– Kaip trumpai prisistatytumėte tiems, kurie dar nepažįsta D. Stalauskienės?

– Gimiau Paežerio kaime, Šilalės rajone. Mokiausi Upynos vidurinėje mokykloje, studijavau Šiaulių pedagoginiame institute. Su vyru Gintaru gyvenu Molėtuose, turiu tris dukras. Kuriu ant stiklo, tapau ant šilko, dekoruoju indus, karpau karpinius, fotografuoju. Esu surengusi ne vieną spalvingų paveikslų ant stiklo parodą Utenoje, Molėtuose, Ignalinoje, Anykščiuose, Rokiškyje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Šilutėje, Kaune ir kituose miestuose.

– Ar Kaunas – tik svečias jūsų kūrybos kelyje, ar vis dėlto turite su mūsų miestu gilesnių sąsajų?

– Su Kaunu daug sąsajų neturiu, tačiau keletą kartų buvau kviesta čia eksponuoti savo kūrybos – Tautinės kultūros centre ir galerijoje „Aukso pjūvis“. Kauniečiai mano darbų galėjo matyti Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje.

– Esate ne tik kūrėja, bet ir šeimos žmogus. Kaip jaučiatės būdama menininkė, žmona, mama, močiutė? Ką šiandien veikia jūsų dukros – gal pasekė kūrybingos mamos pėdomis?

– Taip, veiklų prasme esu laisva menininkė. Turiu tokią prabangą – kurti netrukdoma valdiškų darbų ir įsipareigojimų, klausydama savo širdies ir planuodama laiką pagal savo nuotaiką, įkvėpimą ar orą už lango.

Šeimoje esu žmona, mama, močiutė, o jei dar plačiau – sesuo, teta, uošvė, brolienė, marti... Tik jau senokai niekas nebegali manęs pavadinti dukra. Aš galiu – užauginau tris. Visos eina savo keliais, dirba, kuria šeimas, augina vaikučius, keliauja – kaip ir dauguma jaunų žmonių. Nors turi jautrias ir meniškas sielas, dailininke netapo nė viena. Juokauju, kad kol kas.

Subtiliai: spalvinguose D. Stalauskienės darbuose vyrauja gamtos motyvai, tautinė simbolika, mitologiniai vaizdiniai. / D. Stalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ilgą laiką dirbote pedagoginį darbą. Kada nutarėte palikti jį praeityje, o kūrybai paskirti visą kasdienybę? Kas nulėmė šį virsmą?

– Baigusi mokyklą, stojau į tuometį Pedagoginį institutą, kur buvo dailės studijų pakraipa. Po studijų dirbau ugdymo įstaigoje, tačiau jau bus dešimt metų, kaip nebevarstau jos durų. Mažėjo krūviai mokyklose, o štai parodų ėmė daugėti. Tada nusprendžiau tapti laisva menininke, užsiimančia tik kūryba.

Iš tų laikų atsimenu daug gražių dalykų – būrelių veiklas, piešiniais puoštas mokyklos sienas, vaikų piešinių parodėles, konkursus, olimpiadas, bet grįžti atgal nebenorėčiau. Motyvacija krisdavo, kai nemėgstantys dailės užsiėmimų mokiniai užduotis atlikdavo atmestinai, o save kritikuodavau – kodėl negaliu jų sudominti? Tai sunkus jausmas. Viena likusi galvodavau: aš jūsų vietoje sėdėčiau ir pieščiau, tik tegul niekas netrukdo. Matyt, tos mintys su laiku išsipildė. Dabar tai ir darau. Pedagogas turi būti organizatorius ir vedlys, o aš labiau vienišė.

Juokais save vadinu artoju: man geriau dirbti, nes aš žinau, ko noriu ir ką darau. Paliepti ką nors kurti kitam išties sunku. Galbūt žmogui gyvenime rūpi visai kiti dalykai.

– Kada pirmąsyk pajutote, kad stiklas – ne tik medžiaga, bet ir jūsų pašaukimas? Kuo jis pasirodė geriau nei drobė ar popierius?

– Tai susiję su kiek sudėtingesniu mano gyvenimo tarpsniu. Ieškojau būdų, kaip šiek tiek papildomai užsidirbti ir kaip atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir minčių. Anksčiau (ir tuo metu taip pat) karpiau karpinius. Į juos sudėdavau labai daug. Žmonės gyrė ir džiaugėsi, kad gražu, bet tik tiek. Tai buvo mano laisvalaikis.

