"Geertruidos Wijsmuller-Meijer vardas turėtų būti minimas greta žydų gelbėtojo Oskaro Schindlerio. Jei kas pažįstate Steveną Spielbergą, papasakokite jam apie filmo taip pat vertą heroję", – nė kiek neperdeda amerikietė rašytoja Meg Waite Clayton, pristatanti į 20 kalbų išverstą savo romaną "Paskutinis traukinys į Londoną".

Idėją pasufleravo sūnus

Romanas sukurtas remiantis tikrais operacijos "Kindertransport" faktais, kai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš nacių okupuotų Europos šalių buvo išgelbėta 10 tūkst. vaikų. Olandė G.Wijsmuller-Meijer – viena svarbiausių šio neįtikėtinai didvyriško plano herojų.

Knygos idėją M.W.Clayton pamėtėjo sūnus. "Nickas, mindamas dviračio pedalus, dažniausiai taip garsiai dainuodavo, kad visi kaimynai žinojo, kada iš mokyklos artėja namų link. Tačiau kartą grįžo tylus kaip niekada – iškart supratau, kad kažkas jį prislėgė", – prisimena rašytoja.

Romanai tiesiog perkelia į tas aplinkybes, turi įšokti į herojaus batus ir nužingsniuoti jam skirtą kelią.

Teatro studijos režisierius pasiūlė vaikams surinkti medžiagą ir parašyti pjesę apie mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo operaciją "Kindertransport". Jie apklausė keletą liudininkų, po šių pokalbių rašytojos sūnus, tada penkiolikametis, ir grįžo namo sukrėstas. Tą vakarą ji pirmąsyk išgirdo apie neįtikėtinai didvyrišką akciją. Netrukus režisierius mirė, vaikai taip ir neįgyvendino jo sumanymo, bet M.W.Clayton nutarė nepalikti šios istorijos užmarštyje – prie jos grįžo po gero dešimtmečio.

Kurį laiką nerimavo, ar gali imtis aprašyti su žydais susijusius įvykius, ar įstengs suprasti ir perteikti, ką jiems teko patirti Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, nes pati nėra žydė. Abejonių neliko, kai gilinantis į operacijos aplinkybes aptiko olandės G.Wijsmuller-Meijer (1896–1978) vardą.

Ne žydė, moteris, kuriai nebuvo lemta susilaukti vaikų, rizikavo gelbėdama tūkstančių gyvybes. Ji kreipėsi į vieną pagrindinių Holokausto sumanytojų Adolfą Eichmaną su prašymu leisti iš Austrijos į Angliją išgabenti žydų vaikus.

Rezultatas – 10 tūkst. vaikų, iš jų trys ketvirtadaliai žydų, buvo išgelbėti. Užaugę jie tapo žinomais dailininkais, politikais, mokslininkais, o vienas jų – Walteris Kohnas – pelnė Nobelio premiją.

Tūkstančio ir vieno vaiko motina

"Kaip man davė suprasti asociacijos "Kindertransport", vienijančios išsigelbėjusius vaikus ir jų palikuonis, narė Melissa Hacker, daugelį šios operacijos detalių ir šiandien gaubia paslaptis", – autorės žodyje knygos pabaigoje rašo M.W.Clayton.

"Nėra bendros nuomonės netgi dėl to, kada pirmoji vaikų grupė išvyko iš Vienos. Kalbamojo meto laikraščiuose "Times of London" ir "New York Times" pasirodė trumpų žinučių, kad tai įvyko 1938 m. gruodžio 5 d. Tačiau, pačios Truus teigimu, tądien tik pirmąsyk susitiko su A.Eichmanu: į Vieną ji išvyko gruodžio 2-ąją, o pirmadienį, t.y. 5-ąją, susitikime su A.Eichmanu išgirdusi verdiktą – traukinys turi pajudėti iš Vienos per šabą. Sekmadienį, gruodžio 11-ąją, pusę keturių ryto, jis pasiekė Kelną, o tos pačios dienos vakare vaikai naktiniu keltu išplaukė į Angliją. JAV holokausto memorialinio muziejaus duomenimis, pirma vaikų grupė iš Vienos į Haridžą atvyko 1938 m. gruodžio 12-ąją ir tai visiškai sutampa su Truus teigimu, todėl kaip tik šią datą ir pasirinkau romane", – dalijasi knygos autorė.

Beveik visi į Angliją išvežti vaikai daugiau niekada nebepamatė savo tėvų. Paskutinis keltas su 74 vaikais paliko Nyderlandų krantus 1940 m. gegužės 14-ąją, šios šalies kapituliacijos prieš Vokietiją dieną. Paskutinis "Kindertransport" traukinio sąstatas (ir devintas iš Prahos) leidosi į kelionę 1939 m. rugsėjo 1-ąją, kai Vokietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Šis traukinys vežė 250 vaikų. Nyderlandų jis nepasiekė. Vaikų likimas nežinomas.

