Bronislavos Juronienės archyvo nuotr.

SOVIETMEČIO MELOMANAMS PRAVERTĖ IR KONSPIRACIJA, IR FIZIKOS ŽINIOS

2019-08-21 17:17
diena.lt inf.

Lietuvos ypatingasis archyvas kviečia susipažinti su populiariosios muzikos ribojimo sovietinėje Lietuvoje ypatumais. Apie juos byloja į virtualią parodą surinkti artefaktai: Lietuvos SSR KGB ir komunistų partijos dokumentai, archyvuose ar privačių žmonių saugomos nuotraukos.

Laisvės gundymai

"Kai kurie netoli užsienio laivų tarnybą atliekantys pasieniečiai, išgirdę vakarietišką džiazo muziką, pradeda "stilingai tąsytis ir bando šokti pagal šios muzikos ritmą", – taip 1961 m. vasarą apie "pavojingus" Klaipėdos jūrų uoste budėjusių pasieniečių įpročius pranešė sovietinės pasienio kariuomenės Operatyvinio skyriaus agentas "Orlov". Dokumento originalo rusų kalba ištrauką galima išvysti virtualioje parodoje.

Pasieniečių nesugebėjimu atsispirti laisvojo pasaulio gundymams susirūpinusio agento pranešimas byloja apie tai, kad populiarioji muzika skverbėsi į Sovietų Sąjungą pro menkiausius geležinės uždangos plyšius.

Kaip teigiama parodos pratarmėje, po Josifo Stalino mirties susilpnėjus sovietų valdžios represinei politikai, vadinamojo chruščiovinio atlydžio metais didesniuose SSRS miestuose pradėjo plisti džiazo įrašai. Viena populiariausių to meto "laikmenų" buvo savadarbės plokštelės ant rentgeno nuotraukų, vadintos muzika ant šonkaulių. Giminių užsienyje turėjusių jaunuolių, į užsienio keliones vykusių sovietinio elito atstovų namuose atsirado ir originalios vinilinės plokštelės.

1962 m. rudenį Valstybės saugumo komitetą (KGB) prie Lietuvos SRS ministrų tarybos pasiekė agentūrinė informacija apie "vakarietiškai kultūrai keliaklupsčiavusius" Vilniaus kavinės-skaityklos lankytojus. Jaunuoliai ne tik nuolat klausydavosi dokumente ultramodernia pavadintos džiazo muzikos ir rengdavo naktinius pasilinksminimus, bet ir drąsiai kalbėdavosi nacionalistinėmis temomis, pasakodavo antisovietinio turinio anekdotus.

KGB pranešimuose užfiksuota informacija byloja, kad kai kurie to meto melomanai susirašinėdavo su filatelistais iš Vakarų, mainais už plokšteles siųsdavo jiems sovietinius pašto ženklus, bandydavo užmegzti ryšius su užsienio turistais. Į tokią veiklą saugumas žiūrėjo labai neigiamai, akcentavo, kad toks jaunuolių elgesys "formuoja neteisingą užsieniečių požiūrį į sovietinę tikrovę ir sovietinį jaunimą". Daugeliui to meto muzikos mėgėjų KGB taikė vadinamąsias profilaktines priemones – įspėjamojo pobūdžio pokalbius, ne vienas buvo ilgą laiką stebimas.

Kartais oficialūs bevardžių saviveiklininkų pavadinimai skambėjo kurioziškai. Pavyzdžiui, Darbo Raudonosios vėliavos ordino mėsos kombinato ansamblis.

Bitlomanijos purslai

Nepaisant griežtų apribojimų, vakarietiška populiarioji muzika įvairiais kanalais skverbėsi pro Sovietų Sąjungą nuo laisvojo pasaulio skyrusią geležinę uždangą. Džiazas, vėliau rokas plito tarp tuomečio jaunimo, o per radiją išgirsti neįmantrūs, bet magiški "The Beatles" akordai sukėlė bitlomanija vadinamą audrą daugelyje socialistinio lagerio šalių.

1962–1965 m. Vilniuje veikusioje Jaunimo kavinėje-skaitykloje (L.Giros (dabar Vilniaus) g. 22) koncertavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų SSRS sąjunginių respublikų ansambliai, koncertinę veiklą čia pradėjo džiazo atlikėjas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Liudas Šaltenis.

1965–1972 m. didesniuose Lietuvos miestuose kūrėsi vadinamojo bigbyto grupės, šokių aikštelėse gana laisvai skambėjo populiarios užsienio autorių dainos, buvo suorganizuoti pirmi renginiai, kuriuos galima vadinti roko festivaliais, o kai kurios populiarios grupės parengė solidžias autorines koncertines programas.

