"Spalva gali pakeisti pasaulį", – įsitikinusi interjero ir baldų kūrėja Indra Marcinkevičienė. Jos naudojamos ryškios, kontrastuojančios spalvos, drąsūs deriniai lietuviams gali pasirodyti kiek per drąsūs. Tačiau tarptautinėse parodose jos kūryba priimama su džiaugsmu.

"Spalva gali pakeisti pasaulį", – įsitikinusi interjero ir baldų kūrėja Indra Marcinkevičienė. Jos naudojamos ryškios, kontrastuojančios spalvos, drąsūs deriniai lietuviams gali pasirodyti kiek per drąsūs. Tačiau tarptautinėse parodose jos kūryba priimama su džiaugsmu.

Menininkės debiutas baldų dizaino srityje sulaukė teigiamų atgarsių dizaino mugėse Europoje, Azijoje, JAV. Rankų darbo reikalaujantys baldai pradėjo kelionę po tarptautines meno muges. Į meno kūrinio statusą pretenduojančius baldus, atpažįstamus iš kontrastuojančių spalvų, originalių detalių ar motyvų, apibūdina ir menininkės sukurta istorija. "Ji paprastą baldelį paverčia meno objektu", – pastebi kūrėja.

Garsaus tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus žmona neslepia, kad vyras jos kūrybai padarė nemažą įtaką, ir vadina jį didžiausiu savo mokytoju. Spalvinguose namuose Vilniaus pakraštyje su šeima gyvenanti moteris tikina, kad gyventi nespalvotai būtų tiesiog nuobodu.

– Kūrybinį kelią pradėjote nuo interjerų, keletą metų kuriate ir baldus. Kas jūs – interjero ar baldų dizainerė?

– Esu persona su fantazija. Viskas prasidėjo nuo mūsų namo interjero kūrimo. Įsirengus namus, vienas po kito klientai ėmė manęs ieškoti, kad kurčiau jų būstus. Kuriant interjerus, ir anksčiau tekdavo sukurti vieną kitą baldelį: tai komodą, tai lovą. Pradėjau žaisti su stalų tekintomis kojomis. Liutauro Čepracko slaptajam restoranui neseniai sukūriau stalą – visos keturios kojos skirtingos, skirtingų spalvų: pilka, raudona, ciklameninė, oranžinė. Ėmusis baldų, interjerų nepamiršau.

Niekuomet nekuriu labai daug interjerų vienu metu. Nemėgstu išsitaškyti, mėgstu susikoncentruoti į vieną erdvę, joje gyvensiančius žmones. Kartais, atrodo, visas vizualizacijas iš anksto su man talkinančia Goda Tamašauskaite nubraižome, bet atvažiuoji į vietą, ir vis šauna naujų minčių.

Keletas mano interjerų yra gavę apdovanojimus. Mūsų namas irgi yra tame sąraše. Už namą Kaune, Vytėnuose, buvau nominuota Maskvoje už novatoriškumą ("Interia Awards 2013"). Interjero kūrimas – brangus malonumas, ir žmonės iš karto negali sau leisti įsigyti viską. Tame name mano klientai gyvena jau treji metai, bet tai kilimą jiems sukuriu, tai užuolaidas. Kiekvienąkart ta erdvė gražėja, ir man didžiulis malonumas ją pabaigti. Ir jie laimingi – sako, mums taip gera čia gyventi.

– Skonio pojūtis, sėkmė, sugebėjimas rasti bendrą kalbą su klientu, perprasti jo norus – ko reikia interjero dizaineriui?

– Visų šių dalykų, ir dar daugiau. Kuriant interjerą, labai svarbus santykis su užsakovu. Dažnai būna taip: išklausai, ką žmonės mėgsta, ko – ne, ir jie duoda laisvę. Bet nereikia pamiršti, kad toje erdvėje gyvensiu ne aš, o kiti.

Aš visada užsakovams siūlau maišyti stilius, nebijoti perkrauti, skirtingų faktūrų, stilių. Gaila, kad kuriant interjerą meno kūrinys pas mus pats nesvarbiausias dalykas. Į Lietuvą dar neatėjusi tradicija kuriant interjerą pradėti nuo meno kūrinio. Tada gali sukurti absoliučiai išskirtinę erdvę. Subtiliai bandau tuo įtikinti savo klientus.
Dažnai paskutiniuosius potėpius kuriant interjerą deda patys šeimininkai. Ir jei tu nesuvoki erdvės, gali šaukštu deguto statinę medaus sugadinti. Žemo meninio lygio kūrinys, eilinė reprodukcija ar kopija gali sugadinti visą erdvę.

– Jūsų baldai – meno kūriniai. Ar nereikėtų interjero pradėti kurti būtent nuo jų?

– Kuriant interjerą jie tikrai labai svarbūs. Kiekvienas mano baldas turi istoriją, tam tikrą potekstę. Ji paprastą baldelį paverčia meno objektu, padaro jį paslaptingą ir nekasdienį. Visiems sakau, kad baldas gali būti mažiausiai "