Spektaklyje – amžinybės atodūsio burbulai | Diena.lt

SPEKTAKLYJE – AMŽINYBĖS ATODŪSIO BURBULAI

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatytas debiutinis režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis "Orfeo. Miesto šviesos". Spektaklyje susitinka ir naują realybę kuria jau pažįstami ir artimi pasauliai – dramaturgės Dovilės Zavedskaitės realistiškai poetinių tekstų estetika, nemirtingasis Orfėjo mitas, Švedijos didžėjaus Avicii tragedija, šiuolaikinio jauno žmogaus nelaimingumo pojūtis ir puikiai pažįstamų skirtingų kartų aktorių aura.

Temos aktualumas

Visais laikais žmogus stengiasi pabėgti nuo destruktyvių būsenų, ypač egzistencinės tuštumos pojūčio. Apie šį niekaip nesunaikinamą jausmą rašyta ir kalbėta moksline ir menine kalba apsčiai. Tai yra tai, ko nei mokslas, nei technologijos, nei religija, nei dar kas nors kitas pakeisti negali.

Kinas, internetas, kompiuteriai, išmanieji telefonai, visa kita buitį palengvinanti technika lyg ir turėtų leisti pabėgti nuo apatija ir beprasmybe permirkusios kasdienybės. Tačiau šiandienos žmogaus būtyje ji kaip niekada įsigalėjusi. Vis dažniau pasiglemžianti gyvybę net tų, kurie, regis, turi viską. Ar, kitaip tariant, tą laimę, kurios nuo gimimo esame motyvuojami siekti – šlovės, pripažinimo ir materialinės gerovės. Ar šiandien vis dar prasminga tai skiepyti jaunam žmogui? Juk, kaip rodo reali patirtis, kuo toliau, tuo mažiau šis laimės receptas pasiteisina.

Ar evoliucionuojanti žmonija neturėtų koreguoti ir esminių gyvenimo tikslų? Bet kuo gi būtų galima pakeisti šią iš tėvų, senelių ir protėvių paveldėtą pasaulėžiūrą?

"Orfeo. Miesto šviesos" kelia šiuos ir panašius šiandien aktualius, bet dar mažai tyrinėjamus ir diskutuojamus klausimus. Ieškodamas atsakymų scenoje, N.Jasinskas egzistencinę tuštumą išgyvenančių šių dienų jaunų žmonių būties fragmentuose įspaudžia amžinybės pėdsakus. Antikinė mitologija čia veikia tarsi ne visai draugiškas praeivis. Neprašytai užkalbinantis, kažką kritiško mestelėjantis ir nueinantis sau. Tarsi atsitiktinė smulkmena, bet jos pamiršti negali, ji išryškina kažkokią dėmę tavo sieloje, kurios nuplauti neįstengi.

Spektakliui nereikia vien tavo stebinčios ir lyginančios akies, jam labiau reikia tavo emocijų, "čia ir dabar" principu grįsto buvimo.

Sapniška spektaklio atmosfera panašėja į išmaniųjų telefonų siūlomą virtualiąją realybę. Fragmentas keičia fragmentą. Vieno turinio nuotrupos jungiasi su kitų istorijų atspindžiais. Beprasmybės jausmą greitai keičia euforija ir atvirkščiai. Puikiai pažįstama būsena. Spektaklį kūrėjai skiria jaunimui, tačiau jis aktualus ir suprantamas turėtų būti ir jei tau jau senokai ne dvidešimt. Užtenka to, kad gyveni mieste, domiesi ir naudojiesi įvairiomis naujomis idėjomis ir nebijai būti savimi.

