VESTUVĖS ŠVEDIJOJE: VIKINGAMS KURTI PAPROČIAI IR KARŪNUOTOS NUOTAKOS

Tuoktuvės Švedijoje gali priblokšti. Vis dėlto švediškų šaknų neturinčius dalyvius jos gali ir bauginti. Vikingų laikų pabaigą menančios tradicijos šioje šalyje vis dar gajos ir propaguojamos ne tik sezoninių švenčių, bet ir vestuvių metu.

Senovės energija

Žinoma, jokių gyvulių aukojimų Odinui čia jau seniai nebėra, tačiau šiuos laikus menančių papročių atspindžiai ryškūs ir dabar.

Švediškos vestuvės, kaip ir bet kuriame kitame pasaulio krašte, – senų ir naujų tradicijų samplaika. Vis dažniau pastebima, kad šiuolaikinės poros tarsi stengiasi atrasti savą vestuvių stilių ir, pasitelkę išmonę, naudoja net nebūtinai populiarius šventės akcentus. Kai kurie įsimylėjėliai planuoja mažas ir jaukias vestuves su artimaisiais, kai kurie susituokti išvyksta į užsienį.

Dažnai švedai amžiną meilę vienas kitam prisiekia tiesiog savo namų sode, paplūdimyje ar kalvotose vietovėse, nuo kurių atsiveria vaizdas į jūrą. Tačiau net ir iškeitę bažnyčios mūro sienas į gamtos prieglobstį, švedai nepamiršta tradicinių vestuvių ritualų ir atributų. Tokiu būdu suplakdami senąsias tradicijas ir išmonę į vieną vietą švedai kuria savitą vestuvių stilių, kurio unikalumas stebina ne vieną.

Vis dėlto, jei teks dalyvauti tradicinėse vestuvėse Švedijoje, galite net neabejoti, kad jos vyks ne vėjuotoje pakrantėje, o bažnyčioje. Tikėtina, kad tai bus ir vikingų laikų pabaigą menantis statinys. Mat šioje šalyje tikima, kad itin seni religiniai pastatai turi ypatingą aurą ir per amžius sukauptą teigiamą energiją, kuri perduodama kiekvienai ten besituokiančiai porai. Todėl sužadėtiniai santuokos įžadus dažniausiai stengiasi ištarti ne kur kitur, o pačioje seniausioje bažnyčioje jų gyvenamame regione. Tradiciškai į šią šventę bus pakviesta ir daugybė žmonių. Mat švedai, panašiai kaip ir graikai, vestuves švenčia triukšmingai.

Šiuolaikinės nuotakos vietoj tradicinės nuotakos karūnos renkasi modernią tiarą ir vualį.

Tautinis kostiumas

Daugelyje pasaulio šalių kone didžiausias dėmesys per tuoktuves tenka nuotakai. Turbūt nesuklysime teigdami, kad ne viena iš jų per savo vestuves nori pasijusti it princesė.  Švedėms princesėmis tapti paprasčiau nei kitų šalių nuotakoms. Mat akstiną tam suteikia tradicijos – Švedijoje kiekviena nuotaka dėvi karūną. Tai labai senas ir iki šių dienų išlikęs paprotys. Deja, vis dažniau pastebima, kad šiuolaikinės nuotakos šią tradiciją bando pritaikyti prie šių dienų tendencijų ir vietoj tradicinės nuotakos karūnos renkasi modernią tiarą ir vualį. Neretai švedės sujungia šiuos du elementus ir vestuvių dieną dėvi abu kitų valstybių tradicijoms priklausančius nuotakos atributus.

Paprotys dėvėti nuotakos karūną Švedijoje gyvuoja keletą amžių, tačiau neužmiršta ir dar senesnė tradicija, kai nuotakos galvą vietoj karūnos puošdavo mirtų vainikas. Šis kvapnus jaunosios atributas vikingų šalyje simbolizuoja nekaltybę ir dažniausiai yra naudojamas tuomet, kai nuotaka dėvi tautinį kostiumą. "Nepatogu! – dažna pasakytų. – Juk tautinio kostiumo audiniai stori, o ir šukuoseną vainikas gali sugadinti!"

Ne, nes tradiciškai besituokiančios moterys šioje šalyje nepripažįsta jokių šedevrų plaukuose. Švedijoje pačia gražiausia jaunosios šukuosena laikoma laisvai krentantys, nesurišti plaukai.

