau, kad čia gal visai ne muzikos albumas, o tiesiog pasaka.

– Įdomus ir jūsų kitas projektas – fortepijoninės M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinys, aranžuotas gitarai. Kaip kilo ši idėja? Ar esate didelis M. K. Čiurlionio kūrybos gerbėjas?

– Gyvenant Prancūzijoje man labai norėjosi groti lietuvišką muziką ir reprezentuoti Lietuvą. Vis dėlto, klasikinei gitarai parašytos lietuviškos muzikos yra nedaug. Tad kilo impulsas pačiam ją aranžuoti. Su aranžavimu susipažinau dar studijuodamas Lilyje, jau buvau aranžavęs žinomų užsienio kompozitorių muziką.

Galvoje ilgą laiką skambėjo vienas M. K. Čiurlionio preliudas. Jau net ėmiau girdėti, kaip jis skambėtų atliekamas gitara, tad nusprendžiau nuo jo ir pradėti. Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, bet sumanymą įvykdžiau. Vėliau, jau baigęs studijas, vieną savo kurso draugą prancūzą pakviečiau į Lietuvą groti duetu. Ruošėme prancūzų kompozitorių programą, o bičiuliui kilo mintis – kodėl gi nepagrojus ir ko nors lietuviško? Pagalvojau, kad tikrai galime sugroti keletą M. K. Čiurlionio kūrinių, kurie puikiai derės su jo amžininko prancūzo Maurice Ravel muzika, ir sėdau aranžuoti kūrinių duetui.

Taip natūraliai kilo mintis išleisti visą M. K. Čiurlionio muzikos natų leidinį, skirtą gitarai. Beje, šio kompozitoriaus kūryba labai palanki groti gitara. Pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos muzikos informacijos centru, ir tokiu būdu buvo išleistas nemažas aštuoniolikos kūrinių leidinys, kurį skaitmeniniu formatu galima įsigyti visame pasaulyje. Planuojamas ir fizinis leidinio formatas, kuris turėtų pasirodyti artimiausiais mėnesiais.

Su M. K. Čiurlioniu turiu gilų ryšį, man labai patinka jo dailės kūriniai, kurie yra tiesiog genialūs. Galbūt tai mažiau žinoma, bet jis užsiėmė ir grafika bei fotografija. Man įdomi ir M. K. Čiurlionio asmenybė – jis buvo Lietuvos patriotas, nors nuo gimimo kalbėjo lenkiškai. Lietuvių kalbos jį mokė mylimoji Sofija, o jų meilės istorija pasakoja ir apie meilę lietuvių kalbai. Mane žavi išlikę nuostabūs M. K. Čiurlionio laiškai mylimajai, kuriuose atsiskleidžia jo jautrumas, poetinis polinkis. Išties įdomu tyrinėti šią asmenybę ir jo kūrybą, tuo labiau kad Kaune turime Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų, kuriame yra didelė jo dailės kūrinių kolekcija.

Ū. Baranauskaitės, K. Pancernaitės nuotr.

– Balandį skrisite į Portugaliją pasitikrinti savo jėgas tarptautiniame gitaros konkurse, į kurį susirinks talentingi planetos gitaristai. Konkurse ketinate tarptautinei bendruomenei pristatyti ir M. K. Čiurlionio muziką. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie šį konkursą?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros taryba man suteikė galimybę išvykti į Portugalijoje, Vizėjaus mieste, vyksiantį prestižinį gitaros konkursą, organizuojamą kas antrus metus. Tai bus didžiausias konkursas, kokiame esu dalyvavęs. Jį sudaro net keturi turai. Pirmąjį, vaizdo įrašo turą, jau praėjau, o pačioje Portugalijoje laukia dar trys, kuriuose varžysiuosi su gitaristais iš viso pasaulio, tad laukia nemenkas iššūkis.

Dviejuose turuose, tarp kitų kūrinių, atliksiu ir M. K. Čiurlionio muziką, kurią nekantrauju pristatyti tarptautinei auditorijai. Iki šiol žymiojo kompozitoriaus kūrinius esu atlikęs tik Lietuvoje ir studijų metais Prancūzijoje. Prancūzai M. K. Čiurlionio kūrybą įvertino labai teigiamai, tad įdomu, ką pasakys į Portugaliją susirinkusi gitaristų bendruomenė.