Pojūčių slogutis

Pagrindiniai veikėjai – iš pažiūros eilinė jauna pora, išgyvenanti įprastus asmenybės virsmo etapus. Tačiau pro jų žemišką kasdienybę praeina amžinybė, suteikianti jiems galimybę pamatyti savo likimus belaikėje zonoje. Amžinybė atsidūsta, o jos atodūsis išsprogsta daugybe burbulų. Dailininkės Linos Židonytės kurtoje scenografijoje jie tampa matomi. Scenoje įrengtame baseine vietoje vandens plūduriuoja balti plastmasiniai kamuoliai. Į juos vis maloniai arba destruktyviai panyra mitiniais veikėjais virtę jaunuoliai – aktoriaus Mato Dirginčiaus Orfėjas ir Kamilės Lebedytės Euridikė.

Sugrįžus po spektaklio į sostinės gatvių rutiną, vis netikėtai pasigirsta kamuolių ir aktorių kūnų trinties sukeltas šiugždesys. Meluotum sakydamas, kad jis yra malonus ar veda viltį ir ramybę teikiančiu keliu. Ne. Jis lyg aidas nuaidi tavo tamsiausiuose vidinės tvirtovės kampuose, juos apšviesdamas, leisdamas pamatyti tai, ko bijai labiausiai. Vilties nebejauti. Tik gilų liūdesį ir stiprią neišvengiamybės nuojautą.

Spektaklis kartu primena šiandien populiarius mokslinės fantastikos filmus, kai kosmonautai, nuskridę į kitą planetą, susiduria su juos sunaikinti siekiančia neįprastų formų kosmine gyvybe. Stebinančiai intelektualia, išgyvenančia net minus 100 temperatūroje, bet šlykščia, pasibaisėtina, absoliučiai svetima viskam, kas yra žmogiška. Panašią esybę spektaklyje įsileidžia ir N.Jasinskas. Nematomą, bet ryjančią žmogų iš vidaus, žudančią tuos jausmus, kurie žmogui yra gyvybiškai būtini. Tą liūdesio jausmą, kuris pražudė ir garsų švedų didžėjų Avicii. Timas Berglingas (Avicii) nusižudė prieš metus, būdamas 28-erių. Kaip liudija artimieji, priežastis slypi jo nenumaldomoje gyvenimo prasmės ir laimės paieškoje.

Emocijos – ne vien scenoje

Spektaklyje liūdesys į dialogą sujungia visų M.Dirginčiaus ir K.Lebedytės kuriamų tapatybių – Orfėjo ir Euridikės, Avicii ir jo merginos bei, ko gero, pačių aktorių – fragmentus. Režisierius neapsiriboja įprasto liūdesio materializavimu scenoje, jis šiam jausmui suteikia tosios kosminės svetimybės ir neišvengiamybės atspalvį. Čia jis nėra vien natūralus jausmas, kaip kad pasakoja šiandieniniai psichologai, jis yra būtent kažkas nenatūraliai destruktyvaus.

Liūdesys, it kiekvieno mūsų viduje lengvai galintis apsigyventi ateivis, tapęs pagrindine spektaklio ašimi, nukreipia dėmesį nuo spektaklio esminio trūkumo, kuriuo tampa tas pats virtualiai realybei būdingas fragmentiškumas. Spektaklį žiūrėti įdomu, jo siužetas nenuspėjamas ir nedvelkia tradiciniu teatru, tačiau skirtingų turinių fragmentai kartais jungiasi painiai ir ne visai įtikinamai. Retsykiais per greitai peršokama nuo vienos minties prie kitos, kai dar norisi pabūti su pirmąja, labiau ją išjausti, o staiga prasideda nauja scena ir viskas tarsi pasimeta, sumenksta.

Spektaklį reikėtų žiūrėti atmetant logika grįstą prasmės konstrukciją. Nesitikėti to, ko tikiesi atėjęs į kurį nors dramaturgijos klasikos pastatymą. Spektakliui nereikia vien tavo stebinčios ir lyginančios akies, jam labiau reikia tavo emocijų, "čia ir dabar" principu grįsto buvimo. Iš įvairių siužetinių atplaišų yra susidedanti ir šiuolaikinio žmogaus kasdienybė. Lyg atskiros scenos, minutės ir valandos, skirtingos veiklos jungiasi tarpusavyje sukurdamos visumą – dieną, kuriai pasibaigus, labiausiai prisimeni dominavusią emocinę būseną. Labai panašus pojūtis aplanko ir spektaklyje.

