Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) sprendimu, kūrybiškiausia 2021 m. knyga tapo debiutinis Ievos Dumbrytės romanas „Šaltienos bistro“. Anot kasmetinį kūrybiškiausių knygų dvyliktuką sudarančių mokslininkų, šis romanas išsiskyrė autoironišku braižu ir farso kupinu siužetu.

„Debiutuojantiems autoriams skaitytojus nustebinti lengviau, nes jie neneša sunkaus lūkesčių bagažo“, – sako literatūrologas, rašytojas, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus ekspertas Saulius Vasiliauskas. Pokalbis su juo – apie šiandienės lietuvių literatūros tendencijas, autorių kūrybinę laisvę ir skaitytojo pasaulį sudrebinančias knygas.

– 2021 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką rinkę mokslininkai pastebėjo, kad pripažintų autorių naujos knygos dažniau nepateisino skaitytojų lūkesčių, jose stinga kūrybinio atsinaujinimo. Vyresnės kartos kūrėjai tarsi kartojasi, neretai užsižaisdami citatomis iš ankstesnių kūrinių. Kita vertus, debiutantų karta atsisako įprasto lyrizmo, plėtoja grotesko ir farso tradiciją. Gal galite plačiau pakomentuoti instituto mokslininkų įžvalgas? Ar jie tik atrodo pakankamai kritiški?

– Dėl kūrybiškiausių knygų dvyliktuko kasmet verda diskusijos. Netgi tos knygos, kurios atrodo stipresnės, neretai vertinamos prieštaringai, komisija ilgai diskutuoja ir nesutaria dėl jų kokybės, išskirtinumo. 2021-ieji atnešė nedaug kūrinių, kuriuos visi Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai įvardytų kaip reikšmingą įvykį lietuvių literatūros laukui. Kita vertus, yra ir kuo pasidžiaugti. Mane asmeniškai labiausiai džiugino debiutantai. Šiemet labiausiai išsiskyrė Ievos Dumbrytės romanas „Šaltienos bistro“, kuris ir tapo kūrybiškiausia 2021 m. knyga. Šis romanas yra šmaikšti, gyva ir šiek tiek simbolinė istorija apie ką tik istorijos studijas baigusį vaikiną, bandantį rasti savo vietą darbo rinkoje, pradėti naują gyvenimo etapą. Pastebėjęs kiek netipišką pasiūlymą įsidarbinti šaltienos bistro, jis sumano čia išmėginti laimę.

Autorė sukuria atskirą, kiek orvelišką šaltienos bistro pasaulį, praturtindama pasakojimą daugybe smagių palyginimų, šaržo ir grotesko elementų. Autoironiškas, šmaikštus jos braižas, kiek primenantis K. Vonegutą ar neseniai į lietuvių k. išversto estų rašytojo Andruso Kivirähko stilių, įtraukia ir nepalieka abejingų. Šią knygą sunku palyginti su kitų lietuvių autorių kūryba. Tai – išties gaivus kūrinys. Sykiu tai pirmas kartas per dvidešimties metų dvyliktuko istoriją, kai laureate tampa debiutuojančios autorės knyga.

Leidėjų nuotr.

– Kokias įžvelgėte šiandienės lietuvių literatūros tendencijas renkant kūrybiškiausiųjų dvyliktuką?

– Vertinant tik vienų metų knygų derlių, sunkoka išskirti ryškias tendencijas. Kitais metais, jei aplinkybės leis, planuojame organizuoti platesnį lietuvių literatūros tendencijų aptarimą. Tada bus galima geriau įvertinti poslinkius ir pokyčius. Renkant šiųmetį dvyliktuką, susidarė įspūdis, kad nemažai knygų yra kokybiškos, tačiau pernelyg nenustebina. Patyrę, žinomi autoriai knygose dažnai kartoja savo manierą, nebeieško įdomesnių, novatoriškesnių sprendimų. Tai ypač būdinga, jei autoriaus knygos pasirodo dažnai – kas vienus–dvejus metus. Gali būti, kad atsinaujinimo stygių lėmė ir pandeminis laikotarpis, įtraukęs į tam tikrą monotoniją ir izoliaciją. Tiesa, debiutantams visuomet yra kiek lengviau – auditorija jiems nekelia didelių lūkesčių.

Žinoma, absoliutinti visų jaunųjų ir patyrusių autorių negalima. Yra ir tokių jaunų rašytojų, kurie tvirčiau laikosi tradicijų, adoruoja vyresniuosius autorius. Jei tai yra poezijos knygos, jie, pavyzdžiui, skiria žymiems poetams dedikacijas, cituoja juos epigrafuose, o savo poetinėje kalboje vienaip ar kitaip tarsi polemizuoja su jų kūryba. Man atrodo, jauniesiems rašytojams (o tai sakydamas, galvoje turiu ir save) neretai pritrūksta kiek platesnio akiračio, stipresnės užsienio literatūros įtakos, ypač užsienio knygų skaitymo originalo kalbomis. Įvairovė galėtų būti didesnė, nei turime šiandien.

