Tegul išskleidžia sparnus

„Sekminės liaudies papročiuose – žemdirbių, piemenų šventė, kai visas dėmesys skiriamas augmenijai ir naminiams gyvuliams. Sekminės siejamos su sėjos pabaigtuvėmis, – paaiškina Lietuvos etnografijos muziejaus edukatorė, vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė. – Kaip Žolinė vadinama slenksčiu iš vasaros į rudenį, taip Sekmines galima pavadinti pavasario ir vasaros slenksčiu, kai baigiasi didieji pavasario darbai ir įžengiama į vasarą.“

Sekminės – viena didžiausių krikščionių švenčių, Šventosios dvasios atsiuntimo ir Bažnyčios įkūrimo diena. Lietuvos bažnyčiose tą dieną rengiamos iškilmingos pamaldos.

„Šventajame Rašte pasakojama, kad Šventoji Dvasia pasirodė tarsi balandis ar tarsi ugnies liežuviai. Paveiksluose ji vaizduojama balto balandžio pavidalu. Šventoji dvasia reiškia ramybę, laimę, meilę, santarvę. Baltas balandis – ir taikos simbolis. Melskime, kad šiųmetėms Sekminėms šis balandis negaišuodamas išskleistų kuo plačiau sparnus ir uždusintų karo liepsnas“, – viltingai Sekminių laukia muziejininkė V. Olechnovičienė.

Oficialia švente Sekminės paskelbtos tarpukario Lietuvoje: 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, o 1930 m. šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena, sekmadienis. Pasak Lietuvos etnografijos muziejaus edukatorės, tuomet daug kur vykdavo Sekminių atlaidai, juos lydėdavo Sekminių mugės – kermošiai.

„Žemdirbys, atsipūsdamas po pavasarinės sėjos, traukė vėl į laukus – paruginių giesmių giedoti. Didesnės Lietuvos dalies piemenėliai kėlė pautienes, gi Žemaitijoje, laukdami geresnio pievų suvešėjimo, atidėdavo jas Devintinėms. Jaunimas, pavaduojantis piemenis, linksminosi rytelninkų vestuvėse“, – jau išnykusias pareigas, darbus ir šventės akcentus vardija pašnekovė.

Svarbus: ypatingas dėmesys per Sekmines skiriamas berželiams, nes šis medis simbolizuoja visatos amžinumą.  Jo šakelėmis Sekminėms buvo puošiami kiemo vartai, įėjimas į namus ir jų vidus. / freepik.com, V. Vasiliauskaitės asmeninio archyvo, Lietuvos etnografijos muziejaus, rekordai.lt, Žemės ūkio rūmų nuotr.

Sekminių žodynėlis

V. Olechnovičienė sako puikiai suprantanti, kad šiandien, kai žmonių gyvenimo būdas natūraliai pakitęs, esame pamiršę ne tik tam tikras šventes ar jų šventimo tradicijas, bet ir nebežinome kai kurių žodžių reikšmės, nes tiesiog jų nebegirdime, patys nebevartojame. Tad pašnekovė siūlo susipažinti su savotišku Sekminių žodynu, paaiškinančiu ne tik žodžių reikšmes ir pačią Sekminių šventės esmę.

„Sekminės – šventė, švenčiama sekmą, t. y. septintą, savaitę po Velykų. Kadangi skaičiuojama 50 dienų po Velykų, tai dar buvo vadinamos ir penkiasdešimtinėmis“, – aiškina muziejininkė.

Anot jos, per Sekmines ypatingas dėmesys skiriamas jauniems berželiams, nes šis medis simbolizuoja visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat beržas žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja.

„Medis simbolizuoja ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje. Jo šakelėmis Sekminėms buvo puošiami kiemo vartai, įėjimas į namus ir jų vidus, ant beržo šakelių pinami vainikai gyvuliams ir piemenims“, – pasakoja V. Olechnovičienė.

Melstuvės – iš viso kaimo šeimininkių išprašytos, išmelstos piemenų vaišės, šeimininkių dovanos piemenims už gerą bandos priganymą ir išpuošimą beržo šakelėmis. Dažniausiai tai – sviestas, sūris, lašiniai, kiaušiniai, pyragai, produktai kuriuos piemenys panaudodavo pautienei.

