ŠEIMOS KULTŪRA: PO IDILIŠKU ATVAIZDU – SKURDI BUITIS IR JAUSMAI

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač šeimas. Šis poveikis turi įtakos ir šių dienų šeimos kultūrai. Istorikė, VDU profesorė Dalia Leinartė skurdo, smurto, alkoholizmo, nepritekliaus ir nevilties paženklintai sovietmečio šeimai skyrė monografiją, kuri buvo nominuota 2022 m. knygos rinkimuose.

Skausminga tyla

Knygoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ pasitelkdama dokumentinius šaltinius, asmeniškus liudijimus, autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, šeimos politika, buitis, visuotinis kišimasis į privatų gyvenimą turėjo įtakos sprendimams tuoktis, skirtis, darė įtaką šeimos intymumui.

Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui priklausanti prof. D. Leinartė prie šeimos fenomeno prisilietė nebe pirmą kartą. Santykiai mažiausioje bendruomenėje nagrinėjami ir jos knygose „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje“, „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“.

Atidžiau patyrinėti sovietmečio šeimų kasdienybę mokslininkę ir paskatino medžiagos pastarajai knygai rinkimas. Net ir 2000-aisiais kalbindama moteris istorikė, savo nuostabai, pamatė, kad šeimos tema respondenčių gyvenimo naratyvuose užėmė menką vietą – pašnekovės nebuvo linkusios atvirauti, o kartais su didesniu entuziazmu kalbėjo apie politines aktualijas nei apie savo šeimą.

„Turėjau viltį, kad, praėjus dešimčiai metų po Sovietų Sąjungos griūties, moterys gal jau apmąstė savo sovietinį gyvenimą, papasakos man viską, bus didelė pagalbą archyviniams dokumentams. Milžiniška mano nuostaba: moterys, kurios norėjo kalbėti apie šeimos gyvenimą, praktiškai negalėjo to padaryti“, – interviu LRT yra sakiusi prof. D. Leinartė.

Iš pašnekovių mokslininkė neišgirdo pasakojimų apie romantišką meilę, ypač fragmentiški prisiminimai buvo kalbant apie šeštąjį dešimtmetį.

„Pradėjusi dirbti su archyvine medžiaga buvau šokiruota, kaip iš tikrųjų blogai buvo sovietmečiu, – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos laidai pasakojo istorikė. – Kaip vėlai atsirado darželiai, kaip sunkiai moterys tvarkėsi buityje, kaip mažai buvo vyrų ir moterų savitarpio pagalbos. Nustebau, kaip mes pradėjo pamiršti, koks juodas buvo tas sovietmetis.“

Iliuzijų žlugimas

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, moterims teko susitaikyti su radikaliai pasikeitusiu gyvenimo būdu: sovietinė valdžia įtraukė moteris į darbo rinką, tačiau nepaisė individualių žmonių poreikių, ignoravo subtilias aplinkybes, kuriomis gyveno šeimos.

Anot dr. D. Lenartės, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Tie, kas spėjo pagyventi sovietmečiu, sužinos apie tikrąją nerūpestingos vaikystės kainą, kurią turėdavo sumokėti tėvai ir motinos.

„Privalomas vyrų ir moterų darbas, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dažnai nesutampančios sutuoktinių vasaros atostogos, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, atsižvelgiant į šeiminę padėtį centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, privalomi paskyrimai į darbo vietas baigus studijas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, vedybiniam gyvenimui ir santykiams šeimoje“, – knygos įžangoje pabrėžia prof. D. Leinartė.

Kaip mokslo studija pristatomas leidinys yra papildytas autentiškais pasakojimais, įtaigiomis iliustracijomis (knygos dizainerę Miglę Vasiliauskaitę diplomu įvertino 2022 m. meniškiausių knygų komisija), tad pagrįstai pretenduoja sulaukti ir plačiosios visuomenės dėmesio.

Nepriklausomybės epochos skaitytojai knygoje išvys dramatišką vos prieš keliasdešimt metų Lietuvoje vyravusios šeimos paveikslą. Net jei jame ir manys radę šiandien aktualių vaiko priežiūros organizavimo problemų, iš pateiktų pavyzdžių, statistikos duomenų netruks įsitikinti: visas gyvenimo sritis valdžiusi valstybė tik kėlė reikalavimus šeimoms, nepasiūlydama išeičių, versdama atsisakyti savo asmeninių poreikių, dažnai stūmė vaikus auginančius tėvus ir motinas į neviltį, sudarė idealias sąlygas ne gyventi santarvėje, bet jaučiant nuolatinę įtampą.

Tie, kurie spėjo pagyventi sovietmečiu, kam jis asocijuojasi su esą dieviško skonio ledais ar draugystėmis šeimyniniame bendrabutyje, iš knygos teksto sužinos tikrąją nerūpestingos vaikystės kainą, kurią turėjo sumokėti jų tėvai ir motinos.

Vos pasirodžius knygai, monografija sulaukė vertinimo kaip šaltinis žinių apie vadinamąją tradicinę šeimą. Anot prof. D. Leinartės, būtent sovietmečiu įsitvirtino neopatriarchalinė šeima su labai nelygiaverčiais vyro ir moters santykiais. Skirtingai nei XIX a. Lietuvos šeimos, kuriai autorė yra skyrusi savo mokslinę disertaciją, sovietmečio Lietuvos šeimos negalima lyginti net su vadinamojo sovietinio bloko šalių šeimų modeliu.