Pasiaukojimas: olandė G.Wijsmuller-Meijer, kuriai nebuvo lemta susilaukti vaikų, rizikavo gelbėdama tūkstančius žydų vaikų iš nacių okupuotų teritorijų. /  „Wikipedia“ nuotr.

G.Wijsmuller-Meijer visą vokiečių okupacijos metą slapčiomis perveždavo žydų vaikus iš Nyderlandų per sieną į Šveicariją, Prancūziją ir Ispaniją. Kai ji mirė, nekrologe buvo parašyta: "Tūkstančio ir vieno vaiko motina, kuriai žydų vaikų gelbėjimas tapo gyvenimo prasme."

Įlįsti į herojų kailį

M.W.Clayton ne kartą perskaitė G.Wijsmuller-Meijer prisiminimų knygą "Geen Tijd Voor Trane" ("Nėra laiko ašaroms"), nesustabdė ir tai, kad ši neišversta į anglų kalbą – teko pasikliauti gūglo vertykle.

"Jos paveikslą romane kūriau daugiausia pasitelkusi vaizduotę, nes asmeninio gyvenimo aplinkybes ji atskleidė gana šykščiai, – rašytojo darbo užkulisius viename interviu praskleidė M.W.Clayton. – Romanas remiasi tikrais faktais, bet kaip bus papasakota istorija – rašytojo išmonės reikalas. Vienus dalykus turi žinoti rašytojas, kitus – istorikas ir biografas. Man svarbu, ką ji matė pro langą, kokius drabužius dėvėjo, ką valgė pusryčiams... Kokie santykiai siejo su vyru. Ji buvo bevaikė tuo metu, kai apie tai nebuvo kalbama. Aš pabandžiau aprašyti, ką galėjo jausti."

Kitas įkvėpimo šaltinis – muziejuose saugomi tada į Angliją atgabentų vaikų liudijimai. "Labiausiai sukrėtė interviu, kuriuos su draugais įrašė mano sūnus, – pažymi rašytoja. – Juose buvo galima justi, koks siaubas atsispindi pačių balsuose suvokus, ką jų pašnekovai turėjo patirti tuomet, kai šiems buvo tiek metų, kiek dabar jiems. Jaučiau besikeičiantį savo sūnaus Nicko toną klausantis Ellen Fletcher pasakojimo, kaip ji, dešimtmetė, pabėgo iš Berlyno. "Čia mūsų pabėgėlė mergaitė", – kai nieko blogo nelinkėdami įtėviai taip ją pristatydavo, ši norėdavo prasmegti skradžiai. Elizabeth Miller mama į lagaminą įdėjo suknelę tenisui žaisti, nes buvo įsitikinusi, kad Anglijoje ir ji turės išmokti šio žaidimo. Margot Lobree mama pasirūpino įvairių dydžių drabužiais – suprato, kad skiriasi ilgam, o gal net amžinai, kad mergaitė turėtų ką dėvėti.

E.Fletcher papasakojo, kaip tėvai, bet kokia kaina norėdami išgelbėti, paslėpdavo kūdikius (išvežti leista vyresnius nei ketverių metų) krepšiuose, įduodavo slapčia vaikams, jau susodintiems į vagonus. Mintyse išvydau vaizdą – mama įduoda savo vaiką krepšyje... Supratau, kad esu pasirengusi pradėti rašyti."

Pagrindiniai romano herojai – pramanyti. Jų charakterius padėjo sukurti kelios muziejuose rastos nuotraukos, autorė nesidomėjo šių vaikų likimais, bet pasiskolino jų išvaizdą. "Stefano tėtis – šokolado fabriko savininkas. Kodėl? Nes kai rašai apie Vienos šokoladą, turi pasiteisinimą, kodėl reikėtų išragauti galybę šokolado ir palyginti įvairias jo rūšis", – viename susitikime su skaitytojais pajuokavo M.W.Clayton, skrupulingai tyrinėjusi kiekvieną detalę ir pabandžiusi romane perteikti sukrečiančių įvykių atmosferą.

Pajusti istoriją

M.W.Clayton dar vaikystėje suprato norinti būti rašytoja, tačiau iškart rinktis tokio kelio nedrįso – baigė teisės studijas ir kantriai kopė karjeros laipteliais, kol, paskatinta vyro, ryžosi sėsti prie romano rankraščio. Tuomet jai buvo 32-eji, laukėsi antro sūnaus.

"Kai mano pirmasis romanas pagaliau buvo išleistas, sūnui jau buvo vienuolika, – sako autorė. – Rašymas kur kas sudėtingesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šalies."

