Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Balto, 2024
Ši knyga, išversta puikios vertėjos G. Gailiūtės-Bernotienės, įtraukia nuo pirmo sakinio, nes pagrindinis veikėjas, pravarde Demonas Variagalvis (kažkodėl, prieš pradėdama skaityti, buvau įsitikinusi, kad jis „Varliagalvis“), išsyk panardina skaitytojus į gyvą, šmaikštų pasakojimą. Nors tai, apie ką pasakojama, toli gražu nėra linksma ar pozityvu. Jis gimsta vienišai aštuoniolikmetei narkomanei išnuomotame namelyje ant ratų. Kaimynė Nensė Pegot, kuri pirmoji suranda jo apsvaigusią motiną ir užgimstantį kūdikį, vaikystėje yra tarsi amortizatorius, padedantis vaikiui išgyventi gyvenimo sukrėtimus. Demono gimimas ypatingas, nes jis, kaip ir Charleso Dickenso veikėjas Deividas Koperfildas, gimsta su „marškinėliais“: „Slidus žuviaspalvis įkaičiukas, voliojuosi ant vinilo grindų, rangausi kaip kirminiukas, nes tebesu maišelyje, kuriame kūdikiai plūduriuoja prieš tikrąjį gyvenimą“ (9 p.).
Partnerio nuotr.
Rašytoja Barbara Kingsolver, už šį romaną pelniusi Pulitzerio premiją, skrupulingai seka 1850 m. parašytu Ch. Dickenso pasakojimu apie Deividą Koperfildą, išlaikydama panašų veikėjų vardų skambesį ir siužeto liniją. Pagrindinis veikėjas iš XIX a. Anglijos perkeliamas į nuskurdusį Apalačų regioną, siaučiant opioidų krizei. Vaistai nuo skausmo, sukeliantys priklausomybę, ilgainiui sugriauna brangiausių Demonui žmonių gyvenimus ir įtraukia į nelaimės sūkurį jį patį.
Kai kurie skaitytojai piktinosi, kad šiuo romanu autorė tarsi įtvirtino visus skurdžiausiame Apalačų regione esančius stereotipus. Man šiame storame romane truputį prailgo vargai pas globėjus, nes būtent to ir tikiesi galvodamas apie vargšo, niekam nereikalingo našlaičio likimą. Staigus pakilimas ir sėkmė taip pat atrodė lyg staiga iš moliūgo išdygusi karieta. Galbūt, jei autorė nebūtų taip kruopščiai sekusi Ch. Dickenso romanu, šios dalys būtų suskambėjusios šiek tiek kitaip. Bet kokiu atveju romanas vertas dėmesio, įtraukiantis ir nenuviliantis.
Kristina Sabaliauskaitė „Kaip skaityti meną“
Baltos lankos, 2024
Partnerio nuotr.
Šią knygą atsiverčiau, kai ji jau atsidūrė skandalo sūkuryje dėl plagiato, nenurodytų citatų ir klaidingai aiškinamų meno kūrinių interpretacijų. Dabar, atrodo, sulauksime pataisyto leidimo, kuriame bus nurodytas naudotos literatūros sąrašas. Kodėl buvo paslysta ties tokiu dalyku, neaišku, tačiau vien tai, kad K. Sabaliauskaitė išsigynė niekada neskaičiusi menotyrininkų tyrimų, dėl kurių citatų nenurodymo ir buvo kaltinama, pasirodė kaip dar vienas paslydimas.
Būtų gerai, kad naujame leidime atsirastų ne tik trūkstamas literatūros sąrašas, bet ir būtų ištaisytos klaidos, kaip Lukiškių Dievo Motinos ikonos užrašo vertimas ar kiti vertimų nesklandumai, kurie tikslinės šios knygos auditorijos (vaikų ir paauglių, kaip teigia autorė) gal ir nebūtų pastebėti, tačiau išsyk sulaukė pastabų iš knygą atsivertusių profesionalų.
