TAUTODAILININKĖ D. SAUKAITIENĖ: RIŠDAMA PAUKŠTĮ GALIU PARODYTI ŽOLĖS SKULPTŪRAI REIKALINGĄ TECHNIKĄ
Nupuošus eglutę ne tik kambaryje, bet ir širdyje apsigyvena kažin koks slogutis. Norisi ir vėl laukti šventės, jai ruoštis, o pavasaris su atbundančia gamta ir Velykomis dar labai toli… Tuomet dairaisi po socialinius tinklus, ieškai kažko, kas linksmintų akį, dvasią, ir netikėtai randi Danutę Saukaitienę su vasaros šienu kvepiančiomis žolynų skulptūromis.
Paukštukas iš tešlos
Tautodailininkė gyvena Marijampolės rajone, Gulbiniškių kaime. Ne kartą rengė savo parodas ir Kaune, tiesa, šiuo metu jos darbai džiugina mažeikiečius, bet jei pavasariop atsirastų svetingų kauniečių – mielai atvyktų į svečius su visa savo kvapniųjų šieno skulptūrų palyda.
„Esu pensijoje, taigi laiko turiu į valias – nebent dukros atveža anūkus padaboti“, – šypsosi nagingoji marijampolietė.
Paklausta, iš kur moka tokias grožybes iš džiovintų žolių rišti, trūkčioja pečiais. Gal iš giminės tą meniškumo geną yra paveldėjusi.
„Tiek močiutės, tiek ir mano tetos – visos audė, siuvinėjo, piešė. Prieš akis dažnai iškyla vaizdas, kaip tetulė daro zacirką. Tokius miltinius gumuliukus, susuktus tarp pirštų. Ji man rodo, kaip iš tos zacirkos lipdyti paukštuką“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Danutė ir priduria, kad kita teta puikiai piešė gamtą, jos gyventojus. Visi jos piešinėliai atrodė kaip gyvi.
Mokykloje dailės mokytojas, pamena, vesdavosi vaikus prie upelio, kurio krantai buvo molėti, ir leisdavo lipdyti, ką nori.
Dar vienas įvykis, įstrigęs pašnekovei iš mokyklos laikų, – kai lietuvių mokytoja liepė nupiešti piešinį pagal pasirinkto eilėraščio ištrauką. „Piešiau paprastu pieštuku, gražiai išėjo, bet mokytoja nepatikėjo, kad čia mano darbas“, – juokiasi Danutė, kitais metais švęsianti 70-ies metų jubiliejų.
Tautodailininkė džiaugiasi, kad ir jos tėveliai dar gyvi – mama jau perkopė 90-metį, tėvelis netrukus irgi švęs garbų devynių dešimčių jubiliejų.
„Neseniai radau mamos smulkiu kryželiu siuvinėtas pagalvėles, parsivežtas iš Sibiro. Siuvinėjo dar tada, kai mus su broliu augino. Vadinasi, toms pagalvėlėms – apie 70 metų. Nupirkau porą didesnių rėmelių, įrėminau tuos du darbus ir pakabinau ant sienos, kad akį džiugintų“, – pasakoja Danutė, iš Sibiro su tėvais grįžusi trejų.
Sako, pati iš tų laikų nelabai ką prisimena. Nebent vieną nutikimą, kai ožka ją parvertė ant sniego ir pravirkdė.
Braižas: „Man patinka rišti taip, kaip tikrovėje: jei gervė – tai gervė, jei kiškis – tai kiškis“, – savo darbo specifiką apibūdina tautodailininkė. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Skulptūros – ne iš karto
Danutės gyvenime žolynų skulptūros atsirado gal prieš 20 metų. Iš pradžių ji dirbo dailininke apipavidalintoja, nes baigė mokslus vakarinėje Marijampolės dailės mokykloje.
„Kiek ėjau į paskaitas, kiek nėjau, bet popierių (tais laikais jis buvo svarbiausias) gavau! Išmokau rašyti visokiausiais šriftais. Rašiau dailyraščiu skelbimus, padėkos raštus. Vėliau teko paragauti ir kitokių darbų. Žinote, kai vaikus augini, tai ir darbus deriniesi pagal juos“, – lyg ir teisinasi šešis vaikus užauginusi ir jau keturiolika anūkų turinti D. Saukaitienė.
Trys jos vaikai baigė Marijampolės muzikos mokyklą, kiti trys – dailės. Tačiau nė vienas, gailisi moteris, su žolynais neturi nieko bendro.
Kaip radosi pirmasis darbelis? Paprastai. Draugė paskambino ir paklausė, ar Danutė turi šieno. „Kai pasakiau, kad turiu, atvažiavo į svečius. Susėdome abi po obelimi. Matau, traukia iš kartono iškirptą paukštelį, liepia dėti ant jo džiovintas žoles ir vynioti. Padarėme ir atrodė kaip gyvas“, – šypsosi tautodailininkė.
Antrą kartą ji pabandė rišti iš šieno, kai namuose dingo elektra. Atsinešė su vaikais šieno, paskleidė jį per visą stalą, užsidegė dvi žvakes ir ėmė rišti.
„Tąkart rišau taip, kaip pačiai norėjosi, – be jokių karkasų ar šablonų. Išėjo labai gražus gervukas, kuris po šiai dienai visur su manimi važinėja. Dar po kiek laiko nupyniau dvi dideles gerves – beveik suaugusio paukščio dydžio. Parodžiau jas draugei, pas kurią kaip tyčia viešėjo Valentinas Jazerskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovas“, – lemtingą susitikimą prisimena kūrėja.
Mokymai: kai vyksta į edukacijas, į automobilį įsimeta porą maišų šieno, siūlų, žirklių. Dažniausiai riša laimės paukščius – tai lengviausia. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Pradžioje – Zodiako ženklai
Kai V. Jezerskas pasiūlė Danutei surengti parodą, pasiūlymas iš pradžių jai pasirodė labai keistas. „Ką daryti, kur daryti, kaip daryti, kai nieko panašaus gyvenime nesi dariusi“, – skėsčiojo rankomis ji.
Galiausiai ryžosi ir pirmajai parodai pasirinko Zodiako ženklų temą. Kaip šiandien pamena: viduryje salės patiesė baltą medžiagą ir ant jos išdėliojo dvylikos Zodiako ženklų žolynų skulptūras. Į vidurį pastatė didžiąsias gerves. „Tokia 2005-aisiais buvo pradžia...“ – giliai atsidūsta ji.
Paklausta apie pačios Zodiako ženklą, užduoda mįslę: pats pasiučiausias – kas? Skorpionas!
Ar rišti iš sausų žolynų sunku? Danutei – ne. „Imi ir darai. Tik, kaip moterims per edukacijas sakau, iš vienos saujos nepaimsi ir nepadarysi. Turi pradėti lipdyti paukštuką nuo snapo, tuomet imti kitą šieno guziuką ir vėl rišti, vėl lipdyti, ir taip tą paukštuką auginti“, – žolynų rišimo technologija dalijasi marijampolietė.
Po pirmos parodos nei skorpioniško pasiutimo, nei darbštumo Danutei nestigo. Kai jau pradėjo, tai ir prasidėjo: iš vieno renginio – į kitą, iš vienos parodos – į kitą. Vėliau pasipylė edukacijos.
„Būna, įsikraunu į mašiną kelis maišus šieno, savo skulptūrėlių ir važiuoju. Žmonės mane susiranda vieni per kitus. Prie vairo? Pati. Kas gi daugiau mane vežios? Baigiu jau visą Lietuvą po kelis kartus apvažiuoti“, – šmaikštauja veikli senjorė ir priduria, kad parodų seniai nebeskaičiuoja: gal kokį 100 bus surengusi.
Kodėl į parodų vietą važiuoja pati? Sako, kad autorius geriausiai žino, kur ir kaip jo darbai turi kabėti, stovėti ar gulėti. „Parodos grožis labai nuo to priklauso. Todėl važiuoju, dėlioju, skraidinu tuos savo paukštukus už siūlų pati, kad viskas būtų taip, kaip turi būti“, – linksmai aiškina pašnekovė.
Milžiniška: iki šiol didžiausia Danutės sukurta žolynų skulptūra. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Ateityje bus namai-muziejus
Atrodo, ką galima surišti iš šieno? Danutė tikina, kad viską, ką tik nori. Yra rišusi pagonių dievus, gyvybės medžius, paukščius, žvėris, šventuosius, angelus, prakartėlę, net penkias Kristaus kelio stotis yra sukūrusi, kai reikėjo penkių rimtų darbų „Aukso vainiko“ konkursui.
Danutė viską daro iš atminties – nežiūri į paveikslėlį. „Juk gyvenu kaime, – juokiasi. – Šuniukai, arkliukai, paukštukai – mano kasdienybė. Dėl to mėgstu rišti taip, kad arklys būtų panašus į arklį, o šuo – į šunį. Ko gyvai nesu mačiusi – pasitikslinu, kaip atrodo.“
Šuniukai, arkliukai, paukštukai – mano kasdienybė. Dėl to mėgstu rišti taip, kad arklys būtų panašus į arklį, o šuo – į šunį.