Amžininkai prisimena, kad muzikos instrumentų parduotuvėse buvo masiškai perkamos ir visais įmanomais būdais modernizuojamos primityvios septynstygės gitaros, prasidėjo namudinė elektrinių gitarų gamyba. Darbo žmonių laisvalaikiui sovietinė-partinė vadovybė skyrė nemenką dėmesį. Kombinatuose, susivienijimuose, gamyklose, aukštojo mokslo įstaigose buvo kuriami meno saviveiklos kolektyvai. Tokia kultūros politika sėkmingai naudojosi pirmieji lietuviško rokenrolo atlikėjai.

Per apžiūras ir oficialius konkursus atlikę privalomas "tarybinių kompozitorių kūrinių" programas, "Vilniaus ryšių darbuotojų klubo", "Kauno politechnikos instituto studentų" ar "Vilniaus V.Kapsuko universiteto fizikų" ansambliai sėkmingai koncertavo ir drebino šokių aikšteles kaip "Antanėliai", "Kertukai", "Aitvarai" ar "Vienuoliai", ignoruodami galiojusius suvaržymus ir apribojimus.

Oficialius pavadinus galėjo turėti tik LSSR valstybinei filharmonijai priklausę vokaliniai-instrumentiniai ansambliai arba nusipelnę meno saviveiklos kolektyvai, turėję vadinamąjį liaudies kolektyvo vardą. Kartais oficialūs "bevardžių" saviveiklininkų pavadinimai skambėjo kurioziškai. Pavyzdžiui, Darbo Raudonosios vėliavos ordino mėsos kombinato ansamblis.

Duoklė režimui

"Meno saviveiklos kolektyvų koncertų programos, – rašoma parodoje pateikiamame Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Kultūros skyriaus pranešime, – tvirtinamos tokia tvarka: kaimo kultūros namų tarybose apsvarstytas programas įvertina ir patvirtina zoniniai kultūros namai, zoninių – rajoniniai kultūros namai, rajoninių kultūros namų – prie kultūros skyrių sudarytos meno tarybos. Analogiškai repertuaras kontroliuojamas ir miestuose. Kolektyvų, vykstančių koncertuoti už rajono ar miesto ribų repertuarą tvirtina kultūros skyrius, o rengiančių mokamus koncertus respublikoje arba vykstančių į kitas respublikas – Mokslinis metodinis kultūros centras."

Ne viena tų laikų roko grupė, siekdama išvengti oficialių perklausų, vengdama kūrybinių kompromisų ir nenorėdama laviruoti, apsiribojo muzikavimu vietiniuose kultūros namuose ar šokių aikštelėse.

1970 m. balandį sostinės "Žirmūnų" restorane, neformalaus Vilniaus jaunimo lyderio Alvito Taunio ir jo bendraminčių iniciatyva įvyko renginys, kurį galima vadinti pirmuoju Lietuvos roko festivaliu. Pusiau slaptas "Žirmūnų seišenas" buvo surengtas formaliai gimimo dienos pokyliui išnuomotoje banketinėje salėje. "Seišene" dalyvavo Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas, Stasio Daugirdo vadovaujama roko grupė "Gėlių vaikai", Vytautas Kernagis ir grupė "Rupūs miltai", Olegas Sartakovas su grupe "Sartakov Yesterday and Today", svečiai iš Latvijos – klasikinio rokenrolo atlikėjas Pitas Andersonas su grupe "Natural Product".

1971 m. vasarį ne mažiau įspūdingą renginį suorganizavo tuometinio Kauno politechnikos instituto pop klubas "Smūtkeliai". Instituto Automatikos fakulteto salėje koncertavo grupės "Mes", "Nenuoramos", "Dainiai", "Gėlės", "Gintarėliai", "Raganiai".

"Kokie ansambliai turėjo koncertuoti?", "Kaip į koncertą pateko ansambliai, kuriems neleista koncertuoti net instituto mastu?", "Kaip paaiškinti tai, kad pirmose eilėse sėdėjo hipiai?" Šie ir kiti klausimai vėliau buvo keliami KPI komjaunimo komiteto susirinkime, kuriame buvo akcentuojama, kad popklubo "Smūtkeliai" nariams trūko politinio budrumo, ir piktinamasi tuo, kad renginyje dalyvavo grupė "Raganiai", išdrįsusi atlikti "vieną į programą neįtrauktą kūrinį".

Kęstučio Antanėlio iniciatyva Vilniuje buvo pastatyta ir 1971 m. gruodžio 25 d. Dailės instituto salėje parodyta A. Lloydo Weberio roko opera "Jėzus Kristus – superžvaigždė!"

Režisūra iš viršaus

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių sovietų valdžia pradėjo griežčiau kontroliuoti jaunimą. Sustiprinta meno saviveiklos kolektyvais laikytų muzikos grupių kontrolė.

Kai kurios populiarios grupės tais metais nutraukė veiklą dėl objektyvių priežasčių. Pagrindine priežastimi dažnai tapdavo tai, kad aukštąsias mokyklas baigę studentai būdavo nukreipiami dirbti į skirtingus Lietuvos miestus ar rajonus. Pradėjus rengti diskotekas – poilsio vakarus, kuriuose skambėdavo muzikos garso įrašai, mažėjo gyvai atliekamos muzikos poreikis šokių aikštelėse.

