Modernistinės architektūros pagrindu nutikusi istorija verčia susimąstyti apie abejingumo kultūriniam paveldui padarinius, savanaudišką politinį trumparegiškumą ir kaip žmonės su tuo kovoja. Ir apie tai, ko galime iš to pasimokyti.

Po ilgos kelionės laivu, 1962 m. liepos 28 d. Oscaras Niemeyeris išsilaipino Beiruto uoste ir patraukė 80 km į šiaurę. Ten įsikūrusiame antrame pagal dydį Libano mieste Tripolyje, arabiškai vadinamame Trablusu, skraidyti paniškai nemėgęs architektas prisivertė įlipti į malūnsparnį ir, apskriejęs saulėje skendintį miestą ir jo apylinkes bei bedęs pirštu: „Čia“, liepė pilotui apsisukti. Tame „čia“ – didžiulėje apelsinmedžiais ir citrinmedžiais apsodintoje teritorijoje tarp Tripolio ir finikiečių įkurto Viduržemio jūros uosto Minos – bus Libano nuolatinė tarptautinė mugė (International Fair) ir ją suprojektuos pasaulinio garso architektas iš Brazilijos O.Niemeyeris.

Praėjus beveik šešiems dešimtmečiams po ano skrydžio malūnsparniu, šią istoriją pasakoja Wassimas Naghis, Tripolio architektų sąjungos prezidentas. Viena pagrindinių jo veiklų yra išsaugoti ir atgaivinti O.Niemeyerio sukurtą architektūrinę viziją. Viziją, kuri šiandien yra siurrealistiniai betono griuvėsiai dailiai prižiūrėto parko fone – taip niekad oficialiai ir neatidaryta, niekad neturėjusi progos atlikti savo pirminio vaidmens ir net neminima oficialiame Brazilijos valdžios sudarytame O.Niemeyerio darbų sąraše.

 G. Steikūnaitės nuotr.

Kas bendro tarp Brazilijos ir Tripolio?

Tarptautinės mugės buvo sumanytos siekiant pademonstruoti industrinius ir kultūrinius šalių pasiekimus; jos turėjo kelti ekonomiką ir tapti magnetais komercinėms veikloms. Regione tuo metu jos jau nebuvo naujiena: 1931 m. įvyko pirmoji mugė Turkijos Izmiro mieste, 1954 m. atidaryta Damasko mugė Sirijoje, 1968 m. numatyta atverti Bagdado (Irakas) mugės duris. Tokioje kaimynystėje pilietinės nesantaikos ir į visas puses švytuojančios ekonomikos kamuojamam mažulyčiam Libanui norėjosi savos mugės, kuri, tikėtasi, ne tik padėtų spręsti ekonomikos sunkumus, bet ir suvienytų skirtingų klasių ir religijų žmones kurti bendrą gėrį. 1960 m. ši idėja patvirtinta specialiu vyriausybės įsaku, taip užtikrinant būsimą valstybinį finansavimą.

Kodėl Tripolis, o ne šalies sostinė Beirutas? Tuo metu sparčiai plėtęsis šiaurinis uostas pasirinktas dėl patogios geografinės padėties – tai lygumose plytintis miestas, kurį buvo nesunku traukiniu pasiekti iš Beiruto, automobiliu – iš Sirijos ir laivu – per Viduržemio jūrą (šuolis į ateitį: iš traukinio šiandien kur ne kur belikę geležinkelio bėgių lopinėliai, jūrų uostai daugiausia naudojami prekėms, o ne žmonėms gabenti). Todėl pilietinių konfliktų ir ekonomikos stagnacijos raižomam Tripoliui praradus istorinius prekybos ryšius, norėta miestą stimuliuoti komercijai. Būsimuoju magnetu siekiant pritraukti dar daugiau tarptautinio dėmesio, jo architektu pakviestas tapti garsusis O.Niemeyeris, kuris tuo metu kaip tik buvo išgarsėjęs dėl to, kad per rekordiškai trumpą laiką suprojektavo ir pastatė naująją Brazilijos sostinę Braziliją.

Oscaro idėjos Tripoliui atitiko bendrą jo braižą, sėkmingai įkūnytą Brazilijos modernistinėje architektūroje. Jo sukurtos betono struktūros atspindėjo tą pačią modernistinę estetiką, bet kartu inkorporavo tradicinės arabų architektūros elementų, taip prisiderindamos prie aplinkos ir tarsi pateisindamos savo atėjūnišką būtį. W.Naghis jas vadina akrobatinėmis struktūromis, kuriose žaismingai suderintos geometrinės formos.