Stiklo dažai padėjo nuspalvinti ne tik stiklą – su jais daug kas pasikeitė, lyg būčiau pradėjusi spalvinti ir patį gyvenimą. Žmonėms patiko, sulaukiau palaikymo, užsakymų. Nuo smulkesnės iki stambesnės apimties, nuo paprastos kompozicijos iki sudėtingesnės, nuo mažo paveiksliuko iki kelių paveikslų ciklo. Iš to išaugo šiandieniai „Margi stiklai“ – mano interneto svetainė, feisbuko puslapis. Tiesa, šalia stiklo paveikslų visada buvo (yra) indų dekoravimas. Šimtai jų išpaišytų!

Kuo tapybos ant stiklo technika yra geriau už drobę ar popierių? Matyt, kiekvienam savo. Man tiesiog įdomiau. Pati atradau būdą, kaip vitražiniais dažais tapytą stiklą paversti paveikslu, kabinamu ant sienos. Kūrybos eiga ir etapai taip įtraukia, kad nieko kitaip ir nebesinori.

D. Stalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Liaudies meno motyvai – ryškūs kūryboje. Kas jus taip stipriai sieja su šia kultūra? Kokie simboliai tapo jūsų mėgstamiausi?

– Liaudies kultūra svarbi mums visiems, visi turime jos poreikį ir poveikį, tik gal ne visi apie tai pagalvojame, ne visi tai atpažįstame savyje, ne visi įsiklausome. Man pavyksta. Kažkada per liaudies dainas, skrynių raštų paieškas, pinamas juostas, vartomas knygas, skaitomą literatūrą, dabar – per praeities ilgesį ir norą prisiminti tai, ko niekada nesu mačiusi.

Esu rašiusi: „Man kartais praeitys sapnuojasi – sava ir svetimos tėviškės, audimai ir rakandai, nubarstyti ritmais, raštuoti daiktai, tylintys ir kalbantys apie buvimus ir darbus, žmonės, kurie neaptarinėjo gelmių savyje, bet buvo gilūs. Praeičių romantika ir skausmas.“ Keisčiausia, kad sapnuojasi ne naktimis, ne miegant, o gyvenant kasdienybę. Bandau prisiminti, bandau atsirinkti, bandau nekreipti dėmesio, bandau nustumti. Kas nepasiduoda, vaizdo forma dedu ant stiklo. Labai norisi, kad būtų gražu. Ir tiems, kurių sapnai nelanko, bet pastebi, kas gražesnio nutinka realybėje. Visiems. Džiaugiuosi, jei savo kūryba kam nors padedu tai suprasti ar atpažinti.

Mėgstamų motyvų turiu daug – siuvinėti skarelių kraštai, jau mano minėti skrynių raštai, raižyti verpsčių ir rankšluostinių motyvai, audimai, juostos, kalendorinių švenčių simboliai ir t. t.

– Minėjote skrynių raštus, kuriuos perkėlėte į savo kūrybą. Ar rinkote juos keliaudama po regionus, ar ieškojote savo protėvių paveldo muziejuose, knygose?

– Studijų metais dainavau folkloro ansamblyje, mokėjau daugiau nei 300 liaudiškų dainų, o diplominį darbą rašiau taip pat lietuvių liaudies tema. Ėjau per kaimus, lankiau žmonių namus, muziejus, rinkau visą reikiamą informaciją apie liaudiškus meno motyvus, tačiau jie ilgą laiką gulėjo stalčiuje, kol galiausiai atgimė mano kūryboje.

– Gamta jūsų darbuose tarsi gyva. Spėju, jos motyvai atkeliauja iš vaikystės prisiminimų?

– Tikrai. Užaugau sodyboje – tarp smilgų, purvažolių, šermukšnių, kaštonų, mamos puoselėtų gėlynų, tėvelio mylėto sodo. Ten pažinau pačias gražiausias augmenijos formas. Ir dabar mėgstu rengti ekskursijas į visokią gamtą – žaliuojančią, apsnigtą, lyjančią, žydinčią, temstančią… Ji yra tikrieji mūsų namai. Gal todėl savo darbuose dažnai karūnuoju paukščius, žuvis, medžius, lietų.

Dažai padėjo nuspalvinti ne tik stiklą – su jais daug kas pasikeitė, lyg būčiau pradėjusi spalvinti ir patį gyvenimą.

– Kaip gimsta jūsų darbai – ar turite kokių nors ritualų, be kurių būtų sunku pradėti kūrybos procesą?

