Bene ryškiausias tokio džeksoniško siaubo pavyzdys – 1959 m. pasirodęs romanas „Namas, kuriame vaidenosi“ (išleido „Kitos knygos“), laikomas psichologinio siaubo klasika. Lietuviškai romanas išleistas tik dabar, kai pasaulyje vėl kilo susidomėjimo rašytojos kūryba banga: jos knygos leidžiamos iš naujo, pasirodė naujos kūrinių ekranizacijos, vaidybinis filmas apie pačią autorę.
Su vertėja Daina Valentinavičiene kalbamės apie Sh. Jackson sugrįžimą į literatūros kanoną, apie psichologinį siaubą kaip akistatą su savimi ir vertimą kaip intensyvų ir gilų skaitymą.
– Jūsų vertimų sąraše – gerai žinomi autoriai, nuo Winstono Churchillio iki Marshallo McLuhano. Kuo Jus patraukė Sh. Jackson kūryba ir kodėl sutikote versti jos romaną „Namas, kuriame vaidenosi“?
– Kadangi kadaise studijavau anglų ir amerikiečių literatūrą, tai galvoje turiu anglosaksiškos literatūros žemėlapį ir jame vis dar turiu neatrastų teritorijų – neskaitytų autorių ar kūrinių. Sh. Jackson kaip tik laukė tame neatrastųjų sąraše. Buvau skaičiusi tik jos „Loteriją“. Kai leidykla pasiūlė versti šios autorės parašytą knygą, pamaniau, kad tai gera proga su ja susipažinti. Taip pat tai itin geras būdas susipažinti su autoriumi, nes vertimas yra, visų pirma, labai gilus skaitymas. Krentu į kūrinį kaip Alisa į triušio olą, o tada jau veriasi durys ir durelės į autorių, jo epochą, kitus kūrinius, su kuriais mano verčiamas kūrinys siejasi ar ginčijasi.
– Nors Sh. Jackson laikoma siaubo literatūros klasike, įkvėpusia patį S. Kingą, jos knygos dar niekada nebuvo išleistos lietuvių kalba. Ar tai taip pat buvo paskatinimas imtis šio vertimo?
– S. Kingo įvertinimas tikrai suintrigavo. Tačiau Sh. Jackson kūryba žavėjosi ir žavisi ir kiti garsūs rašytojai: Sylvia Plath, Joyce Carol Oats, Neilas Gaimanas, Donna Tart. Per pastaruosius dešimt metų, nuo rašytojos gimimo šimtmečio sukakties 2016 m., vyko savotiška jos kūrybos „reinventorizacija“. Visus jos romanus ir apsakymus klasikos serijoje abiejose Atlanto pusėse perleido prestižinė „Penguin Random House“, pasirodė naujos jos knygų ekranizacijos, sukurtas meninis filmas apie pačią rašytoją. Šis dėmesys Sh. Jackson kūrybai rodo, kad jos nagrinėjamos temos nepaseno; kita vertus, jos tekstai yra ir jos laikmečio metraštis, parašytas iš mums mažiau žinomos perspektyvos. Tai buvo svarbūs argumentai.
Pats siaubo žanras manęs irgi nebaidė, nors nesu labai didelė jo gerbėja. Tiesiog literatūros istorijoje yra buvę puikių šio žanro kūrinių, nuo Edgaro Allano Poe apsakymų iki Roberto Louiso Stevensono romano apie daktarą Džekilą ir poną Haidą, Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“, taip pat S. Kingo „Švytėjimo“. Siaubo (arba, kitaip tariant, gotikos) literatūra yra vienas iš būdų ką nors pasakyti apie mus ir mūsų pasaulį.
– Rengdama vertimą nemažai domėjotės rašytoja, skaitėte jos biografiją. Ar visada stengiatės kuo daugiau sužinoti apie verčiamus autorius?
– Ne, ne visada, būna įvairiai. Kai verčiau W. Churchillį, skaičiau jo biografiją, lankiausi Anglijos dvare, kuriame jis gimė, namuose, kuriuose gyveno, Londono Karo kambariuose, kuriuose dirbo, ir taip toliau. Tai suteikia reikiamą kontekstą. Kai verčiau kultūros istoriko Carlo Emilio Schorske’s knygą apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vieną, apie autorių neskaičiau nieko, bet daug skaičiau apie jo aprašomą pasaulį, vykau į Vieną pažiūrėti architektūros, gatvių, paveikslų ir t. t. Su kiekvienu vertimu vis kitaip.
