A. Ražanausko ir I. Ginkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

SKANDINAVIJOJE DIRBĘ EDUKOLOGAI SVAJONIŲ MOKYKLĄ KURIA ŠVENČIONĖLIUOSE

2024-05-23 16:47
Pranešimas spaudai

„Iš danų kalbos kilusį skandinavišką terminą „hojskolės“ sunku išversti. Aukštosios liaudies mokyklos Lietuvoje tarsi ir neskamba, primena sovietmetį, tačiau išties tai yra laikinos mokymosi bendruomenės, kuriose gali mokytis, eksperimentuoti, išmėginti ir pasitikrinti save bei savo idėjas, pabūti tarp žmonių, atsigauti, pailsėti ir galiausiai suvokti, į kurią pusę nori keliauti, mokytis ar dirbti“, – sakė mokymosi patirčių dizaineris, beveik dešimtmetį Skandinavijoje pragyvenęs edukologas Aurimas Ražanauskas. Su savo partnere, profesionalia šokėja ir šokio edukatore Ieva Ginkevičiūte, nedideliame Švenčionėlių miestelyje jiedu kuria ,,Højskole“ – suaugusiųjų mokyklą, pagrįstą skandinavišku modeliu.

Birželio 6 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), vyksiantis Nacionalinis kultūros forumas šiais metais ypatingą dėmesį skiria regionams. Apie tai, kaip Skandinavijos šalyse „hojskolė“ padeda bendruomenėms kurti ir įgyvendinti projektus, forume ir pasakos suaugusiųjų mokyklos Švenčionėliuose vystytojai A. Ražanauskas ir I. Ginkevičiūtė.

Prieš Nacionalinį kultūros forumą apie skandinaviškos mokyklos idėjas Lietuvoje su edukologais kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Būtų įdomu sužinoti, kaip Danijoje atsirado „hojskolės“, vadinamosios danų liaudies mokyklos. Nuo kada jos prasidėjo?

Aurimas: 1812 metais, kai Danija paskelbė apie šalies bankrotą, karalius ištarė tokią frazę: „Galime būti vargšai, bet nebūsim kvailiai.“ Tai buvo ne tik žodžiai, karalius daug investavo į švietimą ir kultūrą, – prasidėjo kultūriniai mainai, studijos užsienyje, 1814 metais atsirado mokyklos mergaitėms ir berniukams. Labiausiai prie „hojskolės“ idėjos išvystymo prisidėjo danų filosofas, rašytojas ir pastorius N. F. S. Grundtvigas. Pabuvęs Oksforde ir Kembridže, jis suprato, koks vertingas yra mokymasis per gyvą bendravimą, gyvenimą kartu, per žmonių tarpusavio ryšius ir bendrystę. Tik jam kilo vienas klausimas: kokio velnio Danijos XIX amžiaus fermeriui mokytis lotynų ir senovės graikų kalbų?

Pats jokios mokyklos N. F. S. Grundtvigas nesukūrė, tačiau jo įkvėpti mokiniai, verslininkai ir dvarininkai tokias mokyklas pradėjo steigti įvairiuose Danijos regionuose. Jose buvo mokomasi apie kultūrą, žmogaus teises ir laisves, apie gyvenimą ir sugyvenimą kartu. Per 50 metų atsirado apie 60 tokių mokyklų, kurios ir padėjo pagrindą danų demokratijai ir kultūrai.

Ieva: svarbus šių mokyklų filosofijos aspektas – palaikyti studentų vidinius ieškojimus, atrasti bendrus sprendimus net tada, kai nuomonės nesutampa.

– Argi ne įdomu – tai, kas veikė prieš 200 metų, veikia ir dabar?

Aurimas: anų dienų realybė buvo šviesti fermerius, vėliau iš šių mokyklų gimė gimnastikos, tekstilės, dizaino mokyklos, po Antrojo pasaulinio karo jos dar labiau nukrypo į menus. Tačiau esmė nepasikeitė: jauni žmonės renkasi jose mokytis ir gyventi, kad išbandytų bendrystę, nedidelę ekosistemą, išmoktų savo veiksmus susieti su kitų žmonių veiksmais, dalytis atsakomybe. Kažkuria prasme tai – socialistinės idėjos mokykla, kurioje žmonės kuria laikiną bendruomenę, kartu gyvena, bendradarbiauja, dalijasi.

Mokyklos studentai virsta kūrėjais ir jų organizuojami renginiai tampa kultūros traukos centru vietos žmonėms. 40–60 žmonių užtenka, kad nedideliame miestelyje pajustum gyvybę.

– Ar tokią mokyklą ir kuriate Švenčionėliuose?

Aurimas: kol kas mokyklos neturime, esame jos kūrimo procese, labai tikimės, kad po trejų ar ketverių metų prasidės pirmosios veiklos, trumpalaikiai, ilgalaikiai kursai, menininkų rezidencijos. Pradėti žadame nuo 30 studentų, laikui bėgant, ketiname užaugti iki 70–80.

