Neprašovė pasirinkdama

Klaudija į pramogų ir kino pasaulį atėjo netikėtai – daug metų svajojusi tapti žurnaliste, stoti į VILNIUS TECH Pramogų prodiusavimą ir Kino komunikacijos specializaciją marijampolietė nusprendė paskutinę akimirką ir, tikina, tikrai neprašovė.

„Žinojau, kad ir toliau noriu studijų, susijusių su komunikacija. Tuo metu įrašais internete apie tai, kaip smagu studijuoti ir taip siekti savo tikslų, dalijosi kelios merginos, todėl paklausiau, ką jos studijuoja. Sužinojusi, kad VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakultete (KIF), paskutinę sekundę apsisprendžiau pabandyti – taip ir atsiradau Pramogų prodiusavimo studijose. Matyt, širdis pati nuveda, kur geriau“, – prisimena Klaudija.

Studentė pasakoja, kad universitete įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir savo talentais, o to mokyklos laikais trūko. „Mokykloje dažniausiai esame įpratę girdėti, kad esi protingas, jeigu gerai supranti matematiką, fiziką, chemiją. Tačiau niekas tavęs tokiu nelaiko, jeigu esi kūrybingas. Mano atveju būtent studijos suteikė daug kūrybos laisvės, pasitikėjimo savimi, padėjo suprasti, kad aš irgi galiu gyvenime daryti ką nors tokio“, – sako Klaudija.

Išgyvenimas: filmo „Anapus link“ istorija – asmeniška. „Netekau savo šunelio, gyvenusio su mumis keturiolika metų. Tai mane stipriai sukrėtė, todėl kilo mintis sukurti filmą apie netektį“, – atvirauja jaunoji režisierė. / M. Endriuškos nuotr.

„Labas, mačiau tavo filmą“

Studijuodama jaunoji kūrėja savo pašaukimą atrado kino srityje. Pirmame kurse projektui „VILNIUS 700“ ji sukūrė dokumentinį trumpametražį filmą „Akordų kapsulė“, kuriame pasakoja apie Vilniaus gatvės muzikantą Voldemarą.

„Tai buvo mano pirmas individualus projektas, sukurtas vos per savaitę, tačiau jis labai sėkmingai išplito socialiniuose tinkluose. Žmonės iki šių dienų man siunčia medžiagą apie gatvėse grojantį Voldemarą, sakydami, kad visada prisimena jo interviu. Tai man labai svarbu, nes primena, kad kūryba gali bent kiek keisti pasaulį į geresnę pusę“, – sako Klaudija.

Vėliau savo kūrybingumą ji nusprendė išbandyti KIF organizuojamame filmų konkurse „Kino kovas“. Tuo laikotarpiu pati jautusi nuovargį, Klaudija su draugais sukūrė filmą apie perdegimą – „Sau“.

„Dalyvavimas šiame konkurse atrodė kaip gera proga dar kartą parodyti savo kūrybą kitiems kūrėjams, profesionalams. Su draugais greitai nufilmavome filmą – nieko per daug nesitikėjome, tačiau kiti jį puikiai įvertino, o žiūrėdami savo kūrinį kino salėje jautėme visų palaikymą. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir savo kūryba. Kartą man parašė: „Labas, mačiau tavo filmą. Gal nori kartu ką nors kurti?“. Taigi, tokie projektai suveda su žmonėmis, su kuriais paprastai turbūt niekada kitaip nesusitiktum“, – pasakoja studentė.

Festivalio metu buvo pristatytas dar vienas K. Vitkauskaitės projektas – kartu su VILNIUS TECH KIF Kino klubu „Atlantai“ kurtas trumpametražis istorinis filmas „Likimo moneta“, kuriame filmavosi ir žymūs Lietuvos aktoriai.

„Šio filmo kūryba buvo kupina kino ir gyvenimo pamokų. Ypač ačiū Eglei Jackaitei už galimybę mokytis dirbti su profesionaliais aktoriais“, – šypsosi pašnekovė.

Iš širdies – į ekraną

Dar kitą filmą Klaudija sukūrė Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus (AMII) organizuojamose kino dirbtuvėse „Vasaros media mokykla“, į kurią susirenka profesionalai iš viso pasaulio. Dvejojusi, ar jos idėja įgyvendinama ekrane, po pokalbio su Amerikos kino prodiuseriu Paulu Nethercottu Klaudija kartu su komanda sukūrė filmą „Anapus link“ (ang. Solace from beyond). Šiandien šis filmas rodomas kino festivaliuose visame pasaulyje.