Pautienė – pavakaryje, o kai kur ir iš karto po pietų buvo kepama piemenų kiaušinienė. Nuo Velykų ligi Sekminių neleisdavo piemenėliams lauke ugniakuro sukurti, mat dar laukų ugnis nebūna pašventinta. Jeigu jie sukuria ugnį, tai vilkas avis išpjaus, nuneš.

„Susirinkę į vieną būrį piemenys iškeldavo balių: kepdavo tradicinį Sekminių patiekalą – kiaušinienę, šokdavo ir dainuodavo. Manoma, kad kiaušinienės kepimo tradicija yra atėjusi dar iš ikikrikščioniškų laikų, kai ji būdavo aukojama dievams – tikėta, kad taip pamaloninti dievai pasirūpins gyvulių banda“, – sąsajas su gilia senove aiškina tradicijų ir papročių žinovė.

Po baliaus piemenims leisdavo ilgiau pamiegoti. „Kitos dienos ryte gyvulius paprastai išgindavo suaugusieji, kai kur merginos – rytelninkės. Prie jų prisijungdavo vaikinai. Susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves, kurios vadintos rytelninkų vestuvėmis. Senovėje tikėta, kad vestuviniais žaidimais galima sustiprinti žemės vaisingumą“, – priduria V. Olechnovičienė.

Ilgiausia: 2013 m. per Sekmines Butrimonyse (Alytaus r.) iš beržo šakelių, įvairių gėlių ir žolynų nupinta 514,5 m pynė. / freepik.com, V. Vasiliauskaitės asmeninio archyvo, Lietuvos etnografijos muziejaus, rekordai.lt, Žemės ūkio rūmų nuotr.

Reikia šviežio alučio

Muziejininkės teigimu, Šiaurės Lietuvoje, ypač Biržų apskrityje, Sekminės būdavo švenčiamos labai linksmai. O koks gi šventimas be alaus?

„Per Sekmines biržėnuose paplūsta naminio alaus marios. Retai kuris ūkininkas vaišina svečius senu alumi, užsilikusiu kamaroje nuo Velykų. Sekminėms būtinai reikia padaryti šviežio alučio, o prieš sukošiant alų į statinaites, iš jų išskalaujami mielių likučiai. Tas paplavas šeimininkas nuneša ir aplaisto jomis apynius, kad gerai augtų, gražiai žydėtų, didelius spurgus užmegztų“, – pasakoja V. Olechmovičienė.

Jei kubile dar buvo likusios senojo alaus putros girai rauginti, porą saujų to salyklo putrų būtinai reikėdavo išbarstyti į miežių lauką, kad miežiai gerai derėtų, kad būtų iš ko alų daryti ištisus metus.

Sekminių išvakarėse bernai ir pusberniai jodavo į naktigonę, kiekvienas turėdavo lašinių bryzą ar keletą kiaušinių, kitas ir keptuvę po skvernu pasibrukdavo.

„Laužą sukuria, kiaušinienę čirškina, pasakas seka, dainuoja, kad net laukai skamba. Paupiuose ir ežerų pakrantėse Sekminių naktį laumės susirenka ir žlugtą skalbia, kultuvėmis taukši ligi gaidgystės. Jei koks smalsus berniokas nueina jų paslaptingo darbo pažiūrėti, jos pasigauna tokį drąsuolį, mirtinai užkutena, paskui į vandenį įsitraukia. Vėliau žmonės kalba, kad laumės berną numylavo. Jei kuriam drąsuoliui pasisektų sučiupti laumę už palaidų kasų, ji tuojau pažadėtų brangų išpirkimą: duotų jam tokį kabliuką, su kuriuo užkabinus bet kurią merginą, ji tuojau įsimylėtų laimingąjį berną. Apskritai jam viskas nepaprastai sektųsi“, – apie burtus, lyg jie dar ir šiandien veiktų, nuotaikingai pasakoja V. Olechnovičienė.

Vida Olechnovičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ištekės ar dar mergaus?

Merginos Sekminėms iš miško prinešdavo gėlių, žalumynų, uogienojų ir pindavo ilgiausius vainikus. Žalumynais puošdavo ir bažnyčias. Tikėjo šventintų žalumynų galia: jais būdavo aprūkomas mirštantysis, naujai pastatytas pastatas, kartais – audros debesis.

