Asmeninio archyvo nuotr.

SKAIIND: NEATSKLEISTA TAPATYBĖ IR IKI SKAUSMO ATVIRA KŪRYBA

2022-01-08 10:49
Greta Katkevičienė

Menininkė Skaiind daugumą savo kūrinių eksponuoja instagramo platformoje, tačiau, galėdami neiškėlę kojos iš namų susipažinti su jos kūryba, pačios dailininkės iki galo nepažinsime: ji prisistato slapyvardžiu.

Belieka tapti detektyvais ir, tiriant Skaiind piešinius (ar aprašymus prie jų), išsiaiškinti, kad ji mokėsi dailės (kūriniai skirti egzaminams ar apie studijų procesą), domisi distopinėmis, siaubo temomis, kuria jomis užsakomąjį meną, bet kartu – ir kūrinius, atspindinčius jos nuotaiką.

Vien tik paveikslų ir istorijų instagrame maža: norisi pažinti paslaptingąją Skaiind giliau. Atsakydama į klausimus ji neatskleidžia savo tapatybės, tačiau noriai leidžiasi į kūrybos dekonstravimą. Kūrinius vadina iliustracijomis siaubo, romantikos, gamtos tematika, primenančiais klasikinius komiksus, daugiausia dėmesio skiriant įvairiems veikėjams, jų istorijoms.

Pokalbis su menininke palietė ne vieną šiandieniam meno pasauliui aktualią temą. Tai ir užsakomojo bei meno menui susipriešinimas, menininko asmenybės (ne)svarba, profesionalumo ir meno formos klausimai, meno sklaida virtualiojoje aplinkoje.

Kad ir koks romantiškas būtų vargšo dailininko įvaizdis, panašu, kad XXI a., kuriame klesti kapitalizmas, daliai menininkų tenka atsisukti į Antikos, viduramžių, Renesanso amžius, kai dailininkai buvo prilyginami amatininkams, t.y. kūrė meną pagal užsakymus. Tačiau ar dėl to praeities meną vertiname neigiamai? Dažniausiai apie tai nė nesusimąstome. Būtent užsakymai gali pastūmėti menininką išeiti iš savo komforto zonos ir sukurti kažką, kas vėliau galbūt bus traktuojama kaip šedevras. Skaiind atveju šis lūžis ar šedevro atradimas, panašu, dar neįvykęs, bet menininkė jau turi pakankamai išskirtinumų, kurie pritraukia sekėjus, užsakovus ir gerbėjus.

Kai kuriuos žmones iš karto gali atstumti menininkės slėpimasis už slapyvardžio, tačiau tai nieko nauja meno pasaulyje: Daft Punk, Lady Gaga – juk irgi daugiau žinomi slapyvardžiais, o ne savo vardais. Istoriniame kontekste tai galime sieti su romantizmo epocha, kai buvo aktualu atskirti menininką nuo paties meno ir gilintis į tai, ką matome. Su Skaiind kūryba taip ir yra: nežinodami daug detalių apie menininkės gyvenimą, esame priversti su kiekvienu nauju kūriniu gilintis į patį kūrinį, o ne į jo kontekstą.

Paslaptis: Skaiind pasauliui prisistato neįprastu būdu – savo kūriniuose atverdama sielos gelmes, dalydamasi emocijomis, bet slėpdama tapatybę. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie profesionalumo ir meno formos klausimus, kiekviena naujesnė ar kitokia meno apraiška kelia klausimų. Turbūt vienas pagrindinių – ar čia tikrai menas, ar tiesiog vaizdinys? Deja, kartais šedevrai būna akivaizdūs, tačiau tenka išlaukti ir kūrinius lyginti atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Tai, kas šiuo metu atrodo neprofesionaliai, vėliau gali tapti būtent to laikmečio skiriamuoju bruožu. Skaiind atveju atsiskleidžia jos individualumas, profesionalumo siekimas per praktiką ir pasikartojanti šiandienio populiariojo meno tema – distopija, kurią ji kuria per monstrus, skausmo vaizdinius. Kalbant apie profesionalumą, nereikėtų nuvertinti praktinio (neakademinio) mokymosi – Adomas Galdikas irgi pabrėžė, kad daugiau mokėsi lankydamasis muziejuose nei akademinėse studijose.

Tai, kad menininkė savo tikrą asmenį atskiria nuo savo kūrybos, – nieko nauja, tik suteikia papildomo krūvio žiūrovui.

Meno sklaidos virtualiojoje aplinkoje klausimas ypač aktualus ne tik karantinų laikotarpiu, bet ir aptariant jaunuosius pradedančius menininkus, tokius kaip Skaiind. Anksčiau buvo galima save parodyti tik vargais negalais atsirandant parodose, dabar auditoriją su savo kūryba galima supažindinti ir neišeinant iš namų. Žinoma, dažnai instagramo paskyrą veikiau galima lyginti su dailininko dirbtuve ar užrašine, o ne profesionalia kuruojama paroda, kurioje atsiskleidžia tam tikra tematika. Tačiau pirmai pažinčiai su menininku to visiškai užtenka.

Taip Skaiind kūryba atskleidžia dabartines distopines Z kartos nuotaikas, pažymi kapitalizmo įsiskverbimą į meno pasaulį ir jo atsigręžimą į savo praeitį kaip į užsakomąjį amatą. Tai, kad menininkė savo tikrą asmenį atskiria nuo savo kūrybos, – nieko nauja, tik suteikia papildomo krūvio žiūrovui.

– Kaip galėtumėte apibūdinti save kaip žmogų ir kaip tai atsispindi jūsų kūriniuose?

– Aš per daug mąstanti, nuolat susinervinusi ir man ramiau, kai mąstau apie kitus žmones, vaiduoklius, pabaisas, kūnus ir analizuoju jausmus, užuot juos patirdama. Kūriniuose ir atsispindi tie dalykai ar jausmai, kurie tūno mano galvoje arba kuriuos noriu geriau suprasti.

– Kokie dažniausi įkvėpimo šaltiniai? Ką darote, kai įkvėpimo nėra?

– Didžiausi įkvėpimo šaltiniai yra senesni B klasės siaubo filmai ir serialai, klasikiniai amerikietiški komiksai, ypač „Tales from the Crypt“ ir pan., kompiuteriniai siaubo žaidimai, kartais paprasčiausiai peržiūriu pinterestą arba senų enciklopedijų iliustracijas, apleistų namų nuotraukas, klausausi muzikos, galų gale bandau tiesiog palavinti ranką pagal atrinktą nuotrauką, o tada staiga pajuntu mažiau įtampos ir pavyksta kažką sukurti.

– Kokias temas patinka nagrinėti kūriniuose? Kodėl?

– Žmonių santykius: ir emocinius, ir kūniškus, meilę ir pyktį ar tiesiog paprastus impulsus, ar tai draugystė, ar daugiau, jų ribos ar ribų nebuvimas, proto būsenos. Patinka sukurti galimą istoriją per vieną paveikslą; gamtos tematika – tai savotiškas priminimas, kad viskas visuomet keičiasi, bet kartu išlieka; siaubo tematika – daug siaubo filmų istorijų labai kartojasi ir tiesiog nusibosta, tad iliustruoju alternatyvias idėjas, bet dažnai priežastys būna tiesiog „nes gražu“ ir „kodėl gi ne“.

– Kokiais darbais labiausiai didžiuojatės?

– Kiekvienu užbaigtu darbu didžiuojuosi, nes sugebėjau užbaigti, ar tai labai detalus didelis tapinys, ar tiesiog apšilimas su pieštuku, – mėgstamiausio neturiu. Galbūt labiausiai patenkinta esu, kai, užbaigus kūrinį pagal užsakymą, klientas pasakoja, kaip patinka darbas ir kaip gerai sugebėjau jų viziją perteikti ant popieriaus.