Vietos, kokią radome Švenčionėliuose, aš ilgai ieškojau visoje Lietuvoje. Pradžioje buvo minčių apie Nidą, bet ten nieko nepažįstu, o ir žiemą gyventi sudėtinga. Švenčionėliai lyg ir šmėžavo mano galvoje, pirmą kartą juos aplankiau 2018 metais, buvo smagu matyti, kaip jauni žmonės kuria ir keičia miestelį. Be to, mano močiutė iš tų kraštų. Praėjo ketveri metai, kartą myniau dviratį iš Zarasų į Vilnių, vakaras mane užklupo netoli Švenčionėlių, nusprendžiau permiegoti. Kitos dienos rytą vienas iš „Miško uosto“ bendruomenės narių man surengė turą, parodė naujai įveiklintas vietas: bendradarbystės erdvę, lentpjūvę, kavines. per ketverius metus įvykę pokyčiai iš tiesų paliko didelį įspūdį. Tačiau susidomėjimas buvo abipusis, nes buvau užklaustas, ar nematyčiau Švenčionėlių kaip tinkamos vietos „hojskolės“ įgyvendinimui. Pajutau, kad turiu būti čia, su tais žmonėmis ir būtent čia kurti savo mokyklą.

Ieva: baigęs mokyklą juk tik bandai suprasti savo norus, svajones, vaidmenį visuomenėje, o čia, staiga, universitetas! Labai didelė danų dalis yra mokęsi „hojskolėse“, kai kur tai net yra tapę šeimos tradicija – baigus gimnaziją vykti ten pusei metų.

Aurimas: valstybė tokių mokyklų naudą irgi supranta: nutinka daug gražių ir gerų dalykų, kai į 600 žmonių turintį miestelį pusmečiui atvyksta 60–80 jaunuolių. Tai reiškia, kad miestelyje atsiras naujų darbo vietų, atsigaus kavinės, gyventojams bus pasiūlyta kultūros renginių, atvirų paskaitų, koncertų.

– Ką jūs veikėte Švedijos „hojskolėje“? Ko ten mokėte studentus?

Ieva: mokykloje buvo įvairiausių kursų – nuo airių folkmuzikos, žemdirbystės, sodininkystės iki jogos ir savęs pažinimo, aš vedžiau šokio, judesio praktikas. Temas iš kitų dalykų – komunikacijos, lyderystės, pasitikėjimo, bendradarbiavimo – perkeldavau į judesio ir šokio praktikas.

Aurimas: aš mokiau socialinio verslumo, projektų valdymo, renginių organizavimo ir bendradarbiavimo įgūdžių, kurie padeda grupei žmonių nueiti nuo taško A į tašką B.

Mums atrodė svarbu studentams suteikti patirties galimybę, kuri leistų aiškiai pamatyti, ką esi nuveikęs. Iš pradžių, beveik be pinigų, studentai įrengė savo klasę taip, kaip jiems norėjosi, paskui organizavome renginį, į kurį įtraukėme kitų kursų studentus, vėliau ieškojome vietinių mažų įmonių ar NVO, su kurių turimais iššūkiais dirbome: ekologinį ūkį, laivų muziejų, juvelyrą. Pykomės, gludinome santykius, galvojome naujas idėjas, kūrėme rinkodaros strategijas ir džiaugiamės vieni kitais. Studentai gavo galimybę dirbti su tikru išoriniu klientu, o klientas gavo mažą, dedikuotą komandą, norinčią padėti jam spręsti problemą. Surasti klientą mažame miestelyje ir prikalbinti jį bendradarbiauti su studentais yra gerokai lengviau nei, pavyzdžiui, sostinėje, nes žmonės čia turi laiko ir erdvės tam.

– Kaip manote, ar pajėgsite panašias idėjas įgyvendinti Lietuvoje?

Aurimas: šiandien daug kas žino Švenčionėlius ir „Miško uostą“. Tai, ką padarė jo įkūrėjai per keletą metų, yra stebuklas. Mes ateiname į vietą, kurioje sukurta bendruomenė, kurioje žmonės nori kurti įdomius dalykus. Tai įkvepia.

Ieva: kai dirbi mažame miestelyje, labai greitai matai pokytį, o tai motyvuoja. Švenčionėliai mano gyvenime atsirado labai greitai, per mėnesį. Jau tarsi buvome įpratę gyventi Švedijoje, tačiau mus tikrai papirko palaikymas, tikėjimas mūsų idėja, gilus, draugiškas mūsų pajautimas.

– Jūsų idėjos ir planai žvelgia į ateitį. Ką jūs veikiate šiandien?

Ieva: organizuoju šokio ir judesio renginius, netrukus baigsiu šokio mokslo magistro studijas Šveicarijoje.

Aurimas: nuo 2013 metų dirbu švietimo ir organizacijų konsultantu, mėginu padaryti taip, kad mokytojai, mokyklos administratoriai, tėvai ir moksleiviai susikalbėtų. Rengiu įvairias švietimo programas, esu dėstęs VDU, KTU, ISM.

– Jei egzistuoja tokie švietimo konsultantai, tai kodėl mūsų švietimo sistema išgyvena tokius blogus laikus?

Aurimas: kai 2013 metais grįžau į Lietuvą, buvau užsidegęs keisti visą švietimo sistemą, tačiau tas didelis burbulas yra sunkiai pajudinamas. Tarsi ir matai viltį, bet kai reikia kažką sistemoje iš esmės keisti, dažnai esi sutinkamas su dideliu pasipriešinimu. Anksčiau ar vėliau supranti, kad, jei nori kažką keisti, turi pirmiau keistis pats, išdrįsti kurti savo alternatyvą, kuri vėliau galbūt įkvėps keistis ir kitus.