Visuomenėje gausu įsitikinimų, prielaidų, klišių ir mitų apie daugelį dalykų. Ne išimtis – ir rašytojai. Kasdien vienumoje rašantys, užsisklendę, tačiau nuolat kupini idėjų ir turintys gerą vaizduotę. Daug skaitantys ir puikiai išmanantys rašybos, skyrybos ir gramatikos taisykles. Ką iš tikrųjų reiškia būti rašytoju?

Kauno technologijos universiteto (KTU) docentė praktikė, rašytoja, knygos „Kiltų nuoma“ autorė Aldona Tüür praveria duris į žodžių meno pasaulį ir padeda įvertinti kelis su literatūra ir rašytojais susijusius mitus.

Gali būti kiekvienas

Šis teiginys – iš dalies tiesa. Pasak A. Tüür, rašytoju gali būti kiekvienas ir net turėti savo skaitytojų ratą, tačiau svarbu apibrėžti, ką mes laikome rašytoju. „Rašytoju galime laikyti ir socialiniuose tinkluose savo tekstus publikuojančius asmenis, ne tik tuos, kurių knygas spausdina leidyklos. Jei kiekvienas iš jų turėtų tikslą būti rašytoju – galbūt jie labiau atkreiptų dėmesį į tai, ką jie rašo ir kas skaito jų tekstus, jaustų šiek tiek daugiau atsakomybės. Tačiau nesu tikra, ar to reikia“, – sako KTU docentė praktikė.

Vesdama kūrybinio rašymo užsiėmimus Naujųjų medijų kalbos studentams, pašnekovė pastebi, kad vieni žmonės talentingesni už kitus. Tačiau net ir tie, kurie mažiau talentingi, jeigu labai nori, gali išmokti rašyti geriau ir raiškiai reikšti savo mintis.

„Praktikuojantis galima išmokti papasakoti istoriją. Ar kas nors norės ją publikuoti? Nežinau. Ar ji gaus Bukerio premiją? Taip pat negaliu garantuoti. Ne visiems gali patikti tavo kūrinys, tad turi susitaikyti ir priimti bet kokį atgalinį ryšį“, – teigia A. Tüür.

Svarbiausia – gera vaizduotė

Lektorės nuomone, šis įsitikinimas dvejopas: vaizduotė rašant tekstus – reikalinga, bet taip pat būtina gebėti aiškiai išdėlioti savo mintis. „Apskritai, vien tik vaizduotės neužtenka. Rašydamas remiesi savo patirtimi. Tam, kad įgytum vertingų įžvalgų, turi gebėti reflektuoti anksčiau gautą patirtį, stebėti, lyginti ją su kažkuo, pavyzdžiui, esama literatūra“, – sako ji.

Anot A. Tüür, rašant svarbūs įvairūs dalykai ir pasakyti, kuris iš jų yra svarbiausias ar kuris labiausiai lemia kūrinio sėkmę, sunku, o gal ir neįmanoma.

„Jei kalbame apie rašytojus, kurių knygas publikuoja leidyklos, tikriausiai nepakaks vaizduotės, nes leidykla turės savo reikalavimų, kriterijų. Rašytojai turi gebėti dėstyti mintis, struktūruoti, pasakoti istoriją, sudominti skaitytoją. Rašymas – tikrai kompleksinis dalykas“, – teigia A. Tüür.

Turime parašyti žodžius taip, kad jie atitiktų vaizdą, kurį rašytojas mato mintyse, o skaitytojai jį irgi pamatytų ir pajaustų.

Be kasdienio rašymo nepasiseks

Reguliariai rašyti, tobulinti rašymo įgūdžius ir produktyvumą – geras patarimas. Tad rašyti kiekvieną dieną iš tikrųjų labai gerai. „Tačiau tai nelabai įmanoma, jei dirbi kitą darbą visu etatu. Man tikrai nepavyksta, todėl rašau, kai turiu laiko. Visgi rašymas kasdien leidžia neatitrūkti nuo pasakojimo, veikėjų, nepamiršti to, kas jau parašyta. Tekstas nuo to tik gerėja“, – pastebi pašnekovė.

Kiekvienas rašytojas turi atrasti būtent jam ar jai tinkamą būdą rašyti – nesvarbu, ar tai rašymas kasdien, ar tik turint laisvo laiko. „Jei nerašysi kiekvieną dieną, tikrai dėl to netapsi blogesniu rašytoju. Tai – kiekvieno asmeninis būdas. Kažkas knygą rašys gal dešimt ar 20 metų rasdamas laiko, bet tai nereiškia, kad kūrinys nuo to bus prastesnis, negu rašant kiekvieną dieną“, – teigia lektorė.

