Organizatorių nuotr.

RUGSĖJO KINO FESTIVALIAI: KO TIKĖTIS?

2020-09-08 10:50
Jorė Janavičiūtė, žurnalas „370“

Rugsėjo mėnesį rudens sezoną atidarys netgi trys kino festivaliai, tapsiantys bene pirmaisiais didesniais renginiais kino teatruose pandemijos metu. Tai Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ (rugsėjo 9–13 d. Vilniuje), ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ (rugsėjo 17–20 d. Vilniuje, rugsėjo 25–27 d. Kaune) ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF, rugsėjo 24–spalio 4 d. Vilniuje, spalio 2–4 d. Kaune ir spalio 9–11 d. Klaipėdoje). Susisiekėme su jų organizatoriais norėdami paklausti, ko jie tikisi, kokių pasikeitimų galime tikėtis mes, kaip pandemija veikia filmų pasiūlą ir galiausiai – kokius filmus jie rekomenduoja pasižiūrėti.

Lūkesčiai ir pasikeitimai

Paklausta, kuo nuo ankstesnių gali skirtis šių metų festivalis, viena iš VDFF programų sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė teigia, kad dėl susidariusios situacijos teks atsisakyti didelės dalies gyvų susitikimų: „Vis dėlto kelių svečių iš užsienio sulauksime. Kiti susitikimai vyks online erdvėje, įtrauksime ir Lietuvoje gyvenančius bei kuriančius žmones.“

Dar vienos iš šio festivalio programos sudarytojų Eglės Maceinaitės teigimu, dabar didžiausias lūkestis yra paprasčiausia galimybė parodyti filmų programą kino salėje. Pasak jos, prie apribojimų festivalis stengsis prisitaikyti ir rasti kuo įdomesnių sprendimų.

Anot Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamo festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojo ir organizatoriaus Alekso Gilaičio, visi organizatoriai nusiteikę pozityviai ir tikisi, kad situacija pernelyg nesikeis. „Kiekvienais metais mūsų festivalio lankytojų gretos auga – norėtųsi, kad ši tendencija tęstųsi ir šiemet, juolab kad minėsime kuklų penkerių metų jubiliejų. Baimė nėra geras dalykas, ji suvaržo, neleidžia pajudėti iš vietos. Vis dėlto esame atsargūs ir suprantame, kad ne viską galime kontroliuoti ar tiksliai prognozuoti. Kita vertus, šių metų aplinkybės į mūsų komandą įnešė daugiau disciplinos – žinodami, kad situacija gali keistis greitai ir netikėtai, viską darome anksčiau ir atsargiau. Šiandien, kai kalbamės, jau aišku, kad kino salėje veikiausiai turėsime dėvėti kaukes. Galbūt – riboti žiūrovų skaičių. O gal situacija dar keisis ir nereikės laikytis jokių apribojimų. Jau pripratome būti budrūs ir nepanikuoti dėl kiekvieno pasikeitimo“, – pasakoja jis.

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ vadovas Augustas Čičelis teigia, kad labiausiai kitoks šiais metais yra pats planavimas: „Buvome pristabdę aktyvų ruošimąsi festivaliui labiausiai neapibrėžtu – karantino – laikotarpiu, nes visai nežinojome, kas bus toliau. Dabar bandome pasivyti. Vis dėlto neužtikrintinumas, atsargumas ir toliau jaučiamas. Iki šiol nežinome, kiek iš to, ką planuojame, tikrai galėsime pristatyti. Dalį sumanymų (pavyzdžiui, teminę filmų retrospektyvą) teks atidėti kitiems metams. Dėl galimybės turėti svečių iš užsienio turbūt nebūsime tikri iki pat paskutinės akimirkos. Greičiausiai festivalis bus kompaktiškesnis, tačiau kertinės jo dalys turėtų likti.“

Pasak A.Čičelio, pandemija apsunkino bendravimą, užtęsė sprendimų priėmimą. Jo teigimu, ši situacija privertė išbandyti kitokius organizavimo būdus, permąstyti programas, apsvarstyti alternatyvas.

Viena VDFF organizatorių O.K.Dikavičiūtė teigia, kad nežinia dėl ateities ir antrosios bangos kėlė nerimą, tačiau kartu mobilizavo ir padėjo greitai priimti sprendimą įgyvendinti festivalį tiek gyvai, tiek internetinėje erdvėje – festivalio metu didžiąją dalį filmų bus galima pasižiūrėti ne tik kino teatre, bet ir virtualiojoje erdvėje, ypač pagrindinės programos filmus. Taip pat, pasak jos, karantinas leido daug laiko skirti filmų paieškai, peržiūrai ir atrankai.