– Ką sunkiausia piešti?

– Sunkiausia rasti tinkamą kompoziciją, kur viskas yra subalansuota taip, kaip įsivaizduoji, o dar jei su perspektyva – tada dar baisiau, nes apima panika, ar išvis sugebėsiu kada rankas ar žandikaulį normaliai nupaišyti. Viskas yra sunku, bet viltis reikia, kad tą dieną noras bus didesnis už nuovargį.

– Kokias priemones labiausiai mėgstate naudoti? Kodėl?

– Pieštukas, plunksnelės, rašalas ir akvarelė, nes su jais greičiausiai pasiekiu rezultatą ir darbas linksmiausiai eina.

– Kūriniuose dominuoja tamsios spalvos: ar nenorite spalvinti, ar tai tam tikras simbolinis neužbaigtumas?

– Tamsios spalvos labiau perteikia jausmą, kurį bandau iliustruoti. Kitais kartais tiesiog labiau tinka kompozicijai. Aišku, būna atvejų, kai nesinori spalvinti.

– Kūriniuose instagramo paskyroje dominuoja siaubo, smurto temos: kodėl jums įdomu jas studijuoti ir perteikti savo piešiniuose?

– Dažnai smurtas ir skausmas yra neišvengiami, kad ir koks atsargus būtum. Ar tu esi tas, kuris sukelia skausmą (nes tada kyla kitų blogų jausmų, kaip kaltė, pyktis ir pan.), ar tas, kuriam skauda ir kuriam kyla nepatogių jausmų, kurie dažnai nesuprantami, tačiau, ignoruojant ir nustumiant juos, situacija dar labiau blogėja. Kas tamsu, nebūtinai yra negatyvu, bet kaip tik gali padėti eiti į priekį, jeigu, aišku, pažiūri skausmui į akis. Tai nutiko. Buvo siaubinga, pajusk tą siaubą, studijuok, kodėl ir kaip, kas skauda, ir tada paleisk. Galbūt man įdomu tai perteikti piešiniuose, nes padeda pačiai save ar kitus suprasti, analizuoti tam tikras situacijas. Kitais atvejais bandau perteikti, kad tamsūs dalykai yra tiesiog įdomūs, nes jie nežinomi ir nesuprantami, tad smalsu juos studijuoti.

– Kūriniai eksponuojami instagramo platformoje: kokius pranašumus, trūkumus to matote, palyginti su fizine paroda?

– Instagrame yra galimybė daugiau žmonių parodyti savo darbus, fizinė galerija irgi tinka, netgi įdomu, bet daugiau darbo esu gavusi per instagramo platformą. Labai patogu viską pagal save sudėlioti ir nereikia su žmonėmis derintis ar šnekėti.

– Kokius darbus pasirinktumėte eksponuoti fizinėje darbų parodoje, kodėl?

– Galbūt surinkčiau visus tamsiausius darbus tušu ir pieštuku, atspausdinčiau dideliu formatu (šalia būtų ir originalas). Pavadinčiau parodą „Impulsai“ – nebūtų jokio konteksto, tik piešinių pavadinimai, ir klausyčiau, ką išsigalvoja žiūrovai. Minties gilios nebūtų, tiesiog norėčiau, kad žiūrėdami į paveikslus žmonės kažką pajustų: pyktį, nuostabą, džiaugsmą ar pasišlykštėjimą, kad vis klaustų savęs, kodėl kyla toks jausmas, kodėl būtent dėl to.

– Jeigu reikėtų pasirinkti vieną kūrinį, kuris apibūdintų jus kaip menininkę, kokį pasirinktumėte ir kodėl?

– Šis paveikslas yra vienas mano mėgstamiausių ir taip pat sukelia daugiausia jausmų; dažnai jie skiriasi kiekvieną kartą pažiūrėjus į paveikslą, ir dėl to įspūdžio nepastovumo, manau, gali apimti daugelį mano kūrinių tematikų.