Nepaisant šių blogybių, knyga išsamiai pasakoja apie kūrinių atlikimo techniką, paaiškina meno pasaulio sąvokas, įveda skaitytojus į pasaulinį to meto meno krypčių kontekstą. Autorė apžvelgia Lietuvoje esančius meno kūrinius – nuo seniausios, akmens amžių menančios, statulos, iki „Saulės ir jūros“. Knyga kreipiasi į moksleivius, kiekvieno skyriaus pabaigoje siūlo konkrečią užduotį (galbūt su mintimi, kad ši knyga galėtų būti pritaikoma pamokose).
Kai kada šioje knygoje prasiveržia publicistinis K. Sabaliauskaitės tonas. Publicistikoje ar viešuose pasisakymuose ji nevengia aštrių pasakymų, kurie virsta tam tikra didaktika, visažiniškumu, kartais pati save šiek tiek sukompromituoja, kai, pavyzdžiui, įkanda palankiai apie jos kūrybą neatsiliepusioms mokslininkėms, esą jos – sovietinės moterėlės. Šioje knygoje justi K. Sabaliauskaitės tonas, ji pašiepia kalbos grynumu besirūpinančius kalbininkus, uždraudusius vadinti aptariamą atvaizdą Smūtkeliu, – tik Rūpintojėliu. Tuomet demaskuoja šį nesusipratimą aiškindama, kodėl toks pavadinimas netinkamas. Arba, aptardama mozaikos technika sukurtą sovietmečio kūrinį, priduria: „Dažnai žmonės naiviai (arba turėdami paslėptų kėslų) sako: „Nereikia maišyti meno ir politikos.“ Jie neteisūs – yra meno reiškinių ir kūrinių, kurie be politinių įvykių niekada nė nebūtų atsiradę. Ir kalbėdami apie juos niekaip negalime išvengti politikos temos, nes tada nieko nepasakytume apie tų meno kūrinių pačią esmę ir atsiradimo priežastis“ (155 p.). Šios mintys atrodo teisingos, bet kažkodėl neatsikratau įspūdžio, kad kalbama tarsi iš aukšto. Galbūt dėl to, suklupus rašytojai, pasipylė tiek negatyvių, kartais perdėtai priekabių, komentarų ir nuomonių apie visą ligtolinę kūrybą. Šiaip ar taip, klysti žmogiška, o knyga, tikėtina, bus plačiai skaitoma ir ilgainiui tas skandaliukas pasimirš.
Monika Baltrušaitytė „10 01“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024
Partnerio nuotr.
Jaunosios kartos rašytojos M. Baltrušaitytės romanas pasirodė metų gale, kaip tik tuo metu, kai lyg iš gausybės rago pasipylė ir kitų jos bendraamžių prozos knygos. Viena vertus, džiugina, kad pasirodė daug naujų kūrinių, kita vertus, laukia įnirtingesnės varžybos dėl vietos po saule – premijų, įvertinimų ir kt.
Šią knygą skaičiau kurorte, šviečiant saulei ir virš galvos linguojant palmėms, tačiau labai greitai persijungiau į lietuvišką vasarą kolektyviniuose soduose, netoliese telkšant konjako spalvos ežerui. Autorė geba kurti impresionistinius gamtos aprašymus, panardinti į atmosferą, kurioje gyvena jos pagrindiniai veikėjai. Knyga pradedama nuo to, kas šiame romane bus tikra, o kas išgalvota: „Be abejo, tikras Rokis – šuo, kurį Kalvarijų gatvėje kadaise partrenkė girtas taksistas. Šiuo faktu įsitikinti galima žvilgtelėjus į mano pirmosios knygos „Raudonojo horizonto pranašai“ nugarėlę, kurioje minimas šuo, partrenktas būtent šioje gatvėje“ (7 p.). Partrenktas šuo pirmosios knygos nugarėlėje iš tiesų minimas, nors M. Baltrušaitytės knyga vadinasi kitaip. Knygoje aprašomas prieš kelis dešimtmečius įvykęs nelaimingas atsitikimas (priminęs žmogžudystę) galbūt ir būtų likęs kaip įsivaizduotas, galbūt tikras nutikimas, tačiau ironiška, kad romanas pasirodė tada, kai Remigijus Žemaitaitis pasiūlė į aplinkosaugos ministrus būtent tą vyrą, kuris išvengė kalėjimo, įrodęs, kad jo mylimoji nusišovė pati, ir toliau kilo karjeros laiptais. Ta mylimoji – romane aprašyta Marta – pagrindinio veikėjo Vainiaus mama. Knygoje paeiliui pasakoja Marija, buvusi Vainiaus vaikystės draugė, ir Vainius. Knyga turi bildungs romano bruožų, nes matome, kaip per kelis dešimtmečius auga ir keičiasi veikėjai, stebime meilės, išsiskyrimo ir neblėstančios traumos scenas.