Laužant rėmus

Tiek D.Zvedskaitės draminiame tekste, tiek N.Jasinsko režisūrinėje idėjoje nėra vietos tam, kas nebūtų realu, kas nebūtų įmanoma. Abu kūrėjai scenoje leidžia šių dienų žmogui būti savimi. Ir tai yra vienas esminių spektaklio privalumų, įtikinančių greitai užmiršti tai, kas gal ne visai buvo suprantama ir pagaulu. Čia veikėjai yra tokie, kokie yra. Tokie, kokie esame ir mes savo tvankiuose miestietiškuose pasauliuose. Tikrai ne visada mandagūs, gražūs ir užjaučiantys.

M.Dirginčiaus personažas stengiasi nepasimetinėti, nemeluoti sau ir kitiems, kad yra toks, kokio jo tikisi kiti. Ir beprasmybė nėra vien jo asmeninis reikalas. Jauni kūrėjai spektaklyje kalba apie šių dienų žmogaus problemas globaliu lygmeniu. Tai nėra Švedijos ar Lietuvos rūpestis, tai yra plačiai paplitusi nepagydoma sielos liga visame pasaulyje.

Spektaklyje vaidmenis kuria ir vyresnės kartos aktorės – Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė. Gana netikėta šias puikiai žinomas aktores matyti neįprastuose vaidmenyse. Nepramintais keliais einantis spektaklis reikalauja kitokio vaidmens kūrimo būdo. Jaunieji aktoriai puikiai jaučiasi scenoje ne tik vaidindami, bet ir kalbėdami judesių kalba. N.Savičenko ir V.Mockevičiūtė išlieka ištikimos įprastai vaidybai, ir tai ne visai pasiteisina.

Atpažįstama ir iš karto įtraukianti N.Savičenko charizma kuria griežtesnę, kritiškesnę, išminties ir patirties prisotintą vyresnės Euridikės versiją. Aktorės vaidyba netampa svetimkūniu. Ji vienodai organiškai įsilieja į abu pasaulius – spalvotai magišką antikinį pasaulį ir šių dienų realybę. V.Mockevičiūtei (Hermio ir psichoterapeutės vaidmuo) ne visada pavyksta pasiekti to paties. Aktorei būdinga vaidybos ironiškai realistinė stilistika kiek trukdo patikėti antikinio mito paslaptimi. Trukdo ieškoti išėjimo iš Hado ar vidinės mirties būsenos. Abiem atvejais šioms veikėjoms spektaklyje tarsi ankštoka, jos neturi pakankamai vietos atsiskleisti, virsdamos veikiau tam tikromis simbolinėmis koncepcijomis nei pilnakraujais personažais.

Spektaklyje trūkumų galima surasti, vis dėlto N.Jasinsko "Orfeo. Miesto šviesos" uždega ryškias liūdesio šviesas, leidžiančias susieti skirtingose realybėse egzistuojančių personažų likimus ir jų fone pamatyti išryškėjantį tavo paties siluetą. Režisierių ir dramaturgę norėtųsi pagirti už drąsą nebijoti savo žodžiais kalbėti apie savo kartą, jos pasaulėžiūrą ir savijautą. Kalbėti poetiškai atvirai, poetiškai natūraliai.

Ar spektaklis padeda spręsti kartos, kuriai niekas neįdomu, problemą? Tiesiogiai ne, nes beprasmybės pojūčio išspręsti, ko gero, neįmanoma. Tačiau jis pasiūlo galimybę pripažinti jos egzistavimą ir leistis į kelionę po pasąmonės užkaborius, pilnus savų ir svetimų prisiminimų, leidžiančių surasti atsakymo į klausimą, kodėl tai vyksta, užuominas. Ir tai jau yra labai daug.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS