"Pasakų kartais reikia ir suaugusioms mergaitėms, nepaisant to, joms penkeri ar penkiasdešimt", – neabejoja rašytoja Lina Ever, kurios plunksnai priklauso ir Ramunės Lė slapyvardžiu pasirašyta jausmų romanų trilogija "Vestuvių fėjos".

Trilogijoje, kurios trečią dalį "Indrė: sužydėję jausmai" ką tik BALTO leidybos namai, pasakojama apie drauges, susitikusias klasės susitikime ir įsteigusias taip pavadintą renginių organizavimo įmonę. Elena, Indrė ir Julija rengia nepamirštamas meilės šventes kitiems, tačiau ir jų laukia daugybė išbandymų ir ne mažiau gražių patirčių. Trečioje trilogijos dalyje Indrės, kuri viena augina dukrelę, miegančius jausmus pažadina muzikantas Arnas. Tačiau į gyvenimą bando grįžti ir buvęs vyras. Širdžiai nesunku pasirinkti, bet ką nuspręs protas, kuriam Indrė paklūsta lyg griežtai mamai?

– Asmens dokumentuose esate Lina Neverbickienė, ant knygų nutarėte pasirašyti pavardės trumpiniu. Tačiau kodėl ne Never – mėtote pėdos?

– Jokios paslapties nėra, tiesiog nusprendžiau, kad neiginiu prasidedanti sutrumpinta pavardė negražiai atrodys ant viršelio. Juolab nubraukus tik vieną raidę prasmė pasikeičia radikaliai: never – angliškai reiškia niekada, o ever – visada.

– O kaip Lina Ever tapo ir Ramunė Lė?

– Daugelis rašytojų pasaulyje turi pseudonimus, kuriais prisidengę rašo žanrinę literatūrą. Kai kurie turi net ne po vieną. Taip lengviau skaitytojams suprasti, ko tikėtis iš kūrinio. "Vestuvių fėjos" yra tipiški meilės romanai ir siužetais, ir apimtimi. Rašiau juos laisvu nuo pagrindinių darbų metu, nes ilgokai nešiojausi idėją parašyti pirmą lietuvišką romantiškų knygų seriją, kur kiekvienoje veikia tos pačios herojės, bet pasakojama vis kitos istorija. Tai tarsi vėl ir vėl lauktum susitikimo su mėgstamais veikėjais. O lietuviškas slapyvardis reiškia tai, kad užsispyriau ir nusprendžiau įrodyti, kad romantiškos istorijos gali vystytis ne tik tolimuose užjūriuose, bet ir Lietuvoje, kur skaitytojos galės atpažinti ir vietas, ir personažus, ir unikalią mūsų patirtį. Kai kurios skaitytojos Vokietijoje sakė, kad joms šios knygos buvo tarsi trumpas grįžimas namo.

– Kodėl moterys mėgsta skaityti tokius romanus?

– Meilės romanai, kaip ir romantiški filmai, moterims yra savotiška terapija, antidepresantas. Kiekvienos gyvenime būna minučių, kai norisi užsimiršti, trumpam pabėgti nuo kasdienių problemų. Būna momentų, kai tiesiog norisi skanaus pyragėlio ir svaigaus įsimylėjimo būsenos. O kol moterys jaučiasi įsimylėjusios, vyrams turbūt reikia veiksmo ir įtampos, kad pasijustų nugalėtojais. Ir aš nematau tame nieko blogo. Pailsėjus galima sugrįžti prie rimtų knygų.

– Viename interviu esate užsiminusi, kad pirmąjį romaną su drauge parašėte devintoje klasėje. Gal verta jį susirasti ir atsiversti, ar koks kabliukas netyčia nepadiktuos idėjos naujai knygai?

– Nemanau. Tai tiesiog mokyklinė meilės istorija, ten gal ir kasyčių tampymo daugiau nei jausmų. Net nesu tikra, ar herojai pasibučiuoja, nes ką aš tuo metu galėjau apie bučinius parašyt, kai į mane joks klasės vaikinas nežiūrėjo. Tačiau paskui buvo maginės fantastikos periodas ir rašiau romantiškas pasakas kaip koks Andersenas. Štai jas būtų labai įdomu dabar surasti.

