ROMANO „LITBELAS. NEIŠNEŠIOTAS VAIDUOKLIS“ AUTORIUS NEPRASILENKĖ SU ISTORINE TIESA

Garsių Lietuvos žmonių politinių ir pasaulėžiūrinių virsmų yra buvę įvairiais naujosios istorijos laikotarpiais, ypač sunkiais ir tamsiais, mažai istorikų tyrinėtais. Rašytojas, dramaturgas, menotyrininkas Herkus Kunčius, kurdamas savo naujausią istorinį romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), turėjo progos atidžiau patyrinėti istorinius dokumentus ir garsių asmenybių prisiminimus.

Šįmet sukanka 105 metai nuo mažai tyrinėto darinio – kelis 1919 m. mėnesius gyvavusios Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos, egzistavusios Baltarusijos ir raudonosios armijos užimtoje Lietuvos dalyje su Vilniumi.

„Svarbu ir būtina kalbėti apie Litbelą, nes jis buvo įkurtas panašiu principu kaip dabartinės Ukrainos Donecko ir Luhansko respublikos – ant raudonarmiečių durtuvų. Dabar Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas mums atrodo savaime suprantamas. Tačiau iš tiesų turėtume prisiminti: laikmetis buvo sudėtingas, aplinkybės nepalankios“, – sakė H. Kunčius.

Pasak rašytojo, jam norėjosi pažvelgti į tą laiką prieš 105 metus, kai Lietuvoje, paskelbusioje nepriklausomybę, buvo labai neaiški situacija. „1918 m. vasario 16 d. dabartiniame „Naručio“ viešbutyje dvidešimčiai signatarų pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, nebuvo taip, kad viskas ėmė labai gerai klostytis. Nieko panašaus – po kelių mėnesių baltarusiai paskelbė savo nepriklausomybę su sostine Vilniumi. Tuo metu Vilnius, kuriame vyksta romano veiksmas, buvo valdomas kelių valdžių – čia veikė lietuvių komendantūra, vokiečių okupacinė kariuomenė, lenkų savanoriai legionieriai, baltarusiai. Taigi pasigilinus į kai kuriuos dokumentus, galėtų būti mažiau euforijos, nes toje įvykių „košėje“ buvo labai sunku susigaudyti“, – vardijo H. Kunčius.

Jo romano „Litbelas“ įvykiai aprašyti vos ne padieniui, kada kas vyko ir kurią savaitės dieną, pavyzdžiui, 1919 m. sausio 1 d. Kazys Škirpa iškelia Lietuvos trispalvę ant Gedimino bokšto, o jau tos pačios dienos vakare lenkų legionieriai paskelbia, kad visa valdžia Vilniuje priklauso jiems. Sausio 6 d. ateina rusų bolševikai, nuplėšia vėliavą ir išstumia lenkus iš Vilniaus, o lietuvių vyriausybė emigruoja į Kauną.

Romano pagrindu, pasak autoriaus, tapo keletas fundamentalių veikalų: Lietuvos vyriausybių 1918–1920 m. protokolai (dvitomį išleido Raimundas Lopata ir Alfonsas Eidintas), arkivyskupo Jurgio Matulaičio, savo akimis mačiusio tuos įvykius, užrašai, taip pat sovietinės Lietuvos istoriniai šaltiniai. Naudotasi ir publikuotais unikaliais dokumentais iš Rusijos archyvų, kuriuos prieš gerą dešimtmetį turėjo galimybę patyrinėti lietuvių istorikai, o publikavo Lietuvos istorijos institutas. Labai plačią ir įdomią to laiko panoramą rodo Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus atsiminimai, išleisti JAV.

Mažai kam žinomas faktas, kad Lietuvos bolševikų vadas Vincas Mickevičius-Kapsukas, anot H. Kunčiaus, sovietmečiu buvęs „toks nedidukas Leninas“ Lietuvoje, jaunystėje buvo varpininku, Vinco Kudirkos bendražygiu ir „dešiniąja ranka“, pavaduotoju redaguojant „Varpą“, kukliai pasirašinėjęs Kapsuku – tai yra mažybinis vardas nuo Kapso slapyvardžio, kuriuo pasirašinėjo V. Kudirka.

„Mano romane veikia Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vaclovas Biržiška, Pranas Mašiotas. „Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo J. Basanavičius ir kiti minėti iškilūs žmonės liko Vilniuje, visi buvo pažįstami su Kapsuku. J. Basanavičius, P. Galaunė, Vaižgantas ir P. Mašiotas tuo metu dirbo dailininko Adomo Varno vadovautoje Meno kolegijoje prie Lietuvos laikinosios revoliucinės vyriausybės Švietimo komisariato. Liaudies švietimo komisaru buvo Vaclovas Biržiška, kai tuo tarpu jo brolis Mykolas buvo nepriklausomos Lietuvos švietimo ministru. Tokie mūsų valstybės ir kultūros korifėjų pasirinkimai gali būti aiškinami tuo, kad 1918–1920 m. Vilnius gyveno ekonomiškai labai sunkiai, kankino šaltis, badas, be to, nepamirškime tuo metu vyravusių stiprių antilenkiškų nuotaikų, tikint, kad geriau esą eiti su bolševikais, negu su lenkais“, – svarstė H. Kunčius.

Knygoje galima rasti ir daugiau garsių to meto veikėjų virsmą liudijančių dalykų pasirenkant kurią nors pusę – vieni pasirinkę lietuvišką tapatybę, kiti lenkišką, treti – baltarusišką, pavyzdžiui, skirtingas tapatybes pasirinko broliai Ivanauskai – gamtininkas Tadas Ivanauskas ir du jo broliai, arba broliai Narutavičiai – vienas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kitas – prieškario Lenkijos Respublikos prezidentas.

„Mano knygoje fantazija remiasi istoriniais faktais – tu negali išgalvoti įvykių, turi juos tikrinti, išstudijuoti nemažai istorinių šaltinių. Istorikai kiek pavydi rašytojams, nes mokslininkai negali interpretuoti istorinių įvykių, privalo rašyti labai tiksliai ir nešališkai. O aš galiu šališkai rašyti, ir tai yra vienas didžiausių malonumų ir laimių menininkui, kad jis gali laisvai reikšti savo nuomonę per kūrinius. Vis dėlto visos įvykių lokacijos, kaip ir datos, knygoje yra konkrečios ir tikslios: buvęs „Žoržo“ viešbutis Gedimino prospekte, buvęs „Versalio“ viešbutis (dab. „Narutis“ ir Signatarų namai Pilies gatvėje), darbininkų klubas (dabar „Vaidilos“ teatras A. Jakšto gatvėje)“, – vardijo H. Kunčius.

Iš H. Kunčiaus ir Alvydo Šlepiko pavasarinių dialogų Venclovų namuose-muziejuje, Panevėžio, Rokiškio ir Anykščių viešosiose bibliotekose.