Knygai reikalinga tik idėja

A. Tüür tik dar kartą pakartoja anksčiau pasakytą faktą – neįmanoma, kad rašant knygą užtektų vieno dalyko, nesvarbu, ar tai vaizduotė, ar idėja.

„Žinoma, turėti idėją yra gerai, bet ji gali būti labai abstrakti. Tarkim, aš dabar rašau knygą, kur esminė mintis buvo ta, kad pasakojimą pradėsiu nuo pagrindinės veikėjos mirties ir toliau atskleisiu, kaip tai įvyko. Tačiau tai labai abstrakti idėja, kurią reikia išpildyti“, – sako KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentė praktikė.

Jos nuomone, idėja – tik abstrakcija, o knyga – konkretus daiktas, kuriame – tam tikri parašyti žodžiai, logiškai sudėlioti sakiniai. „Visa tai turi paveikti skaitytoją. Tyrimai rodo, kad mes mąstome vaizdais, o mintis išreiškiame žodžiais. Tad turime parašyti žodžius taip, kad jie atitiktų vaizdą, kurį rašytojas mato mintyse, o skaitytojai jį irgi pamatytų ir pajaustų“, – tikina A. Tüür.

Rašytojai – vienišiai?

Pašnekovės nuomone, mitas, kad rašytojai – vienišiai introvertai, netiesa. „Čia tas pats, kas teigti, kad visi pardavėjai ekstravertai, o nusikaltėliai – psichopatai. Tačiau gali būti, kad introvertiški žmonės dažniau rinksis būti rašytojais. Kai kurie kolegos rašytojai sako, kad tai vieniša specialybė, nes didžiąją dalį laiko sėdi vienas prie kompiuterio ir rašai“, – sako A. Tüür.

Toks įsitikinimas tikriausiai gajus dėl to, nes introvertiškiems žmonėms lengviau pakelti rašymą gaubiančią vienatvę. „Asmeniškai man tai nėra vienišas užsiėmimas – dalyvauju rašymo grupėje. Nors visos rašome vienumoje, susitikusios dalijamės savo tekstais – juos skaitome, diskutuojame“, – teigia lektorė.

Privalo daug skaityti

„Tiesa paprasta – jei rašai grožinę literatūrą, tikriausiai manai, kad tai yra vertingas dalykas. Tad jei galvoji, kad vertingas, vadinasi, pats daug skaitai. Rašytojai tikrai daug skaito“, – tikina A. Tüür.

Neretai rašytojai skaitydami gilinasi, skaito turėdami kažkokį išsikeltą tikslą, mokosi, pvz., kaip sudėlioti sakiniai, kaip išspręsta viena ar kita problema. „Kaip minėjau, šiuo metu rašau apie mirtį ir žmogžudystę, todėl gilinuosi į detektyvus ir skaitau būtent juos. Bandau suprasti, kokia detektyvų formulė“, – teigia KTU SHMMF docentė praktikė.

Anot A. Tüür, kitų autorių knygos – tik inspiracija, idėjos, kurios nekopijuojamos savame tekste. Nebent nesąmoningai: pavyzdžiui, kažkas vartoja labai vaizdingą kalbą ir tokia atsiranda tavo tekste.

Gerai išmano taisykles

A. Tüür teigimu, nebūtinai visi rašytojai bus lituanistai ir nebūtinai visi lituanistai bus rašytojai. „Faktas ir tai, kad nebūtinai visi tie, kurie gerai išmano kalbą, gebės papasakoti istoriją. Žinoma, labai dažnai rašytojai daug skaito ir būna tie, kurie dar mokykloje gerai rašo rašinius. Jei gerai rašai rašinius, tikėtina, kad ir kalbą moki geriau nei vidutiniu lygiu“, – tikina ji.

Tačiau čia nebūtinai yra priežastinis ryšys. Todėl, pašnekovės nuomone, rašytojas nebūtinai puikiai mokės su kalbos vartojimu susijusias taisykles.

Pragyventi iš rašymo neįmanoma

„J. K. Rowling puikiai pragyvena, – prisimindama kultinės knygos apie Harį Poterį autorę sako A. Tüür. – Visgi, jei rašai lietuvių kalba, o tavo kūrinių niekas neverčia į kitas kalbas, honorarai nelabai įspūdingi, kad vien iš jų galėtum pragyventi.“

Tačiau pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad rašytojai dažnai dirba ir kitus su rašymu susijusius darbus, pavyzdžiui, verčia tekstus ar rašo straipsnius žiniasklaidos portalams.

„Jeigu gyveni šalyje, kurios kalba kalba visas pasaulis ir ta knyga tampa bestseleriu – pragyventi tikrai įmanoma ir vien tik iš rašymo. Jei dar pagal tavo kūrinį pastato filmą, uždarbis dar geresnis“, – sako rašytoja A. Tüür.