G. Steikūnaitės nuotr.

Palmių supamas iš žemės išnyrantis kupolas buvo sumanytas kaip eksperimentinis teatras su pirmąja pasaulyje judančia scena. Ši apskritimo formos konstrukcija ant hidraulinės platformos turėjo pakilti iki žiūrovų akių lygio pačiame kupolo centre. Be eksperimentinio, buvo numatytas ir teatras po atviru dangumi. Įėjimą į jį žymi 33 m (aukščiausiame taške) arka, o nuo scenos, kurią gaubė betoninis apskritimo ketvirtadalis, už žiūrovų nugarų giedrą dieną tolumoje matyti kalnai. Šalia – saulę atspindintys baseinai. Po teatro auditorija turėjo būti įrengtas kėglių (boulingo) takas. Šalia abiejų teatrų O.Niemeyeris įkurdino dar vieną tyvuliuojančiais baseinais apsuptą pastatą – į atominio ginklo sukeliamą grybo formos debesį panašią monopolinę struktūrą. Jos viršuje buvo numatyta malūnsparnių kilimo aikštelė, rūsyje turėjo atsirasti Mokslo muziejus. Pagrindinė ekspozicijų salė – bumerango formos „Didžioji uvertiūra“, mugės teritoriją juosianti iš pietų pusės. Šalia jos – „Immeuble villa“, kurios idėją O.Niemeyeris pasiskolino iš savo kolegos garsaus architekto Le Corbusier, su kuriuo dirbo prie kitų projektų. „Immeuble villa“ koncepcija – urbanistinio gyvenimo formulė, kur kiekvienas butas yra tarsi nedidelis namas su nuosavu sodu, o gatvė naudojama kolektyviai. Tai būtų buvęs vienintelis toks statinys visame regione. Tik piramidės formą atkartojanti betoninė žvaigždė neturėjo jokios kitos funkcijos, kaip žymėti vaikų žaidimų aikštelę.

Plyšiai betone

Ruošiant būsimosios mugės brėžinius optimizmas liejosi per kraštus: 1962 m. Libano valdžia paskelbė, kad naujasis projektas bus baigtas per dvejus metus. Žymusis architektas taip pat tikėjo, kad tai realu, įmanoma ir bus padaryta – juk naujoji Brazilija (miestas!) sugebėjo iškilti vos per kelerius metus. Ir nors ši istorija prasidėjo iškilmingai – 1963 m. įkastas pirmasis simbolinis akmuo, jau po dvejų metų Libano parlamente vyko aršios diskusijos dėl projekto finansavimo komplikacijų. Dar po metų statybos sustabdytos stingant pinigų.

1967 m. į Tripolį atvykęs apžiūrėti darbų progreso O.Niemeyris pamatė purvu išraizgytą statybų aikštelę ir plynus savo projektuotų pastatų karkasus. Architektas buvo nusivylęs ne tik stringančiu projektu, bet ir jo santykiu su savo laiko dvasia, kurios šis nebeatitiko. Žvelgdamas į statybų aikštelę, jis teištarė: „C’est déjà démodé“ (iš pranc. k. „Tai jau išėję iš mados“). Tai buvo paskutinis architekto vizitas šalyje, 1975 m. panirusioje į pilietinio karo košmarą, kuris oficialiai baigėsi tik 1990 m. Tuomet modernios architektūrinės vizijos statyba visiškai sustojo ir nebebuvo atnaujinta. Teritorija tapo ne lankytojų ir turistų, o karinių grupuočių žaidimų aikštele. Apie tai, kas tuo metu joje vyko ir buvo vykdoma, šiandien niekas nepasakoja, o nedaug kas ir žino. Miestiečiai matydavo tik karines treniruotes ir pirmyn atgal zujančius sunkvežimius, o vėliau, vyrams su ginklais jau išsikrausčius, mugės pastatus aptiko apniokotus ir išplėštus, su kulkų žymėmis. Kalbama, kad eksperimentiniame teatre buvo vykdomos egzekucijos, bet tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų tiesiog nėra.