Alfonsas Beresnevičius. Vestuvės, 1980 m. Saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ (pirminės apskaitos numeris ŽAM ŽVM GEK 3210/1382. Paimta iš limis.lt)

Užaugę pas močiutę

Sovietinės propagandos bruktas neva idealios šeimos modelis – sutuoktiniai ir du vaikai – į paribius nustūmė neįgalius vaikus auginančias šeimas, kurioms net materialinė parama buvo pradėta teikti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, ar nepilnas šeimas, kurių sovietmečiu nuolat daugėjo.

Būta ir dar vieno paradokso: skatindama kurti šeimą ir auginti vaikus, valstybė nesudarė tinkamų sąlygų. Moterims buvo suteikiamos tik simbolinės gimdymo ir vaikų priežiūros atostogos, dėl būsto deficito šeimos neretai iki vaikų pilnametystės glausdavosi per ankštuose butuose ar net bendrabučiuose.

Pensininkių, dažnai kitame mieste ar kaime gyvenančių motinų ir anytų auginami vaikai – tai siejo net taip toli visuomenės piramidėje esančias moteris kaip kolūkio fermose dirbusias melžėjas ir ilgametę LSSR Ministrų Tarybos vicepirmininkę Leokadiją Diržinskaitę. Galima tik pratęsti mintijimus apie santykius, kuriuos su epizodiškai matomu savo vaiku mezgė motinos, kokias vidines dramas jos išgyveno, kai, aplinkybių verčiamos, su savo visiškai mažais vaikais galėjo matytis tik savaitgaliais.

Knygoje autorė taip pat kritiškai žvelgia į vadinamąją virtuvės kultūros idėją, teigiančią, kad lietuvių namai buvo vieta, kur gyvavo tylus pasipriešinimas sovietiniam režimui ir buvo puoselėjamos tradicinės lietuvių vertybės.

„Sovietinė propaganda ir režimas trynė takoskyrą tarp viešumo ir privatumo. Uždariusi namų duris, reta Lietuvos šeima jautėsi visiškai saugi dalytis mintimis apie okupaciją, tremtį ir valdžios politiką. Namų erdvė nesaugojo nuo režimo ir jo propagandos“, – sako istorikė, savo studijoje atskleidžianti, kaip totalitarinis režimas iš tiesų palaipsniui galutinai sunaikino privatumą lietuvių šeimose.

Skyrybų paradoksai

Dirbtini papročiai, disonuojantys su senosiomis lietuviškos šeimos tradicijomis; net intymiausias gyvenimo sferas persunkianti ideologija; teisinė ir kultūrinė aplinka, kuriomis tuoktasi ir skirtasi; vaikai su raktu ant kaklo ir prižiūrintis kitus vaikus; chroščiovinė estetika ir neformalus buitinių problemų sprendimas, – knygos skaitymas prilygsta kelionei po nebeegzistuojančią šalį. Sykiu atrandama reiškinių, apie kuriuos vargiai nutuokė net ir gyvenę anuomet. Vienas tokių – bigamija, dvigubų santuokų fenomenas, atsiradęs pokariu.

1946 m. pakeitus Civilinį kodeksą, tarpukariu bažnytinę santuoką sudarę asmenys privalėjo užregistruoti ją civilinėje metrikacijoje. Asmenims, nuslėpusiems ankstesnę santuoką, buvo atrištos rankos tuoktis dar kartą ir tapti dvipačiais. Tokių santuokų Lietuvoje būta iki pat septintojo dešimtmečio, kai dėl natūralių priežasčių ėmė mažėti dar tarpukariu susituokusių gyventojų.

Skyrybos neretai virsdavo dramomis, kai skurdžios buities slegiamiems žmonėms materialinė gerovė tapdavo priežastimi tęsti nepakenčiamą santuoką, o turto dalybos virsdavo muilo operų verta ginčų virtine.

„Po skyrybų vyrams dažniausiai atitekdavo kitas sunkiai įgytas sovietinis turtas – šeimos automobilis. Teisėjų sprendimą lemdavo faktas, kad automobilį vairavo vyras, o moteris neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Buvusios žmonos gaudavo piniginę kompensaciją, bet automobiliai dažnai būdavo perkami juodojoje rinkoje arba duodant kyšius ir kompensacija neatitikdavo iš tikrųjų automobiliui išleistų pinigų. Galbūt todėl moterys iš nevilties reikalaudavo, kad teismas grąžintų arba kompensuotų iš jų paimtus net smulkius buities daiktus: „palapinę – 70 rub., basutes – 35 rub., tris basutes – 85 rub., 2 sukneles ir chalatą – 80 rub., skėtį – 35 rub., megztuką – 48 rub., kosmetinių dažų komplektą – 40 rub.“, – apie šią situaciją, iliustruodama 1981 m. skyrybų bylos ir turto dalybų pavyzdžiu, rašo D. Leinartė.

Knygoje susitelkiama ties šeimos situacijomis, nesileidžiant į gilesnį ekonomikos nagrinėjimą, tačiau skyrybų bylose esantys dokumentai, įvairūs sutuoktinių laiškai, testamentai ir pasiaiškinimai iliustruoja ir savitas buitines sąlygas, kuriomis gyventa.

Nors 1953–1964 m. Lietuvos parduotuvių asortimentas buvo gerokai platesnis nei Rusijoje, statistika byloja, kad Baltijos respublikų gyventojai (skaičiuojant tūkstančiui gyventojų) turėjo keliskart daugiau lengvųjų automobilių, gyventa nuolatiniame nepritekliuje. „Lengvosios pramonės gamintojams vyriausybė iškėlė uždavinį iki 1965 m. pagaminti po tris poras batų kiekvienam respublikos gyventojui“, – planinės ekonomikos ir visuotinio deficito laikus iliustruoja knygos autorė.