Sh. Jackson man buvo paslaptis, rūpėjo išsiaiškinti, kokia tai autorė. Ruth Franklin biografija „Shirley Jackson: A Rather Haunted Life“ į daugelį klausimų atsakė. Man pasirodė įdomu, kad savo laikmečiu populiari autorė, palyginti jauna mirusi (48-erių), po mirties savo tėvynėje pamažu grimzdusi užmarštin, vėl kaip feniksas atgijo kitame šimtmetyje, ir jos kūrinius iš paraščių į klasikinį kanoną sugrąžino būtent daug jaunesnė rašytojų, redaktorių ir literatūros kritikų karta.
Biografė mini kelias priežastis, dėl kurių Sh. Jackson kaip rašytojos kūryba klostėsi taip permainingai. Pirma, ji buvo tuo metu garsaus literatūros profesoriaus žmona ir keturių vaikų motina. Prie viso to būti dar ir rašytoja 1945–1965 m., kai buvo fetišizuojama tradicinė moteriškumo samprata, nebuvo labai paprasta.
Jos vyro kolegos iš universiteto į ją žiūrėjo atsainiai, globėjiškai – ak, ta vargšelė, ji dar kažką ir rašo. Kai Sh. Jackson atvažiavo į ligoninę gimdyti trečio vaiko, registratūroje pildant anketą jos paklausė, kokią įrašyti profesiją. Ji atsakė: „Rašytoja“. Registratorė, akivaizdžiai sutrikusi, pasakė: „Ai, parašysiu, namų šeimininkė“. Antra, nepadėjo ir tai, kad be tikrosios literatūros, Sh. Jackson į populiarius žurnalus rašė dar ir linksmas istorijas apie savo ekscentrišką šeimą ir už tai gaudavo didelius honorarus, iš kurių šeimą ir išlaikė. Komercinė sėkmė akademinių literatų požiūriu buvo prasta rekomendacija.
Trečia, prisidėjo ir Sh. Jackson kūrinių tematika: ji rašė, kaip moterims sekasi būti laimingoms atliekant tobulos motinos ir žmonos vaidmenis, ar tada, kai jos lieka netekėjusios, t. y. negavusios bilieto žengti į visuomenės teatrą.
Žinoma, Sh. Jackson moterys visada šalia vyrų, bet rašytojos žvilgsnis – moteriškas. Sh. Jackson kūrinius dažniausiai recenzuodavo kritikai vyrai, ir jos temos jiems atrodė per smulkios, nereikšmingos, kartais jie tiesiog nesuprato, ką ji bando pasakyti. Ketvirta, Sh. Jackson kūriniai buvo priskiriami siaubo žanrui, o tai reiškė jų nurašymą į antrarūšę kategoriją.
– Rašytojos kuriamas siaubas dažnai kyla ne iš veiksmo, siužeto posūkių, o iš pauzių, nutylėjimų, psichologinės įtampos. Kaip sekėsi tai perkelti į lietuvių kalbą? Ar tai ir buvo didžiausias iššūkis verčiant?
– Turbūt vieno didžiausio iššūkio neįvardyčiau, buvo daug skirtingų. Tai vertimo momentai, kai reikia pasirinkti, bet sprendimas nėra akivaizdus. Pauzes ir nutylėjimus perkelti lengva, bet kartais tenka pasukti galvą, kaip tą nutrūkusį sakinį interpretuoti: pasirinkta interpretacija turi derėti su vidine teksto logika, nes tai turės poveikį tolesnės frazės vertimui.
Psichologinė įtampa, tvyranti lyg migla, vis tiek kyla iš žodžiais nusakomos tikrovės.
Kartais frazę išversti nėra sunku, bet kad frazė tekste atliktų savo darbą, skaitytojas turi atpažinti iš kur ji, į ką nurodo, kokias asociacijas aktyvuoja. Pavyzdžiui, atvykusi į Kalvų namą, pagrindinė veikėja Eleonora nuvedama į mėlynąjį kambarį ir pamačiusi, kur teks gyventi, mintyse ima kartoti „Sesute Ana“. Net jei ir nesupranti, kodėl Eleonora kartoja šią frazę (nes veikėjų tokiu vardu romane nėra), kambario aprašymas palieka nejaukumo jausmą. Jei supranti, kad Eleonorai kambarys primena Mėlynbarzdžio kalėjimą ir ji šaukiasi pagalbos, įtampa didėja. Todėl šiuo atveju nusprendžiau skaitytojui pridėti frazės paaiškinimą išnašoje.