– Jie gimsta iš intensyvaus galvojimo. Tai vyksta nuolat ir kitaip jau nebemoku. Viskas yra mintys. Jų tiek daug, kad į kūrybą sudedu ne visas. Nors galutinį rezultatą matome ant stiklo, darbą pradedu nuo linijos popieriuje. Ten dėliojasi eskizas, kurį perpiešiu ant stiklo lakšto, paskui spalvinu, derinu foninių spalvų variantus, galiausiai rėminu. Ypatingų ritualų neturiu. Mintys turi būti šviesios. To užtenka, kad rankose jaukiai jaustųsi teptukas.

– Ar būna dienų, kai vaizdas nesipiešia ir stiklas atrodo lyg nebylus?

– Būna. Tada apsitvarkau savo kūrybos erdvę, imuosi šilko dekoravimo ar išvažiuoju į gamtą dairytis paukščių. Juos fotografuoju. Molėtuose buvo ne viena mano darytų paukščių nuotraukų paroda.

– Kas jus skatina nuolat gręžtis į laiką, kuriame niekada nesate gyvenusi? Gal kūryba apie praeitį padeda geriau suprasti dabartį?

– Galbūt. Dar vaikystėje pagalvodavau, kad gimiau per vėlai. Smalsu būdavo girdėti, vėliau skaityti, kurį laiką dainuoti, o ypač įsivaizduoti, kaip buvo. Sustabdyta laike mintimis, jausdama praeities burtą ir ilgesį, savo kūryboje bandau kalbėti apie laiką, kuriame niekada nesu buvusi. Taip atsirado pasakojimų ciklai: „Dvylika kalendoriaus lapelių“, „Prijuostės“, „Seno parko portretai“, „Protėvių buities diktantai“, „Būtieji daiktai“ ir kiti.

– Ar turite savo kūrybos parašą – simbolį, motyvą, liniją, kuri išduotų, kad tai neabejotinai jūsų darbas?

– Neseniai viena moteris parašė, jog iš karto atpažino, kad tai mano kūrinys. Sukūrei, jau kaip ir pasirašei. Priimu tai kaip įvertinimą. Tada nieko specialaus nebereikia, kai menininko stilius yra ir atpažinimo kodas. Belieka kamputyje pasirašyti, pvz.: DS.25. Skaičius žymi sukūrimo metus.

D. Stalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Būti nepriklausomu menininku šiandien – tai daugiau laisvė ar iššūkis? Ar tokio kelio linkėtumėte ir savo dukroms?

– Neturiu tikslaus atsakymo. Man reiškia labai daug – kasdienybę ir džiaugsmą, paieškas ir saviraišką, galimybę stebėti ne tik tai, kas tavo akiratyje, bet ir tai, kas glūdi nepažintuose pasauliuose. Kelias nelengvas. Fantazuoti yra viena, nupiešti yra kita, eksponuoti trečia, užsidirbti dažams ir rėmams yra ketvirta. Tačiau viskas vyksta ir esu laiminga. Būtent laimė yra svarbiausias dalykas, ko linkėčiau savo dukroms. Kokiu būdu, kokioje veikloje, kokiuose santykiuose – negalėčiau nuspėti, nes tai jų kelias ir jų laikas.

– Tapyba ant stiklo – itin kruopštus darbas. Galbūt galime kalbėti ir apie panašius jūsų charakterio bruožus – preciziškumą, perfekcionizmą?

– Nesu pedantė, bet man patinka posakis „tvarka turi būti“. Ji turi būti pagal mano supratimą. Jei yra, tada lengviau įsitraukiu į kūrybą, kuriai reikia tuščios erdvės, kur nėra prikimšta minčių apie netvarkingas lentynas, nesuplautus indus, neišdžiaustytus skalbinius ar „kas ten vakarienei“? Tačiau viena kita dulkė ant baldų niekada netrukdo. Tikslumas? Būtinai. Viską stengiuosi padaryti taip, kaip sutarta, pažadėta, suplanuota.

– Minėjote, kad domitės ir latvių ornamentika. Ar mūsų kaimynų tautinių raštų formos, spalvos atneša naujų įžvalgų, kurias perkeliate į savo kūrybą?

– Domėjimasis labiau estetinis. Turiu kelias latviškos ornamentikos knygas, analizuojančias raštus ar pateikiančias juos autentiškuose objektuose. Naudoju tuos ornamentus kūryboje panašiai kaip ir lietuviškus ženklus: juk tai mūsų bendri baltiški simboliai. Latviški gal kiek turtingesni, ypač juostose.