Kalba apie kitoniškumą
Pjesė „A“ – intriguojantis ir daugiasluoksnis dramaturginis kūrinys, nagrinėjantis žmogaus tapatybės, atminties ir komunikacijos temas. Tiek sceninėje raiškoje, tiek dialoguose vyraujantis minimalizmas dažnai balansuoja tarp kasdieniškumo ir filosofinio gylio, o pagrindinis veikėjas, čia žymimas tiesiog raide „A“, tampa universaliu žmogaus simboliu – jis gali būti bet kas ir tuo pat metu niekas.
„Šis spektaklis – apie atjautos ribas. Yra žmonių, kurie savo ir ne savo valia iškrenta labai toli į visuomenės paraštes, bet jie irgi žmonės, kuriuos turėtume bandyti suprasti, suvokti ir kartais atleisti“, – spektaklį pristato KTU teatro studijoje „44“ pirmą kartą statantis G. Padegimas.
Jis priduria, kad vyraujantis geopolitinis nestabilumas, po pandemijos susiformavusi izoliacija ir gundantis technologijų vystymasis neįtikėtinais tempais perkėlė didelę žmonijos dalį į virtualiuosius pasaulius ir įkalino atskiruose, vis labiau svetimėjančiuose burbuluose.
„Dabar to „kito“ kitoniškumo pažinimas ir bent jau elementarus suvokimas darosi būtina pirma bendruomenių išlikimo sąlyga. Pjesės „A“ autorius savo visuomenės paribių antiherojus panardina į juodžiausias gyvenimo sutemas, kartu leisdamas stebėti, kaip žmonių, padariusių sunkius nusikaltimus, niekada negavusių net elementariausių vertybinių gairių suvokimo, sielose po pražudytų gyvenimų griuvėsiais dar rusena šventumo kibirkštis“, – sako režisierius
Statydamas spektaklius G. Padegimas stengiasi sukurti atvirą ir jaukią kūrybos atmosferą, kad visi jaustųsi kaip namie. Anot jo, taip žaidžiant ir jaučiantis saugiai, kūrybos proceso metu galima atrasti daug netikėtų ir labai organiškų idėjų.
„Per daugiau nei 50 savo karjeros metų nepastebėjau, kad labai skiriasi kūrybos procesas dirbant su profesionaliais aktoriais ir su studentais. Su KTU teatro studijos „44“ nariais yra įdomu, nes jie atvirai bando save scenoje, neturi aktorinių štampų ir viską daro nuoširdžiai, o į repeticijas ateina su noru ir meile“, – pasakoja G. Padegimas.
Poetiškumas ir ironija
É. Durnezas (1959–2014) – belgų dramaturgas, scenaristas ir rašytojas, kūręs prancūzų kalba. Jis žinomas dėl savo subtilios, poetinės, tačiau gilios ir kartais provokuojančios dramaturgijos.
E. Durnezas tyrinėjo žmogaus tapatybės, bendravimo, atminties, šeimos ir visuomenės temas, dažnai pasitelkdamas simbolinius ir net siurrealistinius elementus. Jo kūriniai dažnai balansavo tarp realizmo ir poetiško teatro, kuriame kalba ir struktūra turėjo ypatingą svarbą. E. Durnezo pjesėse juntama filosofinė refleksija apie žmogaus būklę, laiko tėkmę ir santykius tarp žmonių. Jo kūryba dažnai buvo statoma frankofoniškoje Europoje, ypač Belgijoje ir Prancūzijoje, bet nežinoma Lietuvos auditorijai.
E. Durnezo kūrybai būdingas subtilus humoras, ironija ir poetiškumas pjesėje „A“ atsiskleidžia paradoksaliose situacijose ir netikėtais veikėjų sąveikos momentais. Tai kūrinys, leidžiantis gilintis į žmogaus būties esmę ir atskleidžiantis, kaip mūsų suvokimas ir atmintis nuolat kinta.
Proga pažvelgti į save
Pjesė „A“ – vienas iš naujojo KTU teatro studijos „44“ sezono „Troškimai“ spektaklių, kurio metu žiūrovai kviečiami dalytis savo norais, iš kurių sezono pabaigoje prie teatro studijos išdygs troškimų medis – kaip paskata ir simbolis neapleisti savųjų troškimų ir leisti jiems žydėti.
KTU teatro studijos „44“ meno vadovas Arnis Aleinikovas, kalbėdamas apie idėją sukurti troškimų medį, pastebi, kad teatras visada buvo vieta kalbėti apie temas, kuriomis nebūtinai šnekame kasdienybėje.
„Jis gali būti kaip veidrodis, atspindintis tai, kuo mes dabar gyvename, arba siūlantis alternatyviąją realybę, priklausomai nuo statomos medžiagos, režisieriaus vizijos kūrybiniame procese išsikeltų tikslų“, – teigia A. Aleinikovas.
KTU teatro studijoje „44“ nariai stengiasi ieškoti kūrybos pusiausvyros, todėl per pastaruosius kelerius metus sukūrė ir dramų, ir komedijų pagal gerai Europoje žinomų ir dar tik kylančių arba Lietuvoje nepažintų dramaturgų medžiagą.
„Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad menai ir technologijos neturi nieko bendro, bet, kaip rodo dabartinės tendencijos, jie vis labiau sąveikauja. Teatras lavina kūrybinį ir kritinį mąstymą, ugdo komunikacinius įgūdžius, stiprina emocinio intelekto ir empatijos gebėjimus“, – vardija A. Aleinikovas.
Jis pastebi, kad galiausiai teatras žmogų atsuka prieš patį save ir padeda išlaikyti žmogiškąjį matmenį technologijų pasaulyje. Jis primena, kad už kiekvieno algoritmo slypi žmogus su savo jausmais, istorijomis, nusivylimais ir troškimais.
Naujausi komentarai