Kartais tampa problema išversti, regis, paprastą žodį, nors jis turi tikslius lietuviškus atitikmenis. Tačiau angliškas žodis yra daugiareikšmis, ir originale vienu metu realizuojamos dvi ar daugiau jo reikšmių. Pavyzdžiui, žaidžiama dviem žodžio spirits reikšmėmis: „dvasios“ ir „alkoholiniai gėrimai“. Lietuvių kalboje neturime tokio žodžio atititkmens, ir reikia sugalvoti, kaip perteikti kalambūrą. Na ir dar daug kitų vertėjiškų iššūkių, tarp jų ir būtinybė suvaldyti norą gražinti tekstą, keisti pasikartojančius žodžius sinonimais.
– „Namas, kuriame vaidenosi“ pasirodė prieš daugiau nei šešis dešimtmečius. Ar jis, Jūsų akimis, turi jungčių su šių dienų pasauliu – ir jei taip, kokių?
– Taip, tik netiesiogiai. Džeksoniškas siaubas yra ne apie vampyrus ir ektoplazmą, priešingai, iš jų, taip pat iš tuomet madingų spiritizmo seansų romane šaipomasi. Tai psichologinis siaubas, kylantis iš žmonių santykių, iš negalėjimo užmegzti ryšio, buitinio žiaurumo išoriškai tvarkingoje padorioje šeimoje ir kasdienėse nekaltose gyvenimo situacijose, iš vienišumo, iš žmogaus sąmonės demonų – traumų, troškimų, kaltės jausmo.
Rašytoja Joanne Harris yra pastebėjusi šio romano sąšauką su Jean-Paul Sartre’o egzistencialistine pjese „Už uždarų durų“ (pranc. Huis Clos), kurioje vienas personažas sako, kad „pragaras – tai kiti“, tai ne kankinimas ugnimi, bet buvimas kitų akivaizdoje, kitų žvilgsnyje. Tokios temos man atrodo belaikės, universalios. Jos plėtojamos per pagrindinės veikėjos Eleonoros liniją.
Apskritai, tris svarbiausias romano moteris Eleonorą, Teodorą ir daktaro Montagju žmoną kaip atpažįstamus tipus matau ir šiandien, nors Teodora pavaizduota tik punktyriškai, o ponia Montagju tik sušaržintai ir satyriškai. Juodvi tarsi nubrėžia gyvenimo pasirinkimų lauko ribas Eleonorai, trisdešimtmetei nevykėlei, kuri ištrūkusi iš ribotos, visaip suvaržytos aplinkos, stačia galva leidžiasi į nuotykį kaip paskutinį šansą realizuoti savo gyvenimą. Ji savaip protestuoja prieš visuomenės normas, lūkesčius ir kartu nepajėgia iš jų išsivaduoti. Jos protestas kartais karingai atkaklus, kartais juokingas ir baikštus (nors jai pačiai atrodo, kad drąsus), kartais vaikiškai išdykėliškas ir pavojingas, kartais graudus ir sukrečiantis.
Man buvo įdomi ir per personažus, jų pokalbius išreikšta priešingų vaikų auklėjimo filosofijų tema – represyvi puritoniška (senasis Kreinas), liberalesnė, bet patriarchalinė (Richardsono romanais užsimigdantis daktaras Montagju) ir liberali (nuo dukros užgaidai restoranėlyje paklūstančios motinos iki laisvos ir hedonistiškos Teodoros). Čia justi pačios Sh. Jackson socialinis komentaras, jaučiama, kurioje ji pusėje, bet vienareikšmiškų atsakymų rašytoja neduoda.
– Po romano savo iniciatyva išvertėte garsųjį Sh. Jackson apsakymą „Loterija“ ir jį paskelbė „Šiaurės Atėnai“. Kas Jus tam įkvėpė?
– Man jis padarė įspūdį, net nepagalvojau, kad gali būti iki šiol neišverstas. Apsakymas atskleidžia šios rašytojos savitą braižą ir būdą mąstyti apie visuomenę. Jame įdomia forma išreikštas gerų žmonių visuomenės potencialas blogiui ir gebėjimas blogį racionalizuoti, pateisinti. Kai apsakymas buvo parašytas 1949 m., rašytoją inspiravo konkretūs asmeniniai ir pasauliniai įvykiai. Tačiau kiekvienas laikmetis turi savo „loteriją“.
Naujausi komentarai