Anksti pradėjęs skaityti, būsimasis rašytojas fantastas netrukus ėmėsi ir pats kurti istorijas, įkvėpimo semdamasis iš perskaitytų knygų: „Pamenu, buvau pradėjęs rašyti Alexandre’o Dumas „Trijų muškietininkų“ tęsinį. Buvo labai liūdna, kad knyga baigėsi, o tuomet nežinojau, kad egzistuoja „Po dvidešimties metų“. Taip nesąžininga – nuotykiai juk turi tęstis!“

G. K. Ivanicko maginės fantastikos romaną „Tamsa ryja tamsą“ (perleido „Kitos knygos“) taip pat galima pavadinti bandymu tęsti nuotykius. Pašėlusiai dinamiško siužeto knyga atveria pasaulį, labai panašų į mūsiškį, tik tokį, koks jis buvo XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje. Pasakojimas vystosi Umbros žemėse, kuriose iš pradžių užtenka vietos ir kilmingų dinastijų valdomoms šalims, ir nepriklausomam pirklių gildijos miestui, ir piratų lizdui.

Pokalbyje rašytojas fantastas plačiau pasakoja apie romano atsiradimo peripetijas, pomėgį žaisti, kurti naujus pasaulius ir svarbiausią taisyklę, kurią mielai pasikabintų virš savo rašomojo stalo.

– Pusiau juokais, bet tai tiesa, romanas „Tamsa ryja tamsą“ jūsų įrašuose šmėkšteli kaip tas, kurio 2019 m. atsisakė visos leidyklos. Tada jūs nepasidavėte ir jį išleidote pats. Ir maketavote, ir viršelio dizainą kūrėte pats, ir pardavinėjote. Kaip manote, kas pasikeitė per tuos kelerius metus? Ar prasidėjo lietuvių maginės fantastikos laikas?

– Manau, čia veikia du faktoriai. Pamenu, kadaise vienos leidyklos (nesakysiu, kurios, nors tai buvo „Alma littera“) atstovė išdidžiai pasakė: mes neleidžiame fantastikos, nors tuo metu jau puikiausiai leido J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos knygas. Tas požiūris į fantastiką – tiek į mokslinę, tiek į maginę, kaip į prastesnę (geriausiu atveju – išimtinai vaikišką) literatūrą, buvo gana gajus. Tačiau pastaraisiais metais leidėjai kur kas drąsiau brenda į tą fantastikos liūną. Tai pirmoji priežastis.

Specialiai neanalizuoju leidybinės rinkos, tačiau akivaizdu, kad leidėjai vis dažniau atsigręžia į šiuolaikinius lietuvių autorius. O ir skaitytojai mielai renkasi tautiečių kūrinius. Tokia, matyt, būtų antroji priežastis.

Ar jau tikrai prasidėjo lietuvių maginės fantastikos laikas? Nežinau, ar taip drąsiai galime teigti, bet viliuosi geriausio. Laikas parodys.

– Nuo mažens daug skaitėte, populiarinote maginę fantastiką, rašėte apsakymus. Kada ir kaip supratote, kad jau metas parašyti „Tamsa ryja tamsą“?

– Nežinau, ar buvo toks momentas, kai mane ištiko nušvitimas, kad jau metas. Viskas klostėsi savaime ir, matyt, dėsningai. Vaikiškos svajonės buvo tradicinės – svajojau būti kosmonautu, gaisrininku, povandeninio laivo kapitonu (geriausia – visais vienu metu). Tikrai nesvajojau būti rašytoju. Kita vertus, šį bei tą rašinėti pradėjau anksti. Pamenu, buvau pradėjęs rašyti A. Dumas „Trijų muškietininkų“ tęsinį. Buvo labai liūdna, kad knyga baigėsi, o tuomet nežinojau, kad egzistuoja „Po dvidešimties metų“. Taip nesąžininga – nuotykiai juk turi tęstis! Na, o vėliau jau atėjo metas ir saviems herojams ir siužetams. Paskui buvo apsakymų, buvo prizinių vietų konkursuose, buvo ir pirmasis romanas. Kažkuriuo metu iš atskirų padrikų idėjų ir sumanymų galvoje ėmė dėliotis Umbros pasaulio kontūrai. Kai jau viskas sulipo į vientisą sumanymą, sėdau ir pradėjau rašyti.

– Atsivertus knygą skaitytoją pasitinka žemėlapis, padedantis susiorientuoti Umbros žemėse. Kaip sekėsi jį kurti ir kodėl jis reikalingas?

– Jau minėjau, kad kai pradėjau rašyti „Tamsa ryją tamsą“, mintyse turėjau gana apčiuopiamus Umbros pasaulio kontūrus. Sukurti žemėlapį nebuvo labai sudėtinga. Jo pirmiausia reikėjo man pačiam. Be to, romane nestinga ir politinio žaidimo elementų, o kaip žinome, geografinė šalies padėtis turi labai daug įtakos jos išorinei politikai. Na, ir herojų judėjimą sekti orientuojantis žemėlapyje yra gerokai paprasčiau.

– Kas yra tamsa jūsų romane? Tai žmogaus ar pasaulio tamsa? Gal dar kas nors visai kita?

– Šitas klausimas toks geras, kad aš paliksiu jį iš esmės neatsakytą. Romane tamsa (arba ūkana) – dar iki galo nepažintas dalykas, kurį žmonės tik bando tyrinėti, suprasti, kaip su ja sąveikauti. Ne paslaptis, kad yra sumanymas tęsinio – jame turėtų būti kur kas daugiau atsakymų į šį klausimą.