Spėjama, kad, rengiantis 1980 m. Maskvos olimpiadai, 1979–1980 m. visoje Sovietų Sąjungoje ieškant naujų talentų olimpiados koncertinėms programoms, įvyko trumpas atšilimas. Tais metais suorganizuoti festivaliai-konkursai, kuriuose leista dalyvauti neoficialioms, pogrindžio sąlygomis egzistavusioms roko grupėms. Vilniuje 1979‒1982 m. vyko studentų ir jaunimo muzikos festivalis "Opus", kuriame dalyvavo Lietuvos ir kitų SSRS sąjunginių respublikų kolektyvai. 1981 m. roko grupė "Saulės laikrodis" tapo LSSR valstybinės filharmonijos ansambliu.

Nepaisant to, kad neilgą atšilimą keitė eilinis "varžtų veržimas" ir nauji apribojimai, prasidėjo procesai, kurių sovietinė-partinė nomenklatūra nebepajėgė kontroliuoti. Nevaldomą audrą kėlė jokių cenzūros priekaištų negalėjusi sulaukti, ne viename oficialiame konkurse puikiai pasirodžiusi grupė "Hiperbolė".

1983 m. gegužę vykusiame brolių Tautkų grupės koncerte Vilniaus Vingio parke, kaip teigiama KGB operatyvinių darbuotojų pranešime, "kai kurie jaunuoliai pažeidinėjo viešąją tvarką, skandavo nacionalistinio ir fašistinio turinio lozungus". Oficialiai apsiskelbusi "kapitalistinio pasaulio grimasas pašiepiančia agitbrigada" per studentiškas šventes teatralizuotus koncertus rengė alternatyvaus roko grupė "Sa-Sa". Kaip architektų vakarėliui suburta grupė, 1984 m. gruodžio 31 d. pirmą kartą į sceną žengė būsimoji "Antis". Kukliais mokykliniais koncertais muzikinę veiklą pradėjo Andrius Mamontovas ir grupė "Foje".

Daugeliui to meto muzikos mėgėjų KGB taikė vadinamąsias profilaktines priemones – įspėjamojo pobūdžio pokalbius, ne vienas buvo ilgą laiką stebimas.

Lemtingas lūžis

Sovietų Sąjungoje prasidėjus perestroikai, buvo atšaukta daug iki tol galiojusių suvaržymų, roko muziką pamažu pradėjo transliuoti radijas ir televizija, suorganizuota daug reikšmingų masinių renginių, pradėjo veikti Vilniaus ir Kauno roko klubai.

Prie Vilniaus miesto komjaunimo komiteto įkurtas Jaunimo muzikos klubas. Įspūdingą festivalį "Lituanika" daug metų organizavo prie komjaunimo centro komiteto veikęs Interklubas. Į sceną drąsiai žengė ne vienus metus gniaužto sunkiojo roko, alternatyvaus roko, sunkiojo metalo, pankroko atlikėjai: "Seifas", "Ramybės skveras", "Tigro metai", "Katedra", "Piligrimas", "Laiptai", "Komanda V", "Antis", "Faktas" ir kt. Išlikę dokumentai byloja, kad KGB stebėjo vykusius procesus, analizavo neformalius jaunimo judėjimus, rinko informaciją apie organizuojamus renginius. KGB darbuotojų stalčiuose atsidūrė kai kurių grupių koncertinių programų kopijos, festivalių reklaminiai bukletai, o operatyviniai darbuotojai ir agentai akylai stebėjo koncertus ir festivalius. Organizatorių tvirtinimu, į Vilniaus alumnato kieme vykusį festivalį "Vilnius Punk’88" jie netgi buvo priversti nusipirkti bilietus.

Laisvėjimo kulminacija galima laikyti 1987–1989 m. įvykusius roko maršus per Lietuvą, alternatyvios muzikos festivalius.

Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą, priešiškoms jėgoms ir okupacinės kariuomenės kariškiams rengiant agresyvias provokacijas, 1990 m. balandžio 8 d. įvyko vienas įsimintiniausių epizodų lietuviškos populiarios muzikos istorijoje. Radijo stočiai "M-1" pranešus, kad sovietiniai desantininkai ruošiasi užimti Vilniaus spaudos rūmus, Andriaus Mamontovo ir radijo stoties "M-1" darbuotojų iniciatyva prie Spaudos rūmų buvo surengtas spontaniškas masinis koncertas, į kurį nedvejodami atvyko atlikėjai iš visos Lietuvos, o prie Spaudos rūmų susirinko tūkstantinė žiūrovų minia. Taikliu koncerto dalyvio Nėriaus Pečiūros pastebėjimu, tą naktį "neliko nei Vilniaus, nei Kauno, nei popso, nei andergraundo. Liko tik besiginanti Lietuva".

Gairės: Lietuvos Ypatingasis archyvas, paroda, nuotraukų paroda

Rašyti komentarą

Komentarai (1)