„Šio filmo istorija yra labai asmeniška. Prieš išvažiuodama į stovyklą, netekau savo šunelio, gyvenusio su mumis keturiolika metų. Tai mane stipriai sukrėtė, todėl kilo mintis sukurti filmą apie netektį. Vis dėlto iš pradžių mąsčiau šią idėją filme pateikti metaforiškai, tačiau papasakojau Paului, jog vaikystėje tikėjau, kad šį šunelį po mirties man iš anapus atsiuntė tėtis, o dabar, kai užaugau, pasikvietė jį atgal. Tuomet jis man pasiūlė šią istoriją pasakoti tiesiogiai, be metaforų. Taip ir gimė idėja pasakoti ją taip, kad visi galėtų ją pajausti“, – pasakoja jaunoji režisierė.

Istoriją dar labiau sustiprino filmų scenaristė Marta Pinto ir mentorė Susan Kelly, o filmavimo metu labai padėjo dėstytoja docentė, režisierė Inesa Kurklietytė, kuri kartu su dukra ir augintiniu tapo ir istorijos veikėjais.

Posūkis: K. Vitkauskaitė svajojo apie žurnalistiką, tačiau paskutinę akimirką pasirinko Pramogų prodiusavimo studijas, kurios leido ne tik įsilieti į kino pasaulį, bet ir savo kūryba gydyti sielos žaizdas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Filmas padėjo pagyti

Daugiau nei du dešimtmečius kino industrijoje dirbanti režisierė ir viena iš šių dirbtuvių organizatorių padėjo susitvarkyti su kilusiais iššūkiais, rasti naujų būdų į juos pažvelgti. Galiausiai šio filmo kūrimas Klaudijai tapo ir savotiška terapija.

„Man šitas filmas kelia labai stiprių jausmų, nes jis nėra tik koks nors sėkmingas projektas. Jis gimė iš labai daug šiltų, gražių pokalbių. Sakyčiau, kad filmas padėjo man pagyti, nes prieš tai, išgirdusi savo tėčio ar šunelio vardą, labai jautriai reaguodavau. Tačiau filmavimo procese mes su komanda daug juokavome, juokeliai pavertė visą situaciją juokinga, miela ir dabar galiu garsiai dabar sakyti tuos vardus. Man tas pats filmo prodiuseris Paulas buvo pasakęs, kad labai gerai įskaudintam režisieriui sukurti filmą apie savo skausmą, nes tai yra kaip savotiška terapija. Dabar galiu patvirtinti, kad tai tikrai suveikė ir kad sukūrusi tą filmą grįžau pražydusi kitomis spalvomis“, – šypsosi jaunoji kūrėja.

Sužinojus, kad jos filmas keliauja po festivalius, merginai buvo sunku tuo patikėti, tačiau pamačius nuotraukas, kuriose – pilna kino salė jos filmą žiūrinčių žmonių, atėjo pasididžiavimo savimi ir komanda jausmas. Dar stipresnis jausmas apėmė pagalvojus, kad nuo šiol šią asmenišką ir jautrią istoriją matys ir šunelio vardą – Rika – išgirs tūkstančiai žmonių.

Patirtis suteikė pasitikėjimo

Pastaruosius metus Klaudija praleido Vokietijoje, kur pagal „Erasmus+“ programą studijavo Štutgarto medijų universitete. Čia mergina taip pat dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose kino projektuose, kurie jai suteikė dar daugiau laisvės ir įkvėpimo, tad į Lietuvą ji grįžta labai laiminga ir su daugybe naujų idėjų.

Kitiems jauniesiems kūrėjams ji linki būti drąsiems ir pasitikėti savimi – universitete tai daug reiškia.

„Eikite ir drąsiai kalbėkite su dėstytojais, su žmonėmis, kurie jus įkvepia. Nebijokite, nes blogiausiu atveju, jeigu apsikvailinsite, jau kitą dieną pašnekovas bus viską pamiršęs. O geriausiu atveju jums atsivers labai plačios durys. Net jei trūksta pasitikėjimo savimi – darykite. Pirmame kurse kūriau dokumentinį filmą ir maniau, kad esu prasčiausia, tačiau ėjau, kūriau ir dėl to man atsivėrė durys į įvairius projektus, o patirtis suteikė pasitikėjimo. Tai ypač svarbu kūrybinėje srityje“, – sako KIF studentė K. Vitkauskaitė.