G. Steikūnaitės nuotr.

Tripolio tarptautinės mugės krytis paprastai nurašomas būtent pilietiniam karui, kuris sugriovė ne tik tūkstančių žmonių gyvenimus, bet ir visą šalies infrastruktūrą. Tačiau W.Naghis sako, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios mugė taip niekad ir nebuvo atidaryta, yra politinė: „Dėl to turime kaltinti vietinius ir kaimyninių šalių politikus. Daugeliui mūsų politikų apskritai nepatiko pati mugės idėja, todėl jie visaip kišo jai pagalius į ratus – pažiūrėkime į nuo pat pradžių persekiojusias biudžeto problemas. O Sirijos valdžia nenorėjo konkurentų savajai Damasko mugei. Deja, niekas nesuprato kultūrinės šios idėjos vertės.“

Jos nesuprato ir šiuolaikiniai inžinieriai bei valdžios postus užimantys asmenys. Pasibaigus pilietiniam karui ir paskutiniams ginkluotiems vyrams palikus mugės teritoriją, darbo ėmėsi euroremonto šalininkų atitikmenys Libane, vadinamieji ekspertai. W.Naghis pasakoja vieną rytą atėjęs į darbą garsioje architektų studijoje, kur jį džiaugsmingai pasitiko kolegos: „Sveikinam! Laimėjom konkursą atnaujinti Tripolio mugę!“ Tą pačią dieną jis apsisprendė išeiti iš darbo. „Buvau matęs brėžinius ir žinojau, kad tiesiog negaliu tame siaubingame projekte dalyvauti“, – sako Tripolyje gimęs architektas. Tačiau dalyvavo kiti ir taip inovatyvioji „Immeuble villa“ tapo drungnu trijų žvaigždučių viešbučiu su visai jam netinkamu pavadinimu „Quality hotel“. Šalia jo vertikaliame kriauklės formos betono luite turėjęs įsikurti gyvenamiesiems namams skirtas muziejus virto sandėliu, kur laikomi nenaudojami viešbučio baldai. Ant įeigos kabo spyna. Be to, mugės teritoriją apjuosė betoninė siena, kurios nebuvo originaliuose O.Niemeyerio planuose, kaip ir įstiklintų durų pagrindiniame ekspozicijos pastate. „Po pilietinio karo prasidėjus „renovacijai“, niekam nekilo mintis atsiklausti architekto nuomonės, su juo pasitarti. Tai viena didžiausių padarytų klaidų, juolab kad O.Niemeyeris tuomet dar buvo gyvas. O Tripolis jam labai patiko ir jis džiaugėsi šia architektūrine vizija, vizualiai tokia panašia į kitus jo kūrinius Brazilijoje. Jos kalba ta pačia kalba“, – sako W.Naghis. Galbūt todėl O.Niemeyeris į Tripolį niekad negrįžo ir šio kūrinio nėra oficialiame jo darbų sąraše. Nepadėjo ir architektui Libano suteiktas aukščiausias šalies apdovanojimas – Kedro ordinas. Ką reiškia simboliniai apdovanojimai už gražias idėjas, jei jos vėliau neišmanėliškai darkomos?

Šiuolaikiniai griuvėsiai

Šiandien į buvusio šalies premjero Rašido Karamio vardu pervadintą Tripolio mugę, užimančią maždaug 8 proc. miesto ploto, patenkama tik retų joje organizuojamų kultūrinių renginių metu arba sėkmingai perėjus jos sargų atsitiktinai vykdomą face control. Paprastą dieną į ją įleidžiami tik akivaizdūs turistai ir turtingesniųjų klasių bėgiotojai ar šunų vedžiotojai. Paklaustas, ką mano apie tokią politiką, W.Naghis atsako: „Jei būtų mano valia, nė vieno žmogaus į mugę neįleisčiau tol, kol ji bus sutvarkyta ir saugi lankytojams.“ Nuo stogų ir sienų krinta betono atplaišos, per žiemos audras pavojingai svyruoja poliai, tačiau mugės administracija atsisako pakabinti įspėjamuosius ženklus. „Jie bijo sukelti visuomenės paniką, nes tai reikštų, kad reikia investuoti į saugumą“, – paaiškina W.Naghis, kuris pačiose nesaugiausiose vietose pats pakabino ryškiai geltonus ženklus su užrašu „Pavojus“. Kokybiškai, profesionaliai kultūros paveldo rekonstrukcijai pinigų, kaip visad, nėra. Rimtų pasiūlymų iš privačių investuotojų sulaukta tris kartus ir visi jie modernistinės architektūros paminklą ketino paversti disneilendu. Bene realiausias projektas buvo Kinijos investuotojų siūlymas mugėje įrengti komercinį Kinijos prekių stendą, dėl kurio jau buvo beveik sukirsta rankomis. Tačiau tai buvo 2006-ieji, Izraelis pradėjo bombarduoti Libaną, ir kinai atsitraukė.