Iš debiutantų norėčiau išskirti poetą Ramūną Liutkevičių, kuris debiutuoja su autentiška pasaulėvoka – tam tikra nerimo, neurozės, paribių poetika. Jo poezijos knygoje „Šokis įsuka šviesą“ paliečiamos depresijos, priklausomybių, bandymo išsilaisvinti, išsivalyti temos. Įdomu, kad R.Liutkevičiaus poezijos lyrinis subjektas ieško santykio su kitu, bet jį atradęs praranda savąjį ,„aš“. Kalbėdami apie R.Liutkevičių ir metų tendencijas, su kolegomis įvardijome ir tam tikrą tekstų performatyvumo aspektą. Dalis tekstų visai kitaip skamba, kai juos atlieka pats autorius, tad atlikimo būdas gana svarbus. R. Liutkevičius savo knygos nugarėlėje yra pridėjęs QR kodą, kurį nuskaičius galima išgirsti balsu įskaitytus tekstus su muzika. Šie performatyvūs kūriniai suteikia žavesio ir papildomo atspalvio tekstams.

Taip pat dera pridurti, kad lietuvių literatūroje daugėja humoro, grotesko, farso, o to anksčiau labai trūko. Maloniai nustebino ir kai kurie autoriai, likę už dvyliktuko ribų. Jų knygos galbūt buvo ne iki galo išbaigtos, nevienalytės, bet turėjo tam tikro savitumo. Iš tokių noriu paminėti Egidijaus Gaidausko poezijos rinkinį „Kranto linija“, išsiskiriantį kitokia, „daiktiškai egzistencine“ pasaulėjauta, truputį binkiška autoironija. Taip pat galima išskirti visai šalia dvyliktuko likusią Anetos Anros knygą „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“. Tai – dokumentinė apysaka, kurioje dalis pasakojimo yra Holokaustą išgyvenusių žydų liudijimai, o kita dalis – autorės permąstymai ir kasdienybė, bandant tuos liudijimus surinkti, suvirškinti. Šis rakursas man kiek priminė dokumentinį kiną. Per dialogą, empatiją ir susitapatinimą autorė – nelyg režisierė – išgauna savitą, nepatetišką kalbėjimo būdą apie skaudžias, autentiškas patirtis.

Leidėjų nuotr.

– Iš kokio skaičiaus knygų rinkote dvyliktuką? Ar autoriai praėjusiais metais buvo aktyvūs? Galbūt pastebėjote tam tikrų temų, kurios būtų „ant bangos“ ir atsikartotų ne viename kūrinyje?

Šiemet būta daugiau įvairovės, nebuvo vienijančios, per kelias knygas atsikartojančios temos.

– Kasmet knygų skaičius būna gana panašus – renkama iš kelių šimtų kūrinių. 2021-ieji šiuo aspektu nuo praėjusių metų nesiskyrė. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje galima gauti visų tais metais išleistų literatūros kūrinių sąrašą. Iš sąrašo mūsų instituto mokslininkai atrenka apie šimtą dėmesio vertesnių knygų. Kaip žinoma, kiekvienais metais prirašoma ne tokių vertingų poezijos ir prozos knygų, kurios reikalingos labiau sau ir artimųjų ratui. Tad tokias knygas rinkimų procese pirmiausia atsijojame. Tada kiekvienas sudarome savo asmeninius topus, o vėliau laukia posėdžiai, diskusijos ir balsavimas. Procesas išties ilgas ir reikalauja daug darbo. Rinkimų tikslas – parodyti skaitytojams, kas, anot mokslininkų, yra kūrybiška ir verta dėmesio ir laiko. Šiemet dvyliktukas simboliškai skilo per pusę – šešios poezijos ir šešios prozos knygos. Įprastai rinkimuose dominuoja poezija, o kokybiškos prozos rasti sunkiau. Sakyčiau, kad šiemet būta daugiau įvairovės, nebuvo vienijančios, per kelias knygas atsikartojančios temos.

– Instituto mokslininkai pastebėjo, kad daugiausia šiais neramiais laikais rašoma ramios vidutiniško lygio prozos. Ar galima daryti išvadą, kad pandeminė įtampa literatūros nepalietė? Apskritai, kaip šiuolaikinis pasaulis atsispindi naujausiose lietuvių autorių knygose?

