A. Vilutytė: aktorystę vadinu mokslu apie žmogų | Diena.lt

A. VILUTYTĖ: AKTORYSTĘ VADINU MOKSLU APIE ŽMOGŲ

"Menas mūsų gyvenime būtinas, kad taptume žmogiškesni", – teigia meno muziejų edukatorius Philipas Yenawine, vienas vaizdinio mąstymo strategijos pradininkų. Strategija, kurta ir praktikuojama jau daugiau nei 20 metų, pasiekė ir MO muziejų. Apie tai kalbamės su Aldona Vilutyte, vedančia užsiėmimus pagal vaizdinio mąstymo strategijos metodą.

– Teatras, kinas, literatūra, radijas, dėstymas – visko labai daug jūsų gyvenime. O kas artimiausia?

– Visos mano veiklos, kurios kitiems žmonėms atrodo gana skirtingos, vis dėlto yra susijusios. Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, užsiėmimų MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokų vedimas, garsinimai, dubliavimai, mano darbas kine, teatre – man visa tai susiję su aktoryste.

– Tad aktorystė jums tarsi visa ko pradžia?

– Aktorystę aš vadinu mokslu apie žmogų. Ji apima daug sričių. Mano nuomone, aktorius kasdienybėje turi būti geras stebėtojas ir tyrinėtojas. Jis turi tirti gyvenimą, žmones, save. O tam, kad save pažintum, suvoktum savo ribas, plėstum savo galimybes, kartais reikia save įmesti į įvairias, gal ne visada saugias ar patogias situacijas. Reikia bandyti kažką naujo, nepažinto, neprarasti smalsumo. Vėliau ateina laikas ir poreikis dalytis visu tuo, ką pastebėjai, išmokai, sužinojai, patyrei, išgyvenai. Visos mano veiklos ir darbai susijungia į visumą – kūrybinį procesą ir įdomų gyvenimą. Dar tai suteikia man galimybę pažinti daug įvairių žmonių, įdomių asmenybių. Buvo laikas, kai mano gyvenime dominavo vien teatras, dabar taip nėra. Tačiau tai vis tiek didelė mano gyvenimo dalis. Aktorinė patirtis man padeda visose veiklose.

– Kaip atsidūrėte MO muziejuje, kas paskatino domėtis vaizdinio mąstymo strategija, pagal kurią ir vedate užsiėmimus?

– Kai mane pakvietė vesti užsiėmimus muziejuje, pirma mintis buvo – kaip tai? Aš juk ne menininkė, ne kūrėja, ne meno teoretikė ir ne menotyrininkė. Tačiau pradėjusi gilintis į vaizdinio mąstymo strategiją, nėriau 100 proc., mane suintrigavo. Susitikdavau su MO muziejaus edukacijos projektų koordinatore, vėliau prie mūsų prisijungė didelę patirtį turinti edukacijų meno muziejuose specialistė iš Belgijos Karen Vanhercke. Gavau daug medžiagos ir beveik pusę metų skyriau šiai metodikai tyrinėti ir įsisavinti.

Laikui bėgant viskas susidėliojo į vietas ir dabar labai natūralu, kad aš čia esu. Aš užaugusi tarp menininkų, visą vaikystę buvau apsupta meno – tėvai, seneliai, sesė dailininkai, MO kolekcijoje yra nemažai mano tėvo darbų. Kai vedu užsiėmimus, irgi būnu tarp menininkų darbų, kuriuos aš mačiau nuo pat vaikystės, o jų autorius aš pažįstu nuo mažų dienų.

– Apie ką jūsų užsiėmimas "Patirk meną MO: vizualiniai atradimai su Aldona Vilutyte"?

– Tai užsiėmimas pagal vaizdinio mąstymo strategiją. Jis siūlo būdą, kaip pažinti meną, ir kartu lavina apsilankiusių mąstymo ir bendravimo sugebėjimus. Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje. Prasmę kiekvienas atranda ir sukuria pats, o ši strategija tiesiog prisideda prie estetinio tobulėjimo stimuliavimo. Platūs ir aktyvūs svarstymai, diskusijos – padeda ugdyti kritinį mąstymą, komunikacinius įgūdžius ir drąsą interpretuoti meną. Aš pateikiu vieną iš būdų – kaip ateiti ir būti parodoje, kaip žiūrėti ir stebėti meną, analizuoti meno kūrinius, ieškoti savo asmeninio santykio. O apibendrinant, juk šie vaizdinio mąstymo užsiėmimai sutampa ir su MO muziejaus vizija, kad atėjęs žmogus – yra bendrakūrėjas, partneris įnešantis savo indėlį. Kiekvienas gali ir skatinamas turėti savo nuomonę.

Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje.

– Žodį edukacija daugelis vis dėlto sieja su vaikais, mokykla. Kodėl ne vaikams?

– MO muziejuje vyksta užsiėmimai pagal vaizdinio mąstymo strategiją vaikams, bet aš pastaruoju metu su vaikais nedirbu. Nors jaunystėje dirbau ir stovyklose, ir teatro studijoje, ir daug spektaklių turėjau vaikams. Metams bėgant, didėja atsakomybės jausmas ir dabar net nežinau, ar aš turiu tam reikalingų savybių, ypač kantrybės. Dirbti su vaikais yra didelė atsakomybė. Mokytojos, dirbančios su vaikais, yra didvyrės. Juk anksčiau Lietuvoje mokytojai ir gydytojai buvo prestižinės profesijos, aš manau, kad taip ir turi būti.

– Kaip suaugusieji pasiduoda jūsų žaidimui?

– Svarbiausia yra labai aiškiai pateikti buvimo taisykles. Įvardyti, ką mes šiandien darysime ir kaip būsime su meno kūriniais bei vieni su kitais. Užsiėmimas turi labai aiškias dalis. Mes pradedame mažoje erdvėje nuo reprodukcijų, atvirukų ir tik vėliau pereiname į parodų salę. Kviečiu tai priimti kaip žaidimą.

– Kokia jūsų pagrindinė užduotis užsiėmimo metu?

– Kviečiu žmones kiek ilgiau pabūti prie vieno kūrinio, stebėti jį, kalbėti. Yra sukurta VMS (vaizdinio mąstymo strategijos) klausimų, kuriuos aš užduodu skatindama dalytis savo mintimis, įspūdžiais ir pastebėjimais, sistema. Ir čia nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nereikia atspėti, kas čia pavaizduota ar ką menininkas norėjo šiuo paveikslu pasakyti. Svarbu, ką kiekvienas iš mūsų mato paveiksle, ir tuo dalytis.

Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įvesti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis apie tai, kokius jausmus, impulsus sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių. Stengiuosi sužadinti jų smalsumą pirmu impulsu, tai, ką padiktavo paveikslas, o tik po to – domėtis plačiau. Todėl su užsiėmimo dalyviais mes pabūname prie vieno kūrinio, kalbame apie jį ir tik vėliau gilinamės, koks jo pavadinimas, autorius. Užsiėmimo tikslas nėra kažkoks baigtinis rezultatas, svarbus ir įdomus tampa pats procesas. Sužadinti norą toliau domėtis, gal dar kartą ateiti prie paveikslo, to paties kūrinio, jau pasiskaičius apie autorių, laikotarpį, kontekstą.

– Ir vis dėlto – kaip būti parodoje žmogui, nežinančiam, kaip joje būti? Kaip nebijoti būti su menu ir prie meno?

– Kai papasakojau savo bičiuliams, kad vedu tokius užsiėmimus, sulaukiau šio klausimo. Daugelis iš mūsų yra buvę pasaulinio pripažinimo sulaukusiuose muziejuose, tačiau vis dar nežino, kaip būti parodoje. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau norisi rezultato. Girdime: menas ne man, aš čia nieko nesuprantu ir t.t. Dažnai kūrinius vertiname pagal girdėtus vardus, biografijas ar sukurtus filmus. Galbūt nekreipdamas dėmesio į visą kontekstą, stabtelėtum prie kūrinio, kurio autoriaus nesi girdėjęs, ir pamatytum kažką kitokio, artimo sau. Manau, kad ši strategija yra taikoma MO muziejuje, nes atitinka muziejaus pasaulėžiūrą. Menas prieinamas kiekvienam: čia laukiami tiek profesionalai, tiek pro šalį einantys žmonės. Tad šis užsiėmimas parodo vieną iš būdų žmonėms, kurie jaučia smalsumą susipažinti su menu, tačiau nėra dažni galerijų, parodų lankytojai. Tarsi pirmas žingsnis, vienas iš pasiūlymų – kaip būti su paveikslais.

Dažnai girdime diskusijas: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti? Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė, kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje ir daro įtaką mano gyvenimo sprendimams ir pasirinkimams.

GALERIJA

  • A. Vilutytė: aktorystę vadinu mokslu apie žmogų
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

skaitytoja

įdomus straipsnis, ir aktorė ir skaitovė puiki

Senuks

Norisi solidžių straipsnių

:)

Mokslas yra tik įrankis.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS