ŽALIO TURISTO UŽRAŠAI: MCCHETA. SAKARTVELO KRIKŠČIONYBĖS LOPŠYJE PASISUPUS

Kad kartvelai – be galo tikinti tauta, viešint Sakartvele įrodymų netrūksta. Štai mūsų vairuotojas, vežantis visą mikroautobusą turistų į sostinę, vos išvydęs tolumoje ant kalno stūksančią bažnyčią ar tiesiog kryžių, išsyk dievobaimingai persižegnoja. Vietinių namuose ant sienų, šeimininkių nertomis servetėlėmis apdengtų stalelių – šventųjų ikonos, Sakartvelo krikštytojos šv.Ninos paveikslėliai.

Vienas seniausių pasaulyje

Vingiuotu Gruzijos karo keliu leisdamiesi per Didžiojo Kaukazo kalnus tiesiog negalime neužsukti į Mcchetą, vieną seniausių iki šiol apgyvendintų pasaulio miestų. III a. pr. Kr.–V a.  ji buvo Iberijos – ankstyvosios Sakartvelo karalystės – sostinė. Čia 337 m. krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija, o vietiniai žmonės dar ir šiandien pasakoja legendas apie šv.Ninos apaštalavimo laikus.

Vos įvažiavusius į Mcchetą mus pasitinka… ne, ne ilgaskverniai vienuoliai, nors ilgiau pasivaikščiojus po šį bažnyčių ir vienuolynų miestą jų matyti išties nemažai. Mus apspinta didžiuliai, linksmi, sveikai atrodantys ir dar su lustų auskarais juokingai lapsinčiose ausyse Mcchetos šunys. Nutrūktgalviškai laigydami po centrinę miesto aikštę prie XI a. pastatytos Svetichovelio katedros jie verčia šypsotis ne tik mus, bet ir kasdien čia ateinančius vietinius.

Daugiausia – senyvo amžiaus. "Pragyventi sunku, – keiksnoja valdžią bedante burna apšepęs diedukas. – Iš 200 larių pensijos (mūsų pinigais bus koks 60 eurų) nelabai pasitaškysi. Tik duonai su druska užteks, o norisi ir sūrio su dešra…" Taigi tenka vietiniams ir taksuoti, ir granatų sultis spausti, ir vaišinti turistus namų gamybos vynu ar kvapą nuo stiprumo gniaužiančia čiačia, dar – organizuoti ekskursijas.

Antroji Jeruzalė

"Ekskursija po Svetichovelį su profesionalia gide – istorijos mokslų daktare!" – jau tempia kažkas mus už skverno į garsiosios katedros pusę. Net mes, naujokai, žinome, kad šioje katedroje slepiasi ypatinga, plika akimi nematoma, bet tikintiesiems be galo svarbi Kristaus mantijos relikvija, užkasta 2 m gylyje.

Štai dėl jos ir dar trijų (anot gidės, dviejų regimų ir dviejų neregimų) relikvijų, esančių Svetichovelyje, į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtraukta katedra privilioja būrius piligrimų, o ir paprastų keliautojų. Beje, turbūt kaip tik dėl šio fakto pati Mccheta piligrimų dažnai vadinama antrąja Jeruzale.

Su raiškiu gruzinišku akcentu rusiškai kalbanti mūsų gidė Tamriko, atrodytų, deklamuoja eiles. Ji juokingai kartoja kiekvieną istorinį faktą po tris kartus, vis pasiteiraudama, ar supratome. Laimei, dar spėju pagalvoti, kad buvome tokie supratingi ir leidomės jos pagaunami: Tamriko istorijos išties intriguojančios.

Panorama: nuo Džvari atsiveria dviejų upių Kuros ir Aragvi santaka, matyti terakotiniai Mcchetos namelių stogai.

Viena iš jų pasakoja, kad Svetichovelio bažnyčią, šv.Ninos patariamas, pastatė į krikščionybę atsivertęs karalius Mirianas. Statant septynias jos kolonas, šešios pasidavė lengvai, o septintosios niekaip nepavyko įstatyti į vietą. Ir tik su šv.Ninos pagalba įvykęs Dievo stebuklas – virš šventovės pasirodęs šviesos stulpas, o kolona stebuklingai įėjusi į savo vietą. "Todėl Svetichovelio šventovės pavadinimas, – iškilmingai baigia pasakojimą Tamriko, – išvertus iš mūsų kalbos reiškia "gyvybę teikiantis stulpas".

Kita legenda pasakoja, kad dar Kristaus laikais Mcchetoje gyveno labai religinga mergaitė, vardu Sidonija. Ji paprašė vietinio kunigo, brolio Eloise'o, vykstančio į Šventąją Žemę, atvežti jai ką nors dovanų. Eloise'as nupirko Kristaus tuniką iš vietinio kareivio ir atvežė ją Sidonijai. Vos mergina paėmė ją į rankas, išsyk mirė iš džiaugsmo, o po mirties niekas negalėjo atgniaužti jos pirštų, kad paimtų brangųjį apsiaustą, tad teko palaidoti Sidoniją drauge su juo.