"Paskutinis traukinys į Londoną" – jau septintas M.W.Clayton romanas, sėkmės sulaukė ir ankstesni: "Keturios ponios Brodvel", "Trečiadienio seserys", "Šviesos kalba", "Trečiadienio dukros". Rašytojos akiratyje – tikros stiprių moterų istorijos.

"Mano romanų veiksmas nukelia į įvairius laikotarpius, bet juos jungia – mažiau ar daugiau – įkvepiančios moterų, kurios laužo to meto stereotipus, istorijos. Viliuosi, kad man pavyksta papasakoti istoriją. Mėgstu knygas, kurios priverčia ir juoktis, ir verkti, tokias stengiuosi rašyti ir pati", – pasakoja rašytoja.

Jai patinka istoriniai romanai, nes ir pati apie svarbius pasaulio įvykius daugiausia sužinojo ne pamokose, o iš grožinės literatūros. Rusijos istorija susidomėjo perskaičiusi Levo Tolstojaus "Karą ir taiką", kur kas daugiau nei vadovėliai apie Pirmąjį pasaulinį karą atskleidė Ericho Marios Remarque’o "Vakarų fronte nieko naujo".

"Romanai tiesiog perkelia į tas aplinkybes, turi įšokti į herojaus batus ir nužingsniuoti jam skirtą kelią, – sako autorė. – Skaitydami "Paskutinį traukinį į Londoną" pabandykite įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tėvai, patikėdami vaikus nepažįstamiesiems ir išsiųsdami į svetimą šalį. Tuo metu Vokietijoje, Austrijoje jau vyko žydų pogromai, tačiau dar nebuvo mirties stovyklų, niekas nė neįsivaizdavo, koks siaubas jų dar laukia. Jei į gūglo paiešką įvestumėte Geertruidos Wijsmuller-Meijer vardą, gautumėte keliolika tūkstančių rezultatų. Jei mano, Meg Waite Clayton, – pusę milijono. O juk ji milijoną kartų svarbesnė nei aš. Daugiau žmonių turi apie ją sužinoti."

Iš knygos "Paskutinis traukinys į Londoną"

Lietuviškai: tai jau septintas amerikietės M.W.Clayton romanas. Lietuvos skaitytojams jį pristato BALTO leidybos namai, išvertė Jūratė Žeimantienė. / Leidyklos nuotr.

Pasienyje

Didžiuliais dribsniais krintančios snaigės švelnino vaizdą pro traukinio langą: sūkuringame ore vaiduokliškai subolavo balta pilis ant apsnigtos kalvos, ir konduktorius sušuko:

– Bad Bentheimas! Traukinys atvyksta į Bad Bentheimo stotį Vokietijoje! Keleivius, kurie toliau važiuos į Olandiją, prašome paruošti asmens dokumentus!

Olandė Gertrūda Veismiuler, valingo smakro plačiaburnė aristokratiška nosimi, ryškiais antakiais ir kašmyro švelnumo pilkomis akimis, pabučiavo kūdikį, kurį laikė ant kelių, kartą kitą priglaudė lūpas prie glotnios kaktelės. Tada ištiesė mažylį jo sesei, nuėmė šlikę nuo dar vieno broliuko galvos ir kreipėsi į vaikus jų gimtąja kalba:

– Est ist in Ordnung. Es wird nicht lange dauern. Dein Gott wird dir dieses eine Mal vergeben.

Viskas gerai. Tai ilgai netruks. Jūsų Dievas atleis mums. Kai traukinys pratisai suūkęs sustojo, berniukas prišoko prie lango ir pašaukė:

– Mama!

Trudė suglostė plaukučius, pasekė vaiko žvilgsnį ir pro sniegu apneštą langą išvydo perone, nepaisant pūgos, tvarkingai į eiles išsirikiavusius vokiečius, nešiką, stumiantį bagažo vežimėlį, pakumpusį vyrą, prie krūtinės ir nugaros prisitvirtinusį skydelius, reklamuojančius siuvėjo paslaugas. Ir mažylio pastebėtą liekną moterį tamsiu paltu ir šaliku, stovinčią prie dešrelių pardavėjos vežimėlio nugara į traukinį.

– Maaa-maaa! – dar kartą sušuko berniukas.

Moteris pasisuko, tingiai atsikando riebios dešrelės ir pakėlė akis į traukinių tvarkaraštį. Berniukas susigūžė. Aišku, tai ne jo mama. Trudė priglaudė vaiką ir, neįstengdama dalyti pažadų, sukuždėjo:

– Ša, ša, ša.

Trankiai žvangėdamos ir cypdamos atsivėrė vagono durys. Nacis pasienietis padėjo išlipti besilaukiančiai vokietei, kuri pasirėmė į jį pirštinėta ranka. Trudė atsisagstė perlamutrines geltonų ilgų odinių pirštinių sagutes ir atlaisvino plačius rankogalius, papuoštus skoningais juodais raštais. Šiaip ne taip nusitraukusi pirštinę, nes pamušalas užsikabino už žiedo su didžiuliu rubinu, įsispraudusio tarp dviejų kitų žiedų, strazdanomis ir pigmentinėmis dėmelėmis nusėtomis rankomis pradėjo šluostyti berniukui ašaras.