Prie altoriaus – jau su žiedu

Šios šalies gyventojai ne tik natūralumą mėgsta, bet ir visuotinai lygias vyrų ir moterų teises. Plačiai pasaulyje paplitusio papročio, kai nuotaką prie altoriaus atveda tėvas ir tarsi perduoda ją jaunikiui, Švedijoje nėra. Čia jaunoji ir jaunikis prie altoriaus žengia drauge.

Tad nuotakoms, norinčioms nustebinti savo mylimuosius ir pasipuošus vestuvine suknele jiems pasirodyti tik prieš pat ceremoniją, gali tekti ne juokais pavargti bandant įtikinti šventikus nusižengti tradicijoms. Mat šioje šalyje tiesiog nepriimtina moters savinimosi idėja, kai vienas vyras ją  tarsi perduoda kitam. Kad suvoktume šio papročio unikalumą ir gilų įsišaknijimą į kultūrą, tereikia prisiminti Švedijos princesės Viktorijos vestuves. Nors ji ir norėjo, kad iki altoriaus ją palydėtų tėvas, šventikai to daryti neleido. Jaunikiui būsimos žmonos laukti teko pusiaukelėje. Tad net ir karališkos šeimos atstovai šios tradicijos privalo laikytis.

Jei dar nesate dalyvavę tradicinėse švediškose vestuvėse,  galite gerokai nustebti išvydę, kad nuotaka prie altoriaus žengia jau su vestuviniu žiedu. Neapsirikite: paprastas auksinis papuošalas lygiu paviršiumi ant nuotakos piršto – tai ne kas kita kaip tradicinis švedų sužadėtuvių žiedas. Maža to, susižadėjusi moteris tokį patį žiedą privalo padovanoti ir vyrui. Tad tradiciškai abu mylimieji prie altoriaus žengia jau juos mūvėdami. O moterų išsvajotasis žiedas su akute, kuris dažniausiai pasaulyje dovanojamas susižadant, pasak senos tradicijos, Švedijoje yra vestuvinis. Juo vyras moterį papuošia tik prie altoriaus. Kadangi vyras žiedą jau turi, apsikeitimo žiedais ceremonijos metu šioje šalyje paprasčiausiai nėra.

Bučinių karas

Tradicinės švedų vestuvės būna itin triukšmingos. Svita ima šėlti, vos tik jaunieji išeina iš bažnyčios. Vis dėlto jums nereikėtų pulti aikčioti, jei būdami Švedijoje išvysite, kai nuotaka ir jaunikis savo vestuvių dieną bučiuoja kitus! Žinoma, čia nekalbama apie pakštelėjimus į žandą tetulei ar pasveikinti jaunavedžius ketinančiam dėdei. Tradicines vestuves atšokti ketinantys švedai puikiai žino, kad vos tik kuris iš jaunavedžių bent akimirkai paliks savo antrąją pusę, puotoje dalyvaujantys svečiai, keldami triukšmą, puls per salę ir ims pastarąjį bučiuoti. Žinoma, galvos pamesti tokiu atveju nereiktų ir derėtų prisiminti, kad šventėje dalyvaujančios moterys puola bučiuoti be jaunosios likusio jaunikio, o vyrai – jaunosios. Nors šis paprotys mena vikingų laikus, vis dar pasitaiko, kai ši tvarka supainiojama.

Apie švedų iškalbą legendos sklando ir, matyt, ne veltui. Tradicinės šio atšiauraus krašto žmonių vestuvės – puikus to pavyzdys. Jose sakoma dvylika ilgų sveikinimo kalbų (brudskål). Pirmoji iš jų skiriama nuotakai ir dažniausiai nuskamba prieš pat oficialią vakarienės dalį. Nors sveikinimo kalbas papildo įvairūs liaudiški žaidimai ir dainos, o pati šventė gali trukti tris dienas, vis dėlto gerai suorganizuotomis švedų vestuvėmis vadinamos tokios, kai pirmoji puota trunka tris arba tris su puse valandos. Tai koordinuoja, žaidimus organizuoja ir pirmasis liaudiškas dainas užtraukia vienas iš jaunavedžių draugų. Įdomu tai, kad juo skiriamas nebūtinai vienas iš pabrolių. Taip yra todėl, kad Švedijoje apskritai nėra tradicijos turėti daugybės pabrolių ir pamergių. Tradiciškai jų būna vos vienas ar du.