Šiais metais Europos šalių kino forumui „Scanorama“ – 20. Išskirtiniame kino vakarėlyje lapkričio 10–20 d. – įdėmus žvilgsnis į europietišką kiną ir nesutramdomi eksperimentai. Prisijunkite – nuobodu nebus.

Korsažas / Corsage, 2022, rež. Marie Kreutz

Moteriai negalima: rūkyti, piktnaudžiauti saldumynais, bėgioti, per garsiai juoktis, per greitai jodinėti. Motinai negalima: vertinti gryną orą labiau nei mokslus, lavinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti ir taip rodyti blogą pavyzdį. Imperatorei negalima: turėti savo nuomonę, rinktis, kada palikti nuobodžią vakarienę, nuspręsti nesakyti beprasmės sveikinimo kalbos. Elžbieta Vitelsbach, dar žinoma kaip Sisi, yra moteris, motina ir Austrijos imperatorė. Jai jau 40 ir visoms šioms taisyklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Ji susitikinėja su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių legendų ir, padedama patikimos tarnaitės, kurpia pabėgimo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – laisvė. „Korsažas“ jau pavergė Kanų kritikų širdis ir pelnė aktorei Vicky Krieps apdovanojimą už geriausią „Ypatingo žvilgsnio“ programos vaidmenį. Nieko keisto: likti abejingiems šiam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų.

Salų tyla / Pacifiction, 2022, rež. Albertas Serra

Kolonijinis antitrileris. Linčiškas postdetektyvas. Apokaliptinė pranašystė. Bene vienintelis šių metų Kanų filmas, vertas pavadinti šedevru. Ispanų vizionieriaus Alberto Serra’os naujausiam ir ambicingiausiam filmui tinka daug apibrėžimų, bet nė vienas jo neišsemia. Prancūzijos Polinezijos salynus gaubia saulės kaitinama tyla. Nuo karščio pasislėpti galima tik sutemus, kai vietiniai naktiniai klubai prisipildo politikų, šnipų ir keistuolių. Juose, kažkur tarp sapno ritmu virpančių tikrovės klosčių, atgimsta atominio karo šmėklos. Šį tropinį limbą prižiūri visada gerai nusiteikęs komisaras De Roleras. Jo mėgstamiausia spalva – balta, jo likimas – amžina paranoja. „Ar vartojate narkotikus?“ – klausia veikėjas vienoje scenoje. Kol yra tokių filmų, narkotikų nereikia.

De Humani Corporis Fabrica, 2022, rež. Verena Paravel, Lucienas Castaing-Tayloras

Prieš penkis šimtmečius anatomas André Vésale'as pirmą kartą istorijoje atvėrė žmogaus kūną mokslui. Šiemet bebaimių dokumentalistų pora, žvelgdama per petį chirurgams, traumatologams ir kitiems daktarams, atveria žmogaus kūną kinui. Kartais nerdamas į Jacksono Pollocko abstraktųjį ekspresionizmą, kartais flirtuodamas su „kūniškuoju siaubu“, filmas „De Humani Corporis Fabrica“ iš arti – kartais pernelyg arti – parodo, kuo tikrasis vidinis grožis skiriasi nuo to, kurį taip dažnai poetiškai mėgstame priešinti išoriniam. Atsitraukti neįmanoma, silpnų nervų žmonėms nerekomenduojama.

Bloga nuo savęs / Sick of Myself, 2022, rež. Kristofferis Borgli

Signė ir Tomas yra nepagydomi narcizai. Jie negali pakęsti, kai vakarėlio svečių akys nenukreiptos į juos. Kad atsidurtų dėmesio centre, griebtųsi bet ko. Nesumokėti už maistą restorane? Paprasta. Pavogti kėdę iš parduotuvės? Jokių problemų! Jos prasideda, kai Tomas surengia kelias sėkmingas parodas ir sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Jausdama, kad liko šešėlyje, Signė karštligiškai ieško išeities ir pradeda gerti didelį šalutinį poveikį turinčius vaistus. „Bloga nuo savęs“ yra labai šlykšti ir šlykščiai juokinga satyra apie žmones, kurių niekas nesugebėtų pamėgti. Bet reikia būti aklam, kad neatpažintum juose savęs.

