Rašytoja A. Brown: kalėjime leidau laiką su žudikais, iškrypėliais ir padegėjais | Diena.lt

RAŠYTOJA A. BROWN: KALĖJIME LEIDAU LAIKĄ SU ŽUDIKAIS, IŠKRYPĖLIAIS IR PADEGĖJAIS

  • 1

Žudikai, pagrobėjai, narkomanai, sukčiai ir padegėjai – tai kita, nematoma visuomenės dalis ir kalėjimo gydytojos Amandos Brown pacientai. Knygos „Kalėjimo gydytoja“ autorė taip pat dirba Bronzefieldo kalėjime, Anglijoje, kuris yra didžiausias moterų kalėjimas Europoje.

Jame laikoma daugiau kaip 500 moterų.. Viena jų – ekstremistė Roshonara Choudhry, 2010-aisiais peiliu sunkiai sužeidusi Jungtinės Karalystės parlamento narį Stepheną Timmsą. Kita žinoma kalinė – Maireada Philpott kartu su savo vyru Micku nuteisti už tai, kad sukėlė gaisrą, kurio liepsnose žuvo šeši jų vaikai.

Taip pat Karen Matthews, suvaidinusi savo dukros Shannon pagrobimą. Dirbdama kalėjime Amanda stengiasi atsiriboti nuo jų nusikaltimų, mėgindama pamatyti šviesiąją kiekvienos moters asmenybės pusę.

„Mano darbas nėra nuteisti kalines, tai daro kiti žmonės. Aš esu čia tam, kad rūpinčiausi jomis. Tačiau kalėjime kartais susitinku su moterimis, įvykdžiusiomis tokius šokiruojančius nusikaltimus, kad tampa labai sunku nekreipti į juos dėmesio“, – teigia ji.

Leidyklos „Jotema“ neseniai išleistoje knygoje „Kalėjimo gydytoja“ Amanda Brown, 65 metų amžiaus dviejų vaikų motina bei gydytoja, pasakoja, kaip vienas susitikimas su nuteistąja stipriai ją sukrėtė. Kalinė, kurią rašytoja vadina Hannah, buvo kaltinama savo vaiko nužudymu.

Gydytoja prisipažįsta – išgirdusi šios moters istoriją pasijutusi klaikiai. Kalbėdama apie įkalintąją, ji neslėpė emocijų: „Ši istorija suspaudė man krūtinę. Iškart pagalvojau apie savo brangius sūnus ir begalinę meilę, kurią jiems jaučiu“. Nužudymo dieną Hannah, beveik trisdešimties metų moteris, atvyko į nuovadą ir pareigūnams prisipažino, kad įvykdė žiaurų nusikaltimą, nes norėjo išgelbėti savo sūnų nuo pragariško gyvenimo.

Kalėjimas – tarsi prieglobstis

Amanda susitiko su Hannah sveikatos apžiūros skyriuje, kuriame galima girdėti kalinių kamerose keliamus garsus (nenutrūkstamus klyksmus, puodelių ar batų daužymus), lyg būtum siaubo filme. Gydytoją labiausiai šokiravo tai, kad Hannah, priešingai nei dauguma įkalintų moterų, elgėsi labai ramiai.

„Aš vis dar jaučiausi klaikiai. Negalėjau atsiriboti nuo siaubo, kurį jai teko patirti, ir to, kaip jos vargšas sūnelis turėjo kentėti“.Vis dėlto, dažniausiai Amanda nenori girdėti visų detalių apie pacienčių padarytus nusikaltimus,: „Negaliu apie tai galvoti. Net jei žmogus yra pedofilas, stengiuosi išmesti tai iš savo galvos“.

Nuolat girdėdama protu nesuvokiamus moterų pasakojimus, ji pastebi: „Istorijos, dėl kurių jos pateko į kalėjimą, įprastai yra itin liūdnos. Dažnai pažinus žmogų daugiau, supranti, kad dalisnuteistųjų yra gan mieli žmonės, kurie tiesiog gyveno sunkų gyvenimą“. „Kalėjimo gydytojos“ autorės teigimu, dauguma moterų netgi maldauja teisėjų skirti laisvės atėmimo bausmę, nes, jų manymu, kalėjimas yra ta vieta, kurioje jos gali jaustis saugiai. Nusikaltusios moterys, pasako jos, yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.

Vis dėlto, moterys sudaro vos 5 % visų kalinių Anglijoje ir Velse.Dauguma jų yra patekusios į užburtą smurto ir narkotikų ratą, o didelė jų dalis net neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Apskritai, daugiau nei pusękalinių, paleistų iš Bronzfieldo kalėjimo, tampa benamėmis. Vidutinė gyvenimo trukmėtarp šių benamių moterų – 43 metai.

Rašytoja A. Brown iš pradžių dirbo bendrosios praktikos gydytoja. Vėliau septynis metus rūpinosi Londono „Wormwood Scrubs“ kalėjimo kaliniaiss, o galiausiai persikelė į Bronzfieldą. Ji prisipažįsta, kad šis darbas jai atvėrė akis: „Prieš pradedant dirbti kalėjimuose, maniau, kad egzistuojageri ir blogi žmonės. Pastarąją žmonių grupę įsivaizdavau kaip stereotipinių blogų veikėjų sąrašą: nuo žiaurių psichopatų iki smulkių nusikaltėlių. Tačiau realybė pasirodė žymiai sudėtingesnė“.

Užburtas narkotikų ratas ir trūkstamos lėšos reabilitacijai

Tarp narkomanių, kurias reguliariai konsultuoja, autorė buvo praminta „Mama Brown“. Rašytojos teigimu, jos ir nuo kvaišalų priklausomų asmenų ryšys yra šiltas – ji nevengia kalinių apsikabinti, kartu pasijuokti. Dauguma moterų tarp keturių kalėjimo sienų tampa artimesnės. Visgi kalėjimo darbuotojų jos vadinamos „nuolatinėmis skraiduolėmis“, nes, vos išėjusios iš kalėjimo, grįžta atgal. Maždaug trečdalis kalinių yra įkalinamos trims ar mažiau savaičių, tačiau yra nuolat grąžinamos – tai per trumpas laikas, kad būtų galima nustatytu emocines ar priklausomybės problemas.

Pasak A. Brown: „daugumos šių moterų gyvenimai yra tokie chaotiški, kad kalėjimas joms tampa prieglobsčiu. Tačiau nevisada tai yra pati geriausia vieta gyvenimui“.

GALERIJA

  • Rašytoja A. Brown: kalėjime leidau laiką su žudikais, iškrypėliais ir padegėjais
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

zekas

ji ka sedejo su vyrais pagal antraste ?

SUSIJUSIOS NAUJIENOS