– Dažniausiai rašoma ne apie dabartį, o apie praeities įvykius. Tarkime, Sandra Bernotaitė romane ,,Akys Chimeros“ rašo apie 1939-uosius, karo priešaušrį. Iš konteksto galima išskirti Undinės Radzevičiūtės romaną „Minaretas ir 7“, kuriame ji aprašo kūrybinės rezidencijos patirtis Vokietijoje. Beje, tai yra dar viena bemaž nauja tendencija – prozos autoriai ima dažniau rašyti apie patį rašymo procesą. Tokiems kūriniams galima priskirti naujausią Mariaus Ivaškevičiaus knygą „Tomas Mūras“, taip pat paskutinę apysaką naujoje Lauryno Katkaus knygoje „Nakvynė Berlyne“. Poetas Gintaras Grajauskas knygoje „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms" autoironiškai žvelgia į mūsų rutiną, tam tikrą susireikšminimą. Mums puikiai žinomas kasdienybės smulkmenas autorius pateikia kitokiu, netikėtu rakursu.

Labai šiuolaikiška autorė yra Paulina Pukytė. Ji – konceptualiosios prozos kūrėja, daug eksperimentuojanti, kurianti tekstų koliažus ir demaskuojanti socialines klišes. Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką pateko ir Valdo Papievio romanas „Ėko“. Jis pasakoja apie apokaliptinį, griūvantį, vis labiau gyventojų apleidžiamą Paryžių. Iš dalies istorija rezonuoja su šiandienos geopolitiniu kontekstu ir mūsų nuotaikomis.

Leidėjų nuotr.

– Ekspertų organizuojami kūrybiškiausios knygos rinkimai kartais painiojami su populiariausių ir perkamiausių knygų sąrašais. Vis dėlto, ar paskelbtas dvyliktukas koreliuoja su populiarių knygų sąrašu? Galbūt jame atsidūrusios knygos taip pat turi didelę paklausą tarp skaitytojų?

– Priešprieša tarp, ekspertų nuomone, vertingiausių ir visuomenės skaitomiausių knygų yra įsisenėjusi. Pristatydami dvyliktuką, siekiame didinti skaitytojų kompetenciją, skatinti skaityti kokybiškesnę literatūrą, atrasti gurmaniškus kūrinius. Jei kalbėtume apie bibliotekų skelbiamus topus, juose daugiau populiarios, bet gana vidutiniško, kartais netgi žemo lygio literatūros, kuri nereikalauja didesnių skaitytojo pastangų, dažnai yra tiesiog lengvas užkandis prieš miegą. Mes bandome išskirti knygas, kurios turi pretenziją skaitytoją paveikti, išjudinti jo kasdienybę, priversti iš jos bent trumpam atsitraukti, apmąstyti savo praeitį, dabartį, įpročius, nenustoti augti. Aišku, kartais šių skirtingų sąrašų knygos kartojasi, sutampa. Pavyzdžiui, 2017 m. išleistas R. Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ ne tik buvo labai populiarus tarp skaitytojų, bet ir mokslininkams pasirodė itin pavykęs. Tad tokių knygų išties pasitaiko, ir, visai tikėtina, rasis vis daugiau, nes ribos tarp populiariosios ir „elitine“ vadinamos literatūros mažėja.

– Knyga gali būti labai kūrybiška, geniali, bet jai bus sunku prasibrauti į leidyklas, nes ji neatspindi tam tikrų tendencijų, ypač jei autorius yra nežinomas. Galbūt dėl to autoriai kartais bijo kūrybiškiau pažiūrėti į rašymą ir kartoja tam tikras, patikrintas klišes?

– Naujiems, dar nepripažintiems autoriams nelengva įsilieti į knygų rinką. Kita vertus, dvyliktuko laureate tapusios I. Dumbrytės pavyzdys rodo, kad tai įmanoma, net labai sėkmingai. Kiek girdėjau, ji savo rankraštį siuntė į kelias leidyklas, kol buvo pastebėta ir priimta „Kitų knygų“ redakcijos. Beje, kartais mažesnės leidyklos nusprendžia išleisti tokių autorių kūrinius, tačiau leidyklos dydis ir vardas iš dalies lemia ir knygos pastebėjimo galimybę, jos prieinamumą knygynuose ir per tai sėkmę.