„Mergiotės turėdavo savo Sekminių paslapčių: pinama po tieka vainikų, kiek berniokų nusimačiusios, – merkia akį tarsi kokią paslaptį atskleisdama pašnekovė. – Niekam nematant vainikus paleidžia tvenkinin ar upės užutekin: katras vainikas priplauksiąs prie mergaitės vainikėlio – tas ir būsiąs jos.“

Nors per Sekmines namai būdavo apkaišyti beržų šakelėmis, šmaikščiai buvo sakoma: „Negadink jaunų beržų, negausi bučkio nuo jaunų bernų!“ Vainikų pynimas, poras suvedantys žaidimai Sekmines tarsi priartina prie Joninių – daug šventės akcentų atsikartoja.

„Merginos nusilaužia šeštadienio vakarą prieš Sekmines šermukšnio šakelę, užsimerkusios ir kaire ranka nutraukia dantėtą lapą, o dešine pešioja jo vainiklapius: jei porinis – šiemet ištekės, jei lyčnas – dar mergaus“, – pasak Lietuvos etnografijos muziejaus edukatorės, taip savo lemties raktų ieškodavusios merginos.

Jei per Sekmines gryčioje, kieme ar darželyje bus šiukšlių – nuotaka nesulauks piršlių ligi kitų Sekminių. Jei seklyčios kampuose ar palubėje bus nors vienas voratinklis – per šienapjūtę skaudės strėnos, užtat prieš Sekmines daromas generalinis apsišvarinimas.

Nors šiuolaikinis miestietis gyvena kitokiu nei anų laikų ritmu, tikrai galima rasti formų ir miestiečiams švęsti pavasario išleistuvių ir vasaros sutiktuvių šventę.

Po septynis virtinius

„Ogi garsieji Sekminių virtiniai! Tai tradicinis Sekminių valgis pusryčiams. Kiekvienam šeimos nariui būtinai reikia duoti po septynis virtinius – nei daugiau, nei mažiau. Tokia jau tradicija“, – šypteli V. Olechnovičienė ir ragina per Sekmines taip pat pasigaminti tradicinių virtinių – tai būtų proga ir šeimai prie vieno stalo susirinkti, ir senąsias tradicijas atgaivinti.

Seniau, pasak muziejininkės, bloga būtų šeimininkė, kuriai nepakaktų visiems po nustatytą skaičių virtinių arba kurios virtinius išpeiktų namiškiai ar kaimynai. Taip pat skaudžiai įžeistų šeimininką tas svečias, kuris virtinių nepriimtų, neparagautų. „Viename biržėnų kaime tikra drama įvyko dėl virtinių. Turtinga bevaikė dėdienė, stambaus ūkio savininkė, buvo pasiryžusi užrašyti brolvaikiui visą ūkį. Per Sekmines, atvykdama pas brolį į svečius, atsivežė ryšulį virtinių ir davė brolvaikiui. Tačiau šis nepriėmė dovanos. Ačiū, sako, dėdien, sotus esu, nenoriu. O paskiau dar pasijuokė kaimynams, kad dėdienės virtiniai buvo niekam tikę, ašakoti, juodi, sudžiūvę“, – iš anų laikų pasiekusį pasakojimą prisimena pašnekovė.

Jos teigimu, dėl tokios paniekos dėdienė įsižeidė ligi sielos gelmių, išvažiavo neatsisveikinusi ir po poros savaičių ūkį užrašė tolimai giminaitei. „Kiek kalbėjo giminės, kiek atsiprašinėjo brolvaikis – nieko negelbėjo, mat dėdienė nusprendė: „Jei netiko mano virtiniai, tai ir mano ūkis tau nereikalingas“, – dėsto V. Olechnovičienė.

Tradicija: per Sekmines galvijai būdavo puošiami ne šiaip – tikėta, kad apvainikuotos karvės duos daugiau pieno. / freepik.com, V. Vasiliauskaitės asmeninio archyvo, Lietuvos etnografijos muziejaus, rekordai.lt, Žemės ūkio rūmų nuotr.

Supkitės, perkitės, maudykitės

„Žmogui kas 40 dienų didelės šventės organizmas reikalauja. Sekminės, maždaug tokiu intervalu nutolusios nuo Velykų, kaip tik atitinka šį poreikį“, – atkreipia dėmesį muziejaus edukatorė ir pabrėžia, kad kalendorius yra ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito.