Tvarkydama vaikų plaukus ir drabužius ji šnekino juos, kreipdamasi į kiekvieną vardu, ir tuo pat metu akylai stebėjo trumpėjančią eilę prie vagono durų.

– Na štai, – pasakė, nuvaliusi vyresniajam berniukui burnelę kaip tik tada, kai išlipo paskutinis keleivis. – O dabar eikite visi plauti rankų, kaip mokėmės.

Pasienietis jau kopė laiptais į vagoną.

– Plaukite švariai, neskubėkite, – ramiai paliepė Trudė ir, pasisukusi į mergaitę, pridūrė: – Užlaikyk broliukus kuo ilgiau, mažute.

– Užlaikysiu, kol vėl užsimausi pirštines, teta Trude.

Gertrūda nenorėjo sukelti įtarimų, kad slepia vaikus, kita vertus, geriau buvo vesti derybas be jų. "Ką gi, mėginsime sutelkti dėmesį ne į tai, kas krinta į akis, o į tai, kas paslėpta", – pasakė ji sau ir nesąmoningai kilstelėjo rubiną prie lūpų.

Tada pravėrė pernelyg dailią, lyg kokios poniutės rankinę. Jeigu būtų žinojusi, kad teks grįžti į Amsterdamą su šia trijule, būtų pasirūpinusi solidesne. Nusimovusi visus žiedus, Gertrūda sudėjo juos į rankinę, klausydamasi, kaip už nugaros vaikai šlepsi į tualetą.

Pasienietis jau sustojo ties ja. Iš pažiūros jaunas, bet ne tiek, kad negalėtų būti vedęs ar net turėti vaikų.

– Jūsų vizos? Ar turite vizas, suteikiančias teisę išvykti iš Vokietijos? – griežtai pasiteiravo jis Gertrūdos, vienintelio vagone likusio suaugusio žmogaus, neįskaitant jo paties.

Ji tebesirausė rankinėje, tarsi ieškodama reikiamų popierių.

– O jau tie mažyliai, su jais neliūdėsi, – geraširdiškai pasiguodė jaunam pasieniečiui, užčiuopusi ir suspaudusi rankinėje savo vienintelį dokumentą – Olandijos pasą. – O ar jūs turite vaikų, pareigūne?

Užmiršęs, kad yra tarnyboje, pasienietis šyptelėjo.

– Žmona laukiasi pirmagimio. Turėtų gimti per Kalėdas.

– Jūs tikras laimės kūdikis! – šūktelėjo Gertrūda ir plačiai nusišypsojo, nudžiuginta tokios sėkmės, o pasienietis nukreipė dėmesį į vagono galą, kur į plautuvę almėjo vanduo ir tarsi kikiliai čiauškėjo vaikai.

Ji nutilo, netrukdydama jaunam vyrui susigyventi su mintimi, kad netrukus ir jam gims mažylis, kuris iš pradžių bus toks pat bejėgis kaip kruopa Aleksas, paskui paaugs ir taps vikrus kaip Izraelis, o galiausiai ir sumanus kaip šaunuolė Sara. Gertrūda tiesiog sėdėjo ir glostė rubiną – šiltą ir žaižaruojantį, nes dabar mūvėjo tik vieną žiedą.

– Jūs tikriausiai jau nupirkote žmonai dovaną? Ypatingą, vertą tokios progos.

– Ypatingą? – išsiblaškęs pakartojo nacis, vėl pasisukęs į ją.

– Na taip, kokį nors nuostabų papuošalą, su kuriuo jūsų žmona nesiskirtų nė dienai ir kuris nuolat primintų jai apie pirmagimio atėjimą į pasaulį. – Gertrūda nusimovė žiedą ir pridūrė: – Pavyzdžiui, tokį kaip šis. Tėtis padovanojo jį mamai, kai gimiau aš.

Blyškūs pirštai nė nesuvirpėjo, kai ji ištiesė pasieniečiui žiedą ir pasą.

Nacis nepatikliai dirstelėjo į žiedą, tada paėmė pasą, pasklaidė ir vėl nukreipė žvilgsnį į vagono galą.

– Ar čia jūsų vaikai?

Paprastai į olandų tėvų pasus vaikai įrašomi, bet jos pase nebuvo jokių žymų.

Ji pasuko žiedą taip, kad rubino akis sužėrėtų saulės spinduliuose, ir mąsliai ištarė:

– Vaikai... Juk pasaulyje nėra nieko brangesnio už juos.