Neseniai skaičiau Venclovų muziejaus skelbto konkurso tekstus, kuriuos siuntė įvairaus amžiaus autoriai. Konkurso tema – Vilniaus legendos, tad konkurso dalyviai rengė tekstus apie kunigaikštį Vildaugą, Rožytę, kitas miesto personas. Kiek apmaudu, kad bendrame sraute yra daug kalbėjimo klišėmis, panašių sakinių konstrukcijų, štampų. Sakyčiau, kad jaunųjų autorių rašymo gebą šiek tiek sugadina mokykla – konkurso tekstuose būta nemažai didaktiško, patetiško kalbėjimo, tautiškų elementų sureikšminimo, jautėsi kūrybinės laisvės, savarankiško mąstymo stygius. Būtų galima svarstyti ir apie tai, kaip rašytojus veikia socialiniai burbulai ir bendravimas su kitais rašytojais. Man atrodo, kūrybinę drąsą ir laisvę lengviau išsiauginti, jei autorius geba išlaikyti tam tikrą distanciją ir puoselėja asmeninę erdvę.

– Kokybiška poezija – vienas nepopuliariausių žanrų tarp skaitytojų. Tačiau galbūt debiutuojantys, kūrybiški poetai šią situaciją pakeis? Minėjote, kad  didžiąją dalį dvyliktuko visada užima poezijos knygos.

– Nieko keisto, kad romanas yra populiariausias žanras, o poezija patinka mažesniam skaitytojų ratui. Nebent tai būtų populiarioji, „instagraminė“ poezija, kaip, tarkime, Kanados poetės Rupi Kaur kūryba, kuri yra universali, liečianti bendras patirtis, neturinti daug poteksčių, paslėptų kodų. Išties kokybiška poezija iš skaitytojų reikalauja įdirbio ir konteksto išmanymo. Jei lygintume su kinu, viena yra žiūrėti nuspėjamai struktūruotus holivudinius filmus, kita – arthausinį ar lėtąjį kiną, pavyzdžiui, Š. Barto filmus. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko skaitytojas skiria literatūrai ir ko joje ieško. Tačiau nenoriu nuskambėti snobiškai – populiarioji literatūra taip pat reikalinga. Gerai, kad skaitytojai turi plačias galimybes rinktis, kas jiems tuo metu įdomiau ir priimtina.

Leidėjų nuotr.

Man atrodo, poezija ypatingai reikalinga ir paveiki šių dienų geopolitiniame fone. Antai vasario pabaigoje vykusioje knygų mugėje spontaniškai suorganizuotas Ukrainos palaikymo renginys, kurio metu skaityta ukrainiečių poezija – nuo Taraso Ševčenkos klasikinių tekstų apie karą iki šiuolaikinių autorių, kurie parašė tekstus karo priešaušryje ar jam prasidėjus. Šie poetiniai tekstai sulaukė daug dėmesio. Jais gausiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, nes poezijos tekstas paprastai gana trumpas, bet turi didžiulę emocinę įkrovą. Vykęs eilėraštis gali palaikyti emociškai, padėti įsijausti į kito būsenas, paskatinti išgyventi dabartį, suteikti vilties ir stimulo judėti toliau.

– Šiandien gyvename didelės įtampos laikais – nuvarginti pandemijos, sulaukėme dar ir karo. Vis dėlto sakoma, kad vyraujant didžiulei įtampai gimsta geriausi meno kūriniai. Tad galbūt kitais metais galime sulaukti labai įtraukiančių karinių romanų ar panašių knygų, įkvėptų dabartinių įvykių?

– Ukrainoje tekstai, sklidini būsimo karo nuotaikų, rašyti dar prieš prasidedant Rusijos invazijai. Kalbėdamas apie Lietuvą, galiu pasakyti: poetė Jurgita Jasponytė sukūrė tekstą apie gniaužiančią karo įtampą, mirties artumą. Ar iš tokio pobūdžio tekstų galiausiai išeis atskiros knygos? Nesu tikras. Manau, kol kas karas labiau liks pavienių tekstų tema, nes sunku nuosekliai rašyti apie dalykus, su kuriais užmiegi ir pabundi, baimindamasis, kuo ir kada viskas baigsis. Kol kas realybės srautas stelbia literatūrą.

2021 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

Abėcėlės tvarka

1. Sandra Bernotaitė. Akys chimeros: romanas. Vaga, 2021.

2. Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

3. Ieva Dumbrytė. Šaltienos bistro: romanas. Kitos knygos, 2021.

4. Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė: eilėraštis upė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

5. Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

6. Ramūnas Liutkevičius. Šokis įsuka šviesą: poezija. Bazilisko ambasada, 2021.

7. Gytis Norvilas. Akla valtis: eilėraščiai proza ir kiti įvykiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

8. Valdas Papievis. Ėko: romanas. Odilė, 2021.

9. Kornelijus Platelis. Korijantys veidrodžiai: eilėraščiai. Odilė, 2021.

10. Paulina Pukytė. Lubinas ir seradėlė. Apostrofa, 2021.

11. Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

12. Tomas Vaiseta. Ch.: romanas. Baltos lankos, 2021.