A.Gilaitis cituoja mėgstamą festivalių organizatorių posakį: „Baigėsi festivalis, prasideda festivalis“ ir paaiškina, kad nemažai darbų vyksta paskutinį mėnesį, o kartais ir dar vėliau. „Šiemet viską pradėjome daug anksčiau, nes pamatėme, kad procesai vyksta lėčiau, nei įprastai. Įvairiose Europos šalyse paskelbus karantiną, mums aktualios institucijos nedirbo, žmonės pašto netikrino, atsakymai vėlavo. Viskas vyko kitaip“, – prisimena jis.

Kad ir kaip ten būtų, jis džiaugiasi, kad pavyko į programą įtraukti visus norimus filmus be jokių kompromisų programos atžvilgiu. Tačiau, kaip pastebi, užsienio svečių galime sulaukti mažiau, nei planuota, tačiau jų kažkiek bus – laimė, kol kas nepatenkame į rizikingų šalių sąrašą.

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Apie festivalių programas

Pasak A.Gilaičio, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet parodys vienuolika filmų. „Formuojant programą visuomet orientuojamės į kino istorijai ir raidai reikšmingus kino darbus, retai arba niekada nedemonstruotus Lietuvoje ar net visame Baltijos regione. Nekeičiame tradicijos pusę programos dedikuoti nebyliam, o kitą pusę – garsiniam kinui. Paprastai festivalyje ne tik rodome filmus, bet ir organizuojame renginius – meistriškumo dirbtuves, profesines diskusijas. Šiemet planuojame seminarą, kurio metu ankstyvojo bei archyvinio kino tyrėjai ir rodytojai pristatys savo pastaruoju metu gvildentas temas ir tyrimus. Kadangi dėl neprognozuojamos situacijos šiemet turėjome sumažinti užsienio svečių skaičių, atradome ne vieną ir ne du archyvinio kino žinovus Lietuvoje. Labai tikimės, kad tyrimų temos sudomins ir plačiąją mūsų festivalio lankytojų auditoriją“, – pasakoja jis.

Pasak A.Čičelio, „Kreivių“ programą sudarys filmų peržiūros, vyks diskusijos, kreivos kūrybos skaitymai. „Išlieka mūsų trumpametražių filmų konkursinė programa, kurią pristatysime keliais seansais. Ji ypač aktuali šiais sudėtingais metais, nes daugiausia dėmesio skiriama jauniems ir mažai įsitvirtinusiems kūrėjams. Ateityje planuojame pradėti daugiau dirbti su LGBT+ archyvais, tai jau atsispindi šių metų filmų programoje. „Atminties“ programa jungia dokumentinius ir hibridinius filmus, išplaukiančius iš asmeninių ir kolektyvinių atsiminimų. Tai bandymai atkurti ir peržiūrėti praeitį, kai ką atkartojant, kai ką praleidžiant, kai ką modifikuojant“, – vardija festivalio organizatorius.

Viena VDFF programos sudarytojų O.K.Dikavičiūtė teigia, kad šių metų programa labai įvairi: „Vyks stipriai politiška Peterio Watkinso retrospektyva, į anapusybę žvelgianti specialioji programa, o pagrindinės programos ašis – meilė, šiluma, žmogiškasis ryšys ir viltis. Šių metų filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia. Taip svarstome apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus. Naujovė, kurios labai laukiame, – virtualios realybės instaliacija, kuri taip pat yra ir specialiosios programos dalis. Kviesime žiūrovus į kino ir medijų erdvę „Planeta“ patirti Ajavaskos keliones ir sužinoti daugiau apie šamaniškas ceremonijas.“

VDFF programą kartu su E.Maceinaite ir O.K.Dikavičiūte rengia kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė. P.Watkinso retrospektyvos programą rengia režisierė Lina Lužytė.

Aleksas Gilaitis

Ryškiausi filmai

Paklaustas, kokius filmus galėtų rekomenduoti, „Pirmosios bangos“ sumanytojas A.Gilaitis drąsiai tvirtina, kad rekomenduotų visą festivalio programą. Anot jo, nė vienas filmas į ją nepateko atsitiktinai. Tačiau išskirtų tuos filmus, kurie europiniame kontekste rodomi itin retai. „Džiaugiuosi, kad net ir sudėtingomis sąlygomis neapleidome ambicijos parodyti bent keletą visiškai pamirštų, nerestauruotų arba kultūrine prasme labai nuo mūsų nutolusių filmų. Vienas tokių – Europoje pirmą kartą rodomas JAV ir Australijos nebylusis filmas „Vyriškis iš Kengarū“ (The Man from Kangaroo, 1920), režisuotas Holivude kūrusio kanadiečio Wilfredo Lucaso. Tai vienintelis išlikęs šio režisieriaus filmas, nufilmuotas Australijoje. Filmui šiemet sukanka 100 metų – pagarbiai atšvęsime“, – teigia festivalio sumanytojas.