W.Naghis ir jo įkurtas specialus fondas mugei išsaugoti agituoja už visuomeninį jos naudojimą, pasitelkiant privačius verslininkus. „Tarptautinių mugių laikas jau praėjo, užtat turime galvoti apie šiuolaikinį, daugiafunkcį jos panaudojimą. Ši vieta turi labai daug potencialo, tačiau tam turime išsaugoti originalias O.Niemeyerio sukurtas struktūras, – sako Tripolio architektas. – Didžiausia problema ta, kad jos labai trapios. Betono gyvavimo amžius yra kiek daugiau nei 100 metų. Jau praradome pusę to laiko ir net nežinome, kokia yra reali šio betono būklė. Pirmiausia turime jį ištirti ir tik tada bandyti restauruoti, o tai padaryti sudėtinga.“ Apskaičiuota, kad pastatams sutvarkyti reikia bent 30 mln. eurų, bet tokių sumų kultūroms reikalams juk paprastai „nerandama“. Vesdami iš kantrybės tingius korumpuotus politikus, grupelė aktyvių miestiečių ėmėsi veiksmų, kurių tikslas – įrašyti Tripolio mugę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Toks statusas reikalautų iš valdžios muge rūpintis ir neleisti jai suirti.

Ši fantominė, tyloje skendinti vieta tuo pat metu yra kraupi ir magiška. Iš pažiūros tvirtos jos struktūros gali bet kuriuo metu griūti. Saulę atspindinčius baseinus pripildo tik purvą nešantys lietaus vandenys. Kupolo išore laipioja vaikai ir jaunimas, o jo viduje akustika tokia galinga, kad sušnibždėjus viename gale žodžiai aiškiai girdimi kitame ir bet kokio garso aidas atsikartoja tarsi spektaklio metu. Tripolio mugė yra šiuolaikiniai griuvėsiai, pasakojantys apie tamsiąsias žmogaus puses: gebėjimą vogti, pykti ir kariauti, gebėjimą pavydėti ir nenorą suprasti. Ir kartu – gebėjimą kurti grožį bei realius veiksmus jį išsaugoti.

Oscaras Niemeyeris

Oscaras Niemeyeris Soaresas Filho (1907-2012) gimė Rio de Žaneire, studijavo Dailės akademijoje. Nuo pat karjeros pradžios turėjo gerų ryšių, kurie neabejotinai padėjo talentingam jaunuoliui įgyvendinti kūrybines idėjas, tarp jų – Akademijos vadovas Lúcio Costa ir šalies prezidentas Juscelino Kubitschekas. Pastarasis ir pakvietė O.Niemeyerį kartu su L.Costa suprojektuoti naująją Brazilijos sostinę Braziliją; futuristinių formų miestas iškilo per rekordiškai trumpą laiką (1957–1964 m.).

Didelę įtaką O.Niemeyerio darbams padarė garsaus prancūzų architekto, modernizmo pionieriaus Le Corbusier idėjos. Didžioji dalis iš maždaug 500 brazilo sukurtų pastatų yra jo gimtinėje, tarp jų – Niterói meno centras Rio de Žaneire, Ibirapuera parkas San Paule, valstybiniai pastatai Brazilijoje. Marksistinės  pažiūros jam netrukdė braižyti bažnyčių, viena kurių – 1943 m. užbaigta São Francisco de Assis katalikų bažnyčia Belo Horizontėje – buvo religijos sergėtojų išpeikta (vietos arkivyskupas ją vadino velnio bombų slėptuve, meras norėjo nugriauti); 2016 m. šis statinys įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Architekto darbų gausu ir kituose kraštuose, tarp jų – Jungtinių Tautų būstinė Niujorke, Modernaus meno muziejus Karakase, Konstantino universitetas Alžyre, Serpentino galerijos paviljonas Londono Haid parke, miesto aikštė Astanoje ir kt.

O.Niemeyeris vadinamas betono poetu, jo darbai – lyrine laisvos formos skulptūra. Pats architektas paaiškino: „Manęs netraukia žmogaus sukurti kieti, nelankstūs kampai ir tiesios linijos. Mane vilioja laisvai judančios, jausminės kreivės. Tokių linkių randu savo krašto kalnuose, upės vingiuose, vandenyno bangose ir mylimos moters kūne. Visa visata sudaryta iš kreivių, lenktoji Einsteino visata.“