V. Olechnovičienės teigimu, lietuvis visada išgyvena tarsi du laikotarpius: istorinį, įsukantį kasdien į naujų įvykių sūkurį, ir archajinį, kuris glūdi kažkur giliai, ties tautos šaknimis, ir yra persismelkęs į mūsų vidų per mamos lopšines, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą.

„Nuo tinkamo tų laikų santykio priklauso žmogaus vidinė pusiausvyra. Tad ir Sekminių šventės perspektyva – ne tik kaimo bendruomenėse. Kaimo ir miesto santykis, palyginti su XX a. pradžia, šiandienėje urbanizuotoje Lietuvoje pasikeitęs atvirkščia proporcija. Nors šiuolaikinis miestietis gyvena kitokiu nei anų laikų ritmu, tikrai galima rasti formų ir miestiečiams švęsti pavasario išleistuvių ir vasaros sutiktuvių šventę“, – net neabejoja pašnekovė ir pastebi, kad nuolatinio bėgimo, įtampos ir urbanizuotos aplinkos išvargintam žmogui gamtos virsmas ir su juo susiję Sekminių šventės elementai yra atgaiva ir sielai, ir kūnui.

Tai ką gi gali nuveikti per Sekmines šių dienų žmogus? – teiraujamės tradicijų žinovės. „Kaip ir per Velykas, Sekminėms taisomos sūpynės. Įsisupama kuo aukščiau. Seniau žmonės taip darė, kad linai ir javai aukšti augtų, o šiandien tai tebūnie smagi pramoga“, – ragina muziejaus edukatorė.

Anot V. Olechnovičienės, seniau per Sekmines šventindavo vandenį upėse ir ežeruose – sakydavo, kad tik nuo Sekminių galima maudytis, mat laumės užleidžia savo vandenis, sėstis ir voliotis ant žemės. Šiemet gegužė nelepino šiluma, tad belieka tikėtis, kad po Sekminių jau bus galima niurktelėti į kokį ežerą ar tvenkinį.

„Prieš Sekmines surištos vantos labai pamačlyvos, – šypsosi pašnekovė, tarsi ragindama gerai išsiperti karštoje pirtyje ir kviečia: – Kad pastebėtume ir pajustume, kad pavasaris jau persikūnija į vasarą, turime būtinai suskubti į gamtą. Taigi, smagiai gamtoje švęsdami Sekmines, ženkime per pavasario ir vasaros slenkstį!“

Smagiai: šventė Lietuvos etnografijos muziejuje padės atgaivinti senuosius papročius ir smagiai įžengti į vasarą.

Albino Vilčinsko nuotr.

Sekminės – vaišės suneštinės!

Smagiai: šventė Lietuvos etnografijos muziejuje padės atgaivinti senuosius papročius ir smagiai įžengti į vasarą. / A. Vilčinsko nuotr.

KUR? Lietuvos etnografijos muziejuje, aukštaičių Daujėnų sodyboje

KADA? Birželio 8 d. nuo 13 val.

KAS VYKS? Aludario kieme Sekminių proga lauks beržinis „alus“: jo pasigaminsime dalyvaudami edukacinėje programoje „Beržas: sveikata iš gamtos“. Programą ves sertifikuota tautinio paveldo amatininkė, senojo žolininkystės amato puoselėtoja Rasa Glinskytė-Subačienė. Taip pat pasigaminsime sveikojo beržų lapelių sirupo, išgirsime ir apie kitus vaistinius, valgomus laukinius augalus, jų naudingąsias savybes ir vartojimo galimybes. Žaliame obelų sodelyje apdainuosime baltaliemenį berželį, juk 2025-ieji – liaudies dainų metai! Mums padės muzikinio folkloro žinovas edukatorius Augantas Braziulis. Paskutinį sykį šiemet dažysime kiaušinius ir ritinsime sekminaičius. Mokysimės „varyti kiaulę į dvarą“ ir smagiai žaisti tik su lazda. Piešime Sekminių karvę po Sekminių medžiu. Reikėtų karvę ir vainikais vainikuoti, bet muziejaus juodmargė Muzė ir be vainiko jaučiasi labai graži, nesutinka, kad ją dar kaip nors ir bet kas puoštų – grožėsimės karvele iš tolo. Išmoksime pinti vainikus ir atversime vartus jiems plukdyti. Išbandysime, kuo ir kaip proseneliai iš Sekminių atlaidų traukė – važinėsime arkliais. Gausime sviesto? Septynių puodynių sūrio? Ar gaspadinės prisivirė virtinių? Sekminių pavakariams – rugštienė ar piemenų pautienė? Klauskime atvykę gaspadinių, prisimindami tradiciją. Išsičirškinkime lauže ir kiaušinienės! Ne po vieną – į sambūrį susibūrę, kaip anksčiau kaimynai susieidavo. Sekminės – vaišės suneštinės! Tad lauksime visų ne tik beržais pasidabinusioje sodyboje, bet ir su stalais, suolais vasarėjančio sodo paunksmėje – jūsų atokvėpiui ir lauknešėlių palengvinimui.