– Kas rašant romaną buvo sunkiau – plėtoti pagrindinę idėją ar kurti įtikinamus veikėjus?

– Veikėjai kažkaip ėmė ir atėjo patys, kai jau turėjau sumanymo apmatus. Stengiausi, kad jie būtų gyvi. Kiek tai pavyko, kiek jie įtikinami, tegul jau skaitytojas sprendžia. Sudėtingiausia turbūt buvo susidėlioti romano struktūrą – tokią, kokios norėjau. Suvesti atskiras siužetines linijas ten, kur reikia, ir tada, kada reikia. Neleisti joms išsibėgioti.

– G. K. Ivanicko fantastinis pasaulis: kas jame svarbu ir ko jame niekada nebus?

– Pradėsiu gal nuo antros klausimo dalies, pacituodamas posakį „niekada nesakyk niekada“. Neturiu kokių nors nusistatymų, kad „va, tai – jau tik per mano lavoną“. Galbūt yra dalykų, kurių vengiu šiandien, bet kas pasakė, kad taip pat bus ir rytoj?

Kas tame Ivanicko fantastiniame pasaulyje svarbu? Atrodo, amerikiečių rašytojas Glenas Cookas yra pasakęs: „Rašytojas sau gali leisti viską, išskyrus vienintelį dalyką, – būti nuobodžiam.“ Šitą posakį galėčiau pasikabinti virš rašomojo stalo kaip svarbiausią taisyklę. Nežinau, kiek tai pavyksta, bet nuoširdžiai stengiuosi jos laikytis.

Na, ir visada mano tekstuose yra vietos žaidimui. Kartais žaidžiu pats sau vienas, kartais su skaitytoju. Nenuobodu turi būti ne tik tam, kas skaito, bet ir tam, kas rašo.

Ar jau tikrai prasidėjo lietuvių maginės fantastikos laikas? Nežinau, ar taip drąsiai galime teigti, bet viliuosi geriausio.

– Kodėl romane yra katinas, bet nėra drakono?

– Esu visiškas katinų žmogus. Turiu namie du valdovus, kuriems vergauju. Todėl nereikėtų stebėtis, jei išslysta iš po plunksnos vienas kitas žodis apie katinus. Romane „Tamsa ryja tamsą“ turime tik vieną tikrą katiną. Vienaausį, randuotą vardu Leitenantas. Jis ten visiškai nereikalingas ir galima buvo verstis be jo. Tačiau Leitenantas atėjo pats ir pasakė: „Žiūrėk, miau, aš pasirodysiu šitoje scenoje, miau.“ Kitas ginčytųsi, o aš silpnavalis – kaip pasakė, taip ir padariau.

– Galbūt tai neįmanoma misija, bet jei tektų išsirinkti tris knygas iš fantastikos lobyno, kokios jos būtų ir kodėl?

– O, taip. Išsirinkti 33 jau būtų sunku, bet vis lengviau. O tris... Negana, kad jautiesi neteisingai nuskriaudęs tas, kurios į trejetuką nepateko, tai dar tas trejetukas, esu tuo tikras, kiekvieną kartą svarstant būtų vis kitoks. Na, bet pabandykime.

Iškart perspėju – truputį pasukčiausiu. Pasiūlysiu ne tiek tris knygas, kiek tris autorius. Užtat pasistengsiu parinkti labai skirtingus, nes fantastika gali būti labai įvairi, ir žmogus, tvirtinantis, kad nemėgsta fantastikos, veikiausiai tiesiog neužtiko tos, kuri tikrai tiktų ir jam.

Pradėsiu nuo savo bene mylimiausio autoriaus. Toli eiti nereikės – jis visai pašonėje, galima sakyti, kaimynas. Lenkų rašytojas Andrzejus Sapkowskis, be visų kitų privalumų, pasižymi taikliu žodžiu ir smagia ironija. Jo „Raganiaus“ ciklas, matyt, žinomas plačiau, tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį į „Husitų“ trilogiją – taip gausite du už vieną kainą: ir maginę fantastiką, ir istorinį romaną.

Antruoju pasirinksiu amerikiečių rašytoją – Nealą Stephensoną. Jo knygos – ne tik įtraukiantis siužetas ir puikūs personažai. Jose po visu tuo nuotykių fonu randame begalę žinių apie matematiką, kriptografiją, lingvistiką, filosofiją, mokslo istoriją. Leisiu sau netgi gana įžūliai teigti, kad N. Stephensonas – toks savotiškas XXI a. Jules’is Verne’as. Mano manymu, jo magnum opus – „Barokinė“ trilogija ir kiek su ja susijęs romanas „Cryptonomicon“.

Na, ir užbaigs trejetuką britų rašytojas Terry Pratchettas. Gal tai kiek slidus pasirinkimas, mat žmonės turi labai skirtingą humoro jausmą, o humoras – tai pirma, kas ateina į galvą, prisiminus T. Pratchetto knygas. Be to specifinio, labai britiško humoro, jo knygose dar gausu žodžių žaismo, todėl iškart reiškiu gilią užuojautą bet kam, kas imasi T. Pratchetto vertimo į kitą kalbą. Knyga? Hm... Bet kuri. Tačiau jei jau reikia ką nors parinkti, tegul būna „Guards! Guards!“, pradedanti pasakojimą apie Ankh Morporko naktinę sargybą.