Tautodailininkė džiaugiasi, kad gavusi valstybės finansavimą gali įgyvendinti savo seną svajonę – namuose įrengti nedidelį žolynų skulptūrų muziejų. Darbai jau pradėti, tik ligos sutrukdė. Ateityje Danutės namuose turėtų būti ne tik muziejus, bet ir erdvė edukacijoms. Jos šiais laikais domina tiek jauną, tiek seną. Juk rišti iš šieno labai smagu! Malonu jį liesti, uostyti – žodžiu, visą kūrybos procesą lydi kuo geriausios emocijos. Juolab kad ir jokių ypatingų priemonių šitam malonumui nereikia. Užtenka stipraus sintetinio siūlo ir žirklių. Aišku, dar minkšto šieno, kuriuo pasirūpina pati.
Koks šienas tinkamiausias? Pirmiausia, sako, jis turi būti neperaugęs, nes iš kietų stagarų bus sunku rišti. „Man pasisekė: kaimynas pasiūlė du rulius pelkinio šieno, nes jo karvės tokio neėda. Rišti jis pats geriausias: minkštas, paslankus. Dar tinka atolinis nuo upelio pakrančių. Traktoriukas važiuoja, nupjauna, o kai išdžiūsta, aš su grėbliu susigrėboju – ir į maišą“, – pasakoja D. Saukaitienė.
D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Kai sėda – tai ir padaro
Kiekvienas darbas Danutei – tarsi savotiškas išbandymas, ar pavyks. Ir begalinis malonumas, savo galimybių patikrinimas, ką dar galima iš džiovintų žolynų surišti.
Pirštų nuo šieno sukimo kūrėjai neskauda – tik raumenis virš alkūnių. „Turbūt nuo to intensyvaus judesio. Anksčiau dar būdavo daug supjaustytų pirštų – sintetinis siūlas skaudžiai pjauna, bet, laikui bėgant, įgudau“, – džiaugiasi ji.
Kiek laiko užtrunka surišti žmogaus dydžio skulptūrą? „Kai sėdu daryti, tai ir padarau“, – juokiasi žolynų meistrė, nemėgstanti vieno darbo dirbti per kelis kartus.
Lengviausia ir greičiausia surišti laimės paukščio skulptūrėlę. Todėl per edukacijas dažniausiai jas ir riša. „Rišdama paukštį galiu parodyti visą žolės skulptūrai reikalingą techniką. Juk kiekvienas darbas turi savo paslaptį ir eigą. Čia kaip blynus kepti: pirma turi pasiruošti tešlą, o tik paskui į skauradą dėti“, – sako edukatorė, savo darbų nevadinanti ypatingais.
Simbolika, Danutės žodžiais tariant, čia paprasta: jei skulptūroje matyti keturios šakos – bus keturi metų laikai. Dvylika mažesnių šakučių žymi dvylika mėnesių, du paukščiai – gyvybės nešėjai: tėtis ir mama. Jei matote septynis spindulius – tai savaitės dienos.
„Klausiu žmonių, ar žino, ką reiškia dažna mano darbuose svastika. Nežino. Iš tiesų taip vaizduojama Grįžulo Ratų padėtis pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ji kas sezoną keičiasi ir joks Hitleris su tuo nesusijęs“, – aiškina etninius ženklus dažnai rišanti tautodailininkė.
D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Reikia laikyti sausai
Savo žolynų kompozicijas Danutė kartais puošia ir linų žiedais. Atrodo gražiai, bet nepraktiška, nes juos labai mėgsta pelės.
„Kaimas yra kaimas. Pelės iš laukų eina į namus ieškoti maisto. Jau dabar suku galvą, kaip reikės nuo jų apsisaugoti, kai visos mano žolynų skulptūros atsidurs namų muziejuje“, – rūpinasi moteris.
Jei ne graužikai, žolynų skulptūros, sako, gana ilgaamžės, tik reikia jas laikyti sausai. Pirmąjį savo surištą paukštuką Danutė saugo jau 20 metų.
Ar kartais susimąsto, kam perduos žolynų rišimo paslaptis? „Net nežinau... Vienas anūkas iš medžio drožia, parodose dalyvauja, bet su žolynais nedirba. Tiesa, turiu mokinę – Editą Mėlinienę. Susipažinome per vieną mano edukaciją. Juodu su vyru turi Žirklių muziejų“, – Danutė giria savo mokinę ir džiaugiasi, kad išmokusi rišimo technikos Edita atrado savo stilių ir pagal jį kuria.
Ar sulaukia užsakymų iš žmonių? Nelabai. Pasak D. Saukaitienės, daugiausia užklausų – iš valdiškų įstaigų. „Žinote, žmonių namai dabar kitokio stiliaus. Nebent kam kokio paukštuko į sodybą prireikia“, – šypsosi ji.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
DMN inf.0 komentarai -
1 komentarai
Violeta