Šokime ir dainuokime, vaišinkimės po atviru dangumi, pinkime vainikus, supkimės – smagiai įženkime iš pavasario vasaron. Iš Kauno sekmadieniais į muziejų galima atplaukti laivu.

Lietuvos etnografijos muziejaus inf.

Ką byloja senieji pasakojimai

Pasakojo Stefanija Deržkutė-Sabonienė iš Aliniškių k.: „Sekminės – didelė šventė. Su pyragais, kiaušiniais, sūriais. Berželiais iškaišo pirkią, stato prie gonkų. Buva mada suptis. Buva pastatį didelas sūpuokles. Šventės išvakarėse nukirsdavo berželių, kuriuos statydavo abipus vartų, durų. Beržo šakelėmis kaišydavo balkius, šventus paveikslus. Piemenys pindavo vainikus karvėms, už ką šeimininkė atsilygindavo kiaušiniais, sūriu, pyragu. Užšutintomis berželių šakelėmis buvo plaunamos galvos, kad plaukai geriau augtų, būtų gražūs. Sekminių berželiai buvo dedami į klojimą šalinėse, kad pelės javų nekapotų.“

Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.: „Per Sekmines piemenys kepi kiaušinieni, vainikus karvim pyni, jaunimas aidava „po rugiais pažiūrėt’“. Nuveina laukuosna, susėda po rugiais, dainuoja, žaidžia.“

Pasakojo Ona Grybauskaitė-Kulbokienė iš Gilūšio k.: „Sekminių ryte mes, vaikai, stengdavomės anksti atsikelt’ ir nupint’ vainikus karvėm. Buvo toks pasakymas – negadink jaunų beržų, negausi bučkio nuo jaunų bernų. Senelis prašydavo, kad parneštume du berželius iš miško, juos statydavo į kibirus su vandeniu iš abiejų gonkų pusių, tada jie ilgai nevysta. Mama virdavo kiaušinių, dažydavo jaunuose žolynuose, beržų lapuose.“

Pasakojo Aldona Žilinskaitė-Federavičienė iš Grabijolų k.: „Į Grabijolus per Sekmines seniau iš už Neries atplaukia minios žmonių, eina per kaimą, važiuoja visi į Sekmines, į Kazokiškes. Paskui jau grįžta, tai giminės sustoja, sako, eidavo į laukus, tenai valgė, dainavo, bet jau aš nepamenu.“

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.: „Sekminės – Kazokiškėse dideli atlaidai, didelė šventė. Privažiuodavo vežimų, ienas aukštyn iškelia, arklius pririša, pilna visur. Buvo mada eit’ procesija į Mitkiškes. Priekyje neša kryžių, paskui eina giedoriai, visi žmonės. Tenai meldžiasi, gieda prie akmenia.“

Pasakojo Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.: „Per Sekmines piemenys labiausiai mylėja žaist’ akmenukais, rankom mėtyt’, žaisdavam kavonių, mylėjam ristis nuo stačių Spenglos krantų. Popiet dažnai tėvai atleisdava nuo ganyma ir sekmadieniais irgi. Patys ar vyresnius palaisdava ganyt’.“

Pasakojo Adelė Šimonytė-Vėželienė iš Kakliniškių k.: „Per Sekmines piemenys pyni karvėm vainikus, pareina karvės vainikuotos, tai gauni po kiaušinį už kiekvieną. Labai šventi didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Visada keturias dienas. Nedyrba, šventi, aja bažnyčion pirmu dienu, paskui vieni pas kitus, vakarieliai, dainos, vaišės, kaime linksma buva, mokieja ir dyrbt’, ir linksmytis. Dainos buva visur.“