Turiu keletą mėgstamų rašymo vietų ir kaitalioju jas pagal nuotaiką. Bet romaną rašyti galiu tik namie arba bibliotekoje, kur nėra jokių papildomų trikdžių ir niekas nenuveda žvilgsnio į šoną.

– Visi šie rašiniai buvo užmesti, nes pasinėrėte į žurnalistiką, vėliau – į viešuosius ryšius ir rašymą prisiminėte tik tuomet, kai prieš aštuonerius metus su šeima persikėlėte gyventi į Berlyną. Įgyvendinus vieną svajonę, drąsiau tapo ryžtis ir kitai?

– Rašymas išties sutapo su persikėlimu į Berlyną. Išvykimas buvo savotiškas maištas ir apsisprendimas daryti tai, ką visada norėjau, bet vis atidėliojau. Kai vyresnieji vaikai baigė mokyklą, o mažasis dar nepradėjo jos lankyti, pasijutome su vyru laisvi nerti į gyvenimo nuotykius. Pirmasis romanas "Objektyve meilė" buvo parašytas dar Lietuvoje, bet leidėjams nusiųsti išdrįsau tik išvykusi. Jame bulvarinio laikraščio redaktorė iš nepažįstamo paparaco gauna nuotrauką su nuogo premjero ir nepažįstamos moters nuotrauka ir tada prasideda ir politinės peripetijos, ir meilės istorija, gvildenami žurnalisto atsakomybės ir žmogiškumo klausimai. Tai toks įtempto siužeto meilės trileris, kuriame daug mano pačios žurnalistinės patirties. Antrame romane "Ruduo Berlyne" aprašiau savo pirmąją patirtį šiame mieste, tik sudėjau ją į nuo smurtautojo vyro pabėgusios dizainerės personažą. Rašymas taip įtraukė, kad nieko kito nebenorėjau daryti.

– Dabar jūsų sąskaitoje – keturi romanai, jausmų romanų trilogija ir publicistinė knyga "Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu". Turite rašymo rutiną ar atsiranda idėja, sėdate rašyti ir herojai ima gyventi savo gyvenimą, tereikia tik spėti bėgti paskui juos?

– Turiu rutiną, nes turiu šeimą, mokyklinio amžiaus vaiką, buitį ir šimtus visokių kitokių reikalų, tad negaliu sau leisti tokios prabangos, kaip sėdėti ir laukti įkvėpimo. Ir apskritai manau, kad įkvėpimo laukimas yra ne kas kita kaip atsikalbinėjimas. Iš tiesų jis ateina tada, kai atsisėdi ir pradedi dirbti. Plano neturiu ir labai jų nemėgstu. Tiesiog sėdu, paredaguoju vakarykščius puslapius ir taip įvažiuoju į tekstą. O kai jau herojus sukuri ir leidi jiems veikti, tik spėk bėgti paskui juos. Ir tai, kad atsisėdęs ne visada žinai, kas jiems nutiks, yra turbūt įdomiausia rašymo dalis.

Turiu keletą mėgstamų rašymo vietų ir kaitalioju jas pagal nuotaiką. Vienus tekstus mėgstu rašyti kavinėse ar knygynuose, ten gimsta esė, tinklaraščio įrašai arba tiesiog sugaudau mintis į užrašų knygelę. Bet romaną rašyti galiu tik namie arba bibliotekoje, kur nėra jokių papildomų trikdžių ir niekas nenuveda žvilgsnio į šoną.

– Jau ne vienam lietuviui esate aprodžiusi Berlyną ir ne vieną grupę lydėjusi Dailininkų keliu. Ar gido, kelionių vadovo darbas kažkuo panašus į rašytojo – juk taip pat reikia sukurti istoriją?

– Kartais man atrodo, kad kaip aš sukuriu personažus ir pakoreguoju siužetus, kažkas tuo metu pakoreguoja mano gyvenimo siužetą. Nemanau, kad rašytojo ir gido darbai panašūs, jie kaip tik skirtingi ir yra vienas kitam yra atsvara, po sėdėjimo vienatvėje esi apdovanojamas susitikimais su įdomiais žmonėmis. Iš tiesų niekada neplanavau būti gidė, bet istorijų apie Berlyną atsirado tiek daug, o ir miestas mane laiko taip įtraukęs, kad galiu ir noriu padėti žmonėms jį šiek tiek suprasti. Po romano "Ruduo Berlyne" daug skaitytojų sakė užsimanę aplankyti Berlyną ir pradėjo prašyti, kad parodyčiau aprašytas vietas. Po knygos "Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu" atsirado žmonių, kurie norėjo, kad juos lydėčiau aprašytuoju Dailininkų keliu Saksonijoje. Galima sakyti, kad knygos ne vien skaitytojus, bet ir mane pačią išvedė į kelią. Ir smagu, nes taip galiu betarpiškai pabendrauti ir net susidraugauti su savo skaitytojais.

