Birželio 6-ąją Odesoje mirė 83 metų ukrainiečių kino režisierė Kira Muratova. Ne vienas jos filmas sovietmečiu buvo draustas ir cenzūruotas, o bekompromisis "Asteninis sindromas" (1989 m.) buvo vienintelis, kurį uždraudė perestroikos metų valdžia. Tiesa, draudimas filmui panaikintas jam laimėjus Berlyno kino festivalio prizą (1990 m.). Nors K.Muratovos retrospektyvos rodytos Niujorke ir Roterdamo kino festivalyje, jos filmai yra daug mažiau žinomi už Rusijos bei Ukrainos ribų, režisierė nesulaukė deramo pripažinimo ir dėmesio kino pasaulyje. Pasak Aleksandro Sokurovo, kine K.Muratovai nėra lygių: "Režisieriai su amžiumi praranda jėgą, užsidegimą, sąžiningumą, tampa bailūs, kažko bijo. Ji nieko nebijojo. Ji nugalėjo sovietinę valdžią, nugalėjo visas vyriausybes, nugalėjo laiką ir neįveikė tik mirties."

Kino kritikas Michailas Jampolskis pastebi, kad K.Muratovos kine nebuvo sovietinio humanizmo, kuris suvienodino daugelį kitų to laikmečio kino kūrėjų. Pasak kritiko, išskirtiniai K.Muratovos darbai turėjo higieninį valantį poveikį visam kinematografui. Žurnale "Seance" M.Jampolskis rašo: "Muratova nekentė gilumo ir ne kartą kalbėjo apie savo dėmesį paviršutiniškumui. Būtent paviršius leidžia įsižiūrėti ir patirti kontaktą su pasaulio unikalumu. Giluma, šiuo požiūriu, visada yra triviali. Filosofija yra labiau banali nei Odesos turgus. Išskirtinumas priklauso kasdienybei. K.Muratova įrodinėjo šį principą kiekviename savo filme. Jos filmų stebuklas daugiausia tai, kad pati banaliausia medžiaga niekada juose nesukuria nuspėjamumo. Kiekvienas kadras yra intensyvus, jį neįtikėtinai įdomu žiūrėti. Medžiaga atrodo banali, tačiau iš tikrųjų atskleidžia neįtikėtiną reikšminį ir tekstūrinį turtą. Režisierės paviršiai visada yra netikėti, o netikėtumą absorbuoja žanrinės konstrukcijos, kurios niekada jo visiškai nesunaikina."

*****

Gegužės 30-ąją kino režisierei Agnes Varda suėjo 90 metų. Belgijoje gimusi, bet su Prancūzijos kinu siejama A.Varda – režisierė savamokslė ir nepailstanti improvizatorė, niekada nesimokė kino mokykloje, jaunystėje studijavo fotografiją, kuria nenustojo užsiiminėti iki šių dienų. Fotografija yra ir jos naujausio, Oskarui nominuoto filmo "Veidai kaimai" (2017 m.) tema. Studijų metais A.Varda susipažino su kitu būsimu kino vizionieriumi Jaques Demy, su kuriuo sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų ir kartu gyveno iki jo mirties. Jos debiutinis filmas "Pointe Courte" (1954 m.), įkvėptas Williamo Faulknerio romano "Laukinės palmės" ir Gastono Bachelard'o paskaitų Sorbonoje, laikomas tikruoju prancūzų naujosios bangos pradininku, prie kurios netrukus prisidėjo ir jos teoriškai pasikausčiusių kolegų iš "Cahiers Du Cinema" drąsios kino kalbos naujovės. A.Varda su režisieriais bičiuliais Alainu Resnais, Chrisu Markeriu ir kt. priklausė vadinamajai Kairiojo kranto – estetiniu ir ideologiniu lygiu radikalesnei grupei. Be to, ją labai paveikė draugystė su prancūzų rašytoja Nathalie Sarraute.

Šiais metais A.Varda apdovanota "Garbės Oskaru" JAV kino akademijoje. Nors filme "Veidai kaimai" A.Varda kalba apie savo silpstantį regėjimą, nepamainomą kino kūrėjo, fotografo darbo įrankį, šiuo metu ji kuria dar vieną filmą-esė, kuriame apžvelgs visą savo, kaip kino režisierės, veiklą (numatomas pavadinimas "Pakalbėkime apie kiną").

*****

Šiemet Kanų festivalio konkursinėje programoje pristatytas naujasis 87 metų prancūzų kino režisieriaus Jeano Luco Godard'o filmas "Vaizdų knyga" ("Le livre d'image"). Pasak kino kritiko Danielio Kasmano, tai labiausiai eksperimentinis filmas, kada nors parodytas Kanų konkurse: "Koliažas iš filmų ir naujienų klipų, kai kurių atpažįstamų bet daugumos ne, naudojant skirtingos rezoliucijos ir kokybės šaltinius ir dažnai iškreipiant medžiagą ekstremaliu spalvų filtravimu ar prastu ryškumu. "Vaizdų knyga" atrodo lyg užrašai iš požemio, bunkerio kinas, bandant surinkti bei mokytis iš XX a. ir XXI a. judančių vaizdų likučių."

J.L.Godard'o filmai visuomet – neeilinis įvykis kino pasaulyje, o su Kanais žinomiausias naujosios bangos kūrėjas turi ypatingą santykį. J.L.Godard'o, Francois Truffaut ir kitų režisierių bei aktorių pastangomis (tiesiog fiziškai neleido rodyti savo ir kitų filmų) 1968 m. Kanų festivalis buvo sustabdytas solidarizuojantis su tuo metu Paryžiuje prasidėjusiais studentų ir darbininkų protestais. Tai Kanuose jau kitais metais paskatino atsirasti lygiagrečią, ne tokią komercinę kino programą "Dvi režisierių savaitės" ("Quinzaine des Realisateurs").

Šiemet į festivalį Žydrajame Krante J.L.Godard'as neatvyko, tačiau jo filmo pristatymas vėl tapo išskirtinis: režisierius spaudos konferenciją surengė tiesiogiai transliuodamas išmaniuoju telefonu tiesiai iš savo namų Šveicarijoje. Telefoną, kurį apie 45 min. laikė jo nuolatinis kino operatorius Fabrice'as Aragno apgulė visa pasaulio spauda.

Atsakydamas į vieno žurnalisto klausimą režisierius teigė, kad nei jo filme, nei kine nėra ir neturi būti esminio klausimo. Yra pagrindiniai klausimai, bet yra ir periferiniai klausimai, ir visi jie eina kartu. Pasak režisieriaus, kinas per daug stengiasi parodyti tai, kas vyksta, tačiau tai galima pamatyti kiekvieną dieną aplink mus. Kinas turėtų parodyti tai, kas nevyksta, tai, ko niekada niekur nepamatysime, net feisbuke. Režisierius pabrėžė savo siekį kine atskirti garsą nuo vaizdo: garsas neturi būti tik vaizdo akompanimentas, tarp šių dviejų medijų reikia tikro dialogo, komentaro, diskusijos. Dėl šios priežasties J.L.Godard'as siūlo savo naująjį filmą rodyti net ne kino teatre, o televizoriaus ekrane, garso kolonėles išdėstant toliau nuo vaizdo šaltinio. Tikėkimės, kad vienu ar kitu būdu šį filmą išvys ir Lietuvos kino žiūrovai.