Įdomiausia šiame romane man pasirodė tikrovės ir fikcijos maišymas, skaitytojų vedžiojimas už nosies ir netikėtas įvykių išsprendimas pasakojimo pabaigoje. Kaip ir toje neblėstančioje mamos netekties traumoje, kuri užgožiama kitų gyvenimo etapų, romane taip pat esama slogučio ir tamsos, kuri vis atskiedžiama žaviomis kelionių scenomis, kasdienybės realijomis. Sykiu čia ir tam tikras kartos pjūvis, jau praėjusios nerūpestingos jaunystės užkonservavimas. Gal tik to raganos juoko ir šiurpo būtų norėjęsi daugiau.
Maksym Kryvcov „Eilėraščiai iš šaudymo angos“
Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas
Baziliskas, 2025
Partnerio nuotr.
Žiūrėjau į jauną, barzdotą vaikiną karste – aplink raudantys artimieji. Kitoje nuotraukoje – nešamas karstas, žmonės klūpi ant kelių. Tas vaikinas – Ukrainos karys, poetas ir fotografas Maksymas Kryvcovas. Praėjus vos mėnesiui nuo knygos pasirodymo ukrainiečių kalba, jis žuvo nuo Rusijos artilerijos kulkų. Jo knyga pateko tarp geriausių Ukrainos metų knygų, o šių metų pradžioje pasirodė lietuviškai. Išėjo tą dieną, kai M. Kryvcovui būtų sukakę 35-eri.
Knygos pradžioje – autoriaus nuotrauka ir tarsi ištraukta iš pažinčių programėlės anketa, kurioje jis prisistato skaitytojams, aptaria mėgstamus ir nemėgstamus dalykus. Tekstas nuoširdus ir paprastas, tačiau nebanalus, sykiu atskleidžiantis kariaujančio žmogaus kasdienybę.
Nors visi knygoje esantys eilėraščiai yra „iš šaudymo angos“, juose mažai kruvino keršto, aitrios neapykantos ir noro kankinti priešą taip, kaip jis kankina tave ir tavo tėvynę. M. Kryvcovas pasirenka kalbėjimą apie save ir kitus: „Kai manęs paklaus / kas yra karas / aš negalvodamas atsakysiu: / vardai“ (26 p., vertė M. B.). Jis aprašo pažįstamus ar įsivaizduojamus žmones, žuvusius kare, įasmenina statistinius skaičius, suteikia jiems balsą. Apie save poetas taip pat kalba kaip apie daiktą ar reiškinį, retoriškai klausia: „Kada jau mane / pribaigs raketa? / Kada pagaliau / supleškins gradas? // Aš surūkysiu šitą / pasaulį / kaip cigaretę“ (164 p., vertė B. J.).
Tikėjimas tampa fiziniu veiksmu renkant žuvusius draugus iš mūšio lauko. Taip pat surenkamas ir Viešpats, po laukus išsimėčiusios jo kūno dalys: „Rink Mane / kaip serbentus / supilk į trilitrinį / širdies stiklainį. // Užkonservuok Mane / kaip ginklą / ir atidaryk / kai žiema ateis“ (89 p., vertė M. B.). M. Kryvcovas savo neišvengiamą mirtį, kurios alsavimas keliauja nuo eilėraščio prie eilėraščio, priima kaip neišvengiamą. Skaitant šią poeziją gerklėje sustoja graudulio guzas – tokie stiprūs tekstai ir taip liūdna.
Naujausi komentarai