Kartais man atrodo, kad kaip aš sukuriu personažus ir pakoreguoju siužetus, kažkas tuo metu pakoreguoja mano gyvenimo siužetą.

– Nuo gerbėjų nenuslėpėte, kad neseniai atšventėte penkiasdešimtąjį gimtadienį. Gimtadienio rytą savo tinklaraštyje emocingai pasisakėte, su kokia baime laukta tos dienos. Nerimo neliko?

– Tą rytą pabudau jau nusiteikus švęsti, tačiau pripažinsiu, kad net pusmetį iki gimtadienio kankino įvairios mintys. Daugelis kalbėjo: baik tu, nieko baisaus tie penkiasdešimt, bet aš manau, kad kiekvienas žmogus visus savo gyvenimo tarpsnius turi pats išgyventi ir išjausti. Turbūt todėl ir rašiau tokį atvirą esė, kad pati geriau suprasčiau, ką man reiškia tie metai. Keista buvo sulaukti tiek daug pritarimo – pasirodo, daugelis moterų panašiai galvoja, tik mūsų visuomenėje nėra įprasta apie tai kalbėti, joje tu turi slėpti savo metus ir stengtis kiek galima ilgiau išlikti jauna, lyg bijantis, kad pasibaigs galiojimo laikas ir niekas nebenorės su tavimi bendrauti. Taip, tas penkiasdešimt moteriai yra lyg koks slenkstis – palieki už nugaros savo jaunystę ir fiziologinį moteriškumą, o ir veidrodėlis nustoja suokti gražius žodžius. Bet netikėtai supratau tai, kad metai išlaisvina, nes nebereikia stengtis kažkam patikti ar atitikti kažkokias normas. O ir pats daugiau dėmesio skiri savo vidui, savo patirtims ir potyriams nei atrodymui.

– Daugelyje meilės romanų peržengusiems penkiasdešimties, šešiasdešimties ar septyniasdešimties ribą lieka stebėtojų vaidmuo ar jaunystės prisiminimų aidas...

– Kad ir kaip skambėtų banaliai, bet meilei amžius nesvarbu. Yra tikrai daug puikių romanų ir apie vyresnio amžiaus žmones. Mano romane "Neišryškinta juostelė" pagrindinė herojė narplioja savo tėvo meilės istoriją ir nustemba, kad ji daug įdomesnės už josios. Mano kartos ar vyresnės moterys gali papasakoti tokių įdomių meilės istorijų, kad išeitų ne vienas romanas, bet daugelis jų nutinka jaunystėje. Meilės romanas – tai pramoginė literatūra, todėl norisi skaityti apie jaunus gražius žmones ir taip dar kartą patirti įsimylėjimo virpuliukus. "Vestuvių fėjų" herojės taip pat nėra jau tokios jauniklės, jos pakankamai subrendusios, turi savo nuomonę, žino, ko nori iš gyvenimo.

– Jau minėjote, kad jausmų romanai turi terapinį poveikį. Kokia terapinė dozė šiuo metu laukia prie lovos?

– Neseniai laksčiau po Berlyno literatūros festivalio renginius, ruošiausi mūsų knygų klubo susirinkimui, turėjau krūvą iš Lietuvos parsivežtų knygų, kurias vadinu privalomomis – tas, apie kurias visi kalba: perskaičiau Olgos Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus" ir Ayn Rand "Šaltinį". Tad seniai jau turėjau terapiją. Pavasarinio karantino metu, kai buvo visiškai neaišku, kur link pasuks mūsų pasaulis, pamaitindavau save istorijomis su laiminga pabaiga. Šiuo metu gavau naujausią Lucindos Riley knygą "Saulės sesuo", kurią taupau, kaip terapiją rudeniui, kai vėl teks grumtis su virusu ir jo pasekmėmis. Su šia autore susipažinau per Vilniaus knygų mugę ir palaikome ryšį iki šiol.