"Bet ir tai dar ne pabaiga… – dramatiškai užvertusi galvą į aukštus katedros skliautus sušunka mūsų gidė. – Vos tik Sidonija buvo palaidota su Kristaus tunika, išsyk virš jos kapo užaugo didelis kedras. Jis buvo supjaustytas, nes pirmasis krikščioniškasis Sakartvelo karalius Mirianas norėjo pastatyti virš Sidonijos kapo bažnyčią. Vos medis buvo nukirstas – iš jo kelmo pradėjo tekėti gyvybės vanduo, kuris gydė žmones, o iš jo kamieno buvo padarytos septynios kolonos, kurių istoriją jūs jau žinote…"

Kartvelų didvyris

Vaikštant po garsiąją katedrą turi atsargiai statyti kojas ir žiūrėti, kur žengi, kad neužliptum ant kurio nors garbaus čia palaidoto Gruzijos valdovo kapo.

Garsiausias iš visų, Svetichovelio katedroje radusių amžinojo poilsio vietą, yra karalius Vachtangas I Gorgasalis. Tai jo dėka V a. vietoj nedidelės gyvenvietės atsirado miestas Tiflisis, dabartinio Tbilisio pirmtakas (štai kodėl jį puošia iš įvairių miesto vietų matomas Vachtango I Gorgasalio, jojančio ant žirgo, monumentas). Karaliaus Vachtango I dėka VI a. pradžioje laikinai buvo iškovota nepriklausomybė, o vėliau užtikrinta kartvelų teisė turėti savo rinktus vietininkus (erismtavari).

Gidė pasakoja Vachtangą buvus įspūdingo stoto vyrą, galėjusį vienu kalavijo mostu perkirsti žirgą su visu raiteliu pusiau. Bet mes jau nesiklausome, nes žvilgsnį patraukia, iš visko matyti, dar viena įdomi relikvija.

"Atkreipkite dėmesį į šio kryžiaus apačią… – mostaguoja rankomis energingoji mūsų istorikė. – Ten, apačioje, įmontuota mažytė medinio kryžiaus, ant kurio Golgotos kalne buvo nukryžiuotas Jėzus, dalelė."

Dabar viskas paaiškėja, kodėl pamaldžiai nusiteikę vietiniai pagarbiai tiesia į jį rankas, mėgindami bent per stiklą paliesti šią istorinę brangenybę ir paprašyti malonių sau bei savo artimiesiems.

Populiaru: į Džvari jaunavedžiai atvyksta gauti savotiško šv.Ninos palaiminimo ir pasifotografuoti puikaus kraštovaizdžio fone.

Tautos legendos

Kadangi dar anksti ir alkani pilvai kartveliškų maršų negroja, nusprendžiame aplankyti nedidelę Samtavro katedrą, pastatytą toje vietoje, kur kelerius metus slapstėsi ir gyveno šv.Nina. Pasakojama, kad mergina nuo persekiotojų glaudėsi po gervuogių krūmu. Štai kodėl vasarą šalia mažos vienuolyno koplytėlės sunokstančios uogos laikomos stebuklingomis.

Šioje katedroje palaidoti ir pirmieji krikščioniškieji Sakartvelo valdovai – karalius Mirianas ir jo žmona Nana. Tai dar viena svarbi gruzinų piligrimystės vieta, kuri, deja, nieko nesako, mums, lietuviams, nežinantiems, kas tokia vis dėlto buvo mūsų gidės pasakojimuose nuolat minima šv.Nina.

Šv.Kristijona (Nina), kaip rašoma liturginiame kalendoriuje, gyveno IV a. Dar maža mergaitė ji tapo verge ir buvo nugabenta į pagonišką Sakartvelą. Matydami, kaip uoliai ji meldžiasi, žmonės ėmė klausinėti apie jos tikėjimą. Nina trumpai atsakydavo, kad ji garbina Jėzų Kristų kaip savo Viešpatį. Pasakojama, kad susirgusi karalienė Nana kreipėsi būtent į Niną. O kai pasveikusi norėjo jai atsidėkoti, Nina sakė, kad tai Viešpaties darbas – ne jos.

Gidė pasakoja dar vieną legendą apie karalienės Nanos vyrą, sykį išjojusį į karališką medžioklę ir pasiklydusį rūke. Prisiminęs stebuklingą žmonos išgijimą karalius kreipėsi į jos minėtąjį Jėzų Kristų ir žadėjo: "Jei saugiai parvesi mane namo – patikėsiu tavimi." Taip ir buvo: rūkas iš karto dingo, o karalius sveikas grįžo namo ir drauge su savo žmona tapo pirmaisiais Sakartvelo valdovais – krikščionimis. Jie ėmė statyti krikščioniškas bažnyčias ir padėjo Ninai daryti jos gerus darbus.

Žinoma, sakysite, kad visos šitos istorijos labiau primena gražias pasakas ar kartvelų tautos legendas, bet juk esmė – kaip mergaitė Nina dar IV a. savo nuoširdžiu tikėjimu atvertė Sakartvelą į krikščionybę – nuo to nekinta. Visas Sakartvelo žmonių tikėjimas remiasi šiuo faktu ir daug vietinių mergaičių, vos gimusios, gauna garbingą ir labai vietinių mėgstamą Ninos vardą.

Sakartvelo vizitinė kortelė

Berėpliojančius iš Samtavro vienuolyno mus pasigauna vietinis taksistas ir pasisiūlo užkelti į Džvari. "Džvari?.." – karpome ausimis, nes pavadinimas skamba tarsi kažkokio vietinio vyno pavadinimas. "Jei nebuvot Džvari, vadinasi, išvis nematėt Gruzijos!" – piktokai atšauna taksistas, ir mes jau romiai kinkuojame į jo mašiną.

Pakeliui vairuotojas papasakoja, kad Džvari, arba Švento kryžiaus vienuolynas, stūkso ant stačios uolos toje vietoje, kur šv.Nina (po Gruzijos krikšto) VI a. pastatė didelį medinį kryžių. Tas kryžius gebėdavęs daryti stebuklus, todėl į aukštą kalną nuolat plūsdavo minios piligrimų iš viso Kaukazo. Tikima, kad jo medinė dalis pačioje apačioje buvusi originali, dar nuo Jėzaus Kristaus nukryžiavimo.

Štai kodėl jis tapo tikru iššūkiu šiuos kraštus nuolat puldinėjantiems persams, iraniečiams ir kitiems musulmonams, norėjusiems sunaikinti stačiatikių bažnyčios simbolį. Kiek žmonių mirė besaugant garsųjį kryžių, istorija nutyli. Viena legenda porina, kad sykį iraniečiai, sugriovę pilį, bandė pasiimti kryžiaus nuolaužas, taip norėdami amžiams ištrinti iš žmonių atminties šią šventą vietą. Bet grįžtant namo įvyko nelaimė. Netikėtai armiją užpuolė klastinga liga. Vyrai krito kaip pėdai, vienas po kito, o gydytojai musulmonai nieko negalėjo padaryti. Tada buvo nuspręsta, kad dėl visko kalčiausias yra kryžius, ir grobikai nusprendė grąžinti jo fragmentus į senąją vietą. O stebukle – liga pasitraukė!

Įdomu ir tai, kad VI a. pabaigą menantis Džvari vienuolynas pastatytas pagal specialią raktų architektūros technologiją, kai vienas akmuo įsėda į kitą. Kuo daugiau laiko praeina, tuo tvirtesnė ši konstrukcija tampa.

Slėpinys: į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtraukta Svetichovelio katedra privilioja būrius piligrimų.

Sakartvelas ar Gruzija?

10 larių mūsiškiam taksistui už kelionę pirmyn ir atgal – tikrai gera kaina, turint omeny, kokio grožio ir istorinio paveldo liudininkais ką tik tapome.

Grįžtant į Mcchetos centrą dar bandome išklausti visažinio vairuotojo (čia daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu dirba taksistais), kodėl ant daugybės suvenyrų, Tbilisio miesto reklamų niekur nematome Sakartvelo vardo – vien tik "Made in Georgia". "Juk turite tokį skambų alternatyvų savo šalies vardą. Negi senasis, menantis dar sovietinius laikus, jums, vietiniams, labiau priimtinas?" – rizikuoju ir vėl suerzinti smarkųjį vyruką.

Taksistas truputį sutrinka. Bet paskui viską nurašo politikai, kurios povandeninės srovės ne visada žinomos paprastiems žmonėms. "O kuo jums blogas Gruzija – Džiordžija?.. Skamba labai gerai! – tipišku gruzinišku akcentu pratrūksta jis. – Gruzijos vardas atėjo iš viduramžių, kai čia užklydę kryžininkai, keliaujantys į Šventąją Žemę, pamatė, kaip šio krašto gyventojai gerbia šv.Jurgį – Džiordžą. Jis mena kur kas senesnius laikus, nei jums atrodo."

"O pas mus, Kaune, yra Šv.Jurgio bažnyčia", – moteriškai nei į tvorą, nei į mietą lepteliu aš (bandydama nusukti kalbą į kitą pusę). Kadangi mūsų pradėta tema pašnekovui nėra labai maloni, teiraujamės, ar vyrukas negalėtų šiąnakt nuvežti mūsų, žalių turistų, į Tbilisio oro uostą. Skrydžiui namo delnai sukirsti. Kaina – 60 larių – priimtina. Beliko kokį chačiapurį vakarienei į skrandį įmesti, granatų sulčių stiklinę atsisveikinimui išmaukti ir lauktuvių namiškiams – veltinių šlepečių su juokingais žiurkių snukučiais – iš centrinio Mcchetos turgelio nupirkti.