Kapinynas / Burial, 2022, rež. Emilija Škarnulytė

Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Černobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi smauglys. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė E.Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas nemiršta. Filme „Kapinynas“ iš skirtingų perspektyvų rodomas branduolinės technologijos poveikis ir energijos ciklas, primenantis amžinąjį sugrįžimą – dar vieną savo pačios uodegą ryjančią gyvatę.

Grand Jeté, 2022, rež. Isabelle Stever

Ieškodama naujos gyvenimo krypties, buvusi baleto šokėja Nadia grįžta pas mamą. Be mamos, ten gyvena ir jos sūnus Mario, kurį Nadia pagimdė paauglystėje ir paliko augti su močiute. Beveik nepažįstami, jie iškart pajunta vienas kitam nepaaiškinamą trauką. Pamažu tarp jų užsimezga intensyvūs, aistringi santykiai, netelpantys į jokias moralines normas. „Grand Jeté“ – laisviausias ir radikaliausias šių metų Berlyno kino festivalio filmas, kurį žiūrėti gali itin atviras žiūrovas ir kuris su kaupu atperka tokio žiūrovo pasitikėjimą.

Ištrinti Franką / Erasing Frank, 2021, rež. Gáboras Fabricius

Frankas yra daug žadantis ir ambicingas muzikantas, kuriantis piktą politiškai angažuotą pankroką. Viena bėda: jis gyvena 9-ojo dešimtmečio Vengrijoje, o jo muzika ir pažiūros, švelniai tariant, neatitinka šalį totalitariniuose gniaužtuose laikančių politikų skonio. Nuolat ieškodamas tiesioginio konflikto su valdžia, Frankas patenka į psichiatrijos ligoninę. Kas nugalės: režimas ar individas? Filmas kviečia savo kailiu patirti, kokie tvirti gali būti nusikalstamo valstybinio aparato tramdomieji marškiniai.

Liepsnojančios ausys / Flaming Ears, 1992, rež. Ursula Pürrer, Dietmaras Schipekas, Ashley Hans Scheirl

„Liepsnojančios ausys“ – popfantastinis queer filmas, kurio veiksmas vyksta 2700 m. išgalvotame Ašės mieste. Jo centre atsiduria trijų moterų susipynę likimai. Viena yra komiksų autorė, kita – nuolat sekso ištroškusi piromanė, trečia – jokių moralės ribų nepaisanti ateivė raudonu silikoniniu apdaru. Tačiau siužetas – tik formalumas. Originaliai nufilmuotas „Super8“ juosta ir padidintas iki 16 mm, kultinis ir ką tik restauruotas, vaizduotės pertekęs feministinis laisvės sprogimas, kurio gyslomis teka pankroko ritmai ir šelmiškas humoras.

Vandens pradas / Afterwater, 2022, rež. Dane’as Komljenas

Jonašas ir Signė siekia ne vien katalogizuoti gyvenimą, bet ir tiesiogiai jį patirti. Palikę sterilią laboratoriją, jie keliauja prie ežero. Ten, tarp medžių kamienų ir knygų puslapių, neria į gamtos ir minčių bangas. Tai eksperimentinė, naujų raiškos priemonių ieškanti esė, sudaryta iš trijų dalių. Kiekvienoje yra po tris veikėjus, o dėmesio centre atsiduria vis kitas ežeras ir tekstas. Tarsi vanduo jo pavadinime filmas laisvai teka tarp epochų (dabarties, praeities ir ateities), medijų (skaitmeninės, 16 mm ir video-), sugyvenimo formų ir tapatybių, taip pat kalbų ir tekstų.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.