Taip pat jis rekomenduotų Gruzijos nebylių filmų diptiką – Kote Mikaberidzės kone siurrealistinį filmą „Mano močiutė“ (Chemi bebia, 1929) ir vienintelį Siko Palandišvilio „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934). Dėl galimybės rodyti S.Palandišvilio filmą A.Gilaitis nepaprastai džiaugiasi: „Visiškai pamirštas, nerestauruotas ir beveik niekur pasaulyje nerodomas. Net Sakartvelo kino archyvas filmo kopijos neturi. Seansą suksime iš šiais metais neįtikėtinai sunkiai gautos 35 mm juostos. Tai bus itin retas, vienetinis 35 mm juostos nebylusis seansas Lietuvoje.“

Tarp „Pirmosios bangos“ organizatoriaus rekomendacijų – ir dar vienas pamirštas ankstyvojo garsinio kino šedevras – „Dvi sekundės“ (Two Seconds, 1932, JAV, rež. Marvin LeRoy). Tai, kaip pasakoja, trumpa, bet įtampos kupina drama su žymiuoju film-noir aktoriumi Edwardu G.Robinsonu.

Vos išgirdusi klausimą, ką rekomenduotų, VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė iškart taip pat pabrėžia, kad visi programos filmai buvo atrinkti labai atidžiai, tačiau ji išskirtų kelis, kurie, jos nuomone, reikšmingi kaip esamojo laiko dokumentai. Tai Alejandro Salgado debiutinis filmas „Barzakh“, pasak jos, kviečiantis į mistifikuotą nakties pasaulį, kuriame atšiauriose uolose dega laužai, o aplink juos skamba pabėgėlių atsiminimai, svajonės. Taip pat Heidi Hassan ir Patricios Pérez Fernández susirašinėjimas vaizdo laiškais „Kuždantys laiškai“ – jautrus moteriškos draugystės liudijimas. „Primena apie draugystės, dažnai nustelbiamos romantinių ar šeimyninių santykių dramų, svarbą. Ir galiausiai – Nurios Gimenez „Mano meksikietiškas riestainis“, Tarptautiniame Roterdamo filmų festivalyje šiemet apdovanotas geriausiu archyvinės medžiagos panaudojimo prizu. Laukiu, kol galėsiu riestainėlį pažiūrėti kino teatre dėl netradicinių garsinių sprendimų ir, žinoma, ryškių, vasarą trumpam sugrąžinančių kadrų“, – sako programos sudarytoja.

Kita VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė siūlo pamatyti festivalio atidarymo filmą – Dariaus Žiūros „Gustoniai Gustoniuose“ apie tęstinį menininko projektą – nuo 2001-ųjų filmuojamus Gustonių kaimo gyventojus. Tai, anot programos sudarytojos, stipri patirtis apie laiką, be to, filmas atsiskleidžia ir menininko svarbą bendruomenėje. „Mano favoritas – Oekės Hoogendijk filmas – detektyvas „Mano Rembrantas“ apie meno istorikus ir kolekcininkus ir didžiulę jų meilę menui. Režisierės meistriškumas tikrai įkvepia, o ir smagiai prajuokina. Vienas ypatingesnių filmų – Alexis Delgado Burdalo „Tai filmas apie mane“ – mįslingas ekscentriškos moters portretas. Ekrane tematai baltas sienas, jos veidą, žvilgsnį, girdi jos balsą, po truputį atsiskleidžia jos istorija. Būna tokių filmų, kuriuose kažkas gimsta iš nieko – šitas kaip tik toks“, – rekomenduoja ji.

„Pirmiausia kviečiu į „Kreivių“ atidarymą Patiltėje rugsėjo 9 d. 20 val. Džiaugiamės, kad šį kartą jis nėra apribotas kėdžių skaičiumi ir yra visiškai atviras, o tiltas apsaugos nuo galimo rugsėjo lietaus. Trumpa peržiūra sujungs tiek konkursinę, tiek „Atminties“ programas. Iš „Atminties“ programos dar išskirčiau Valescos Peters „Helmutas Bergeris, mano mama ir aš“ ir Posy Dixon „Klavišų fantazijos: Beverly Glenn-Copeland istorija“ – visiškai skirtingus ilgametražius filmus apie visiškai skirtingas asmenybes praeityje ir dabartyje. O užbaigti festivalį kviečiame į tradicinius kreivus skaitymus su tekstais, performansais ir nauju leidiniu. „Kreivės“ – labai kompaktiškas festivalis. Manome, kad tai didelis pranašumas, nes filmus ir renginius išsirinkti lengva“, – pasakoja Vilniaus queer festivalio organizatorius A.Čičelis.

Augustas Čičelis

Atsarginiai planai

„Kreivių“ organizatoriai atidarymą planuoja lauke. Taip pat jie pasirengę dalį kitų renginių kelti į lauką, jeigu bus toks poreikis. Tačiau A.Čičelis pastebi, kad esminė šio festivalio dalis yra socializacija, buvimas kartu ir tiesioginis bendravimas: „Todėl neplanuojame keltis į interneto erdvę. Jeigu galimybė susitikti bus apribota, planuotume organizuoti daugiau renginių mažoms grupėms. Tam esame numatę erdves. Būsime vieni pirmųjų queer festivalių Europoje, startuojančių po pandemijos pradžios.“

Kaip pasakoja VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė, nuo pat ruošimosi pradžios jie nusprendė turėti galimybę VDFF programą žiūrėti ir kino salėje, ir virtualiai, todėl dar pavasarį pradėjo kurti „Skalvijos“ „Virtualią salę“. „Jei kino teatras veikti negalės, festivalis vis tiek įvyks virtualiai. Tai ir apsisaugojimas, bet yra ir kitų pranašumų – festivalis virtualiai galės vykti ne tik Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, filmai „Virtualioje salėje“ bus pasiekiami ilgesnį laiką“, – apie galimus festivalio planus B ir susiklosčiusios situacijos pranašumus pasakoja ji.

„Pirmosios bangos“ organizatoriai kraustytis iš kino teatro nenusiteikę. Pasak A.Gilaičio, „Pirmoji banga“ rodo filmus ne kaip pasakojamas istorijas ar jų turinį, šio festivalio misija – aprėpti kiną kaip turtingą meno formą, susidedančią ne tik iš užfiksuotų kadrų, bet ir visos kino patirties.

„Mūsų požiūriu, nebylūs filmai neišvengiamai reikalauja ekrano, tamsos, muzikos. Juostos reikalauja autentiškos kino rodymo technikos ir ją prižiūrinčio kino mechaniko. Faktas, kad šių metų įvykiai sukūrė didelę suirutę organizuojant festivalį ir ypač planuojant labai laukiamų užsienio svečių atvykimą. Tačiau kol kas tikimės geriausio ir jeigu kino salės galės priimti žiūrovus – festivalis ten ir vyks“, – užtikrintai teigia jis.

Koks kinas bus po pandemijos?

Paklaustas, ar dabartinė situacija paveiks filmų pasiūlą ir kokybę, ar nepritrūks filmų šiais metais ar ateityje (kūrėjai arba delsia išleisti filmus, o kai kuriose šalyse jų filmavimo darbai yra sustoję ar bent jau sumažėję), „Kreivių“ organizatorius A.Čičelis sutinka, kad prieinamų kokybiškų filmų iš tiesų yra sumažėję. „Jaučiasi, kad festivaliai stipriau konkuruoja dėl jų. Kai kurių filmų premjeros nukeltos. Sudėtingiau vyksta bendravimas su platintojais ir archyvais. Sunku pasakyti dėl ateities, tačiau kitais metais mes esame numatę pristatyti daugiau queer kino klasikos. Apskritai mes mieliau renkamės poros metų senumo filmą nei naujausią, tačiau mažiau kokybišką ar mažiau atitinkantį kitus mūsų programos sudarymo poreikius. Mes dažnai ieškome alternatyvos alternatyvoje ir šis ieškojimas visada yra didelis iššūkis – per pandemiją ar ne per ją“, – teigia jis.

„Pirmosios bangos“ festivalio organizatoriai teigia, kad kadangi jų festivalyje rodomas archyvinis, tam tikro laikotarpio kinas, nuo dabartinės kino industrijos jie nėra priklausomi.

VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė svarsto, kad dokumentinis kinas atliepia mūsų kasdienes aktualijas, tad, ko gero, galima spėti, jog ateityje padaugės filmų, reflektuojančių izoliaciją, gyvenimą karantine, pandemijos žalą. „Kai ištinka tokio masto krizė, ji neišvengiamai paliečia visas mūsų visuomenės sritis. Kyla poreikis apie tai mąstyti, kartu ir noras ieškoti formų apie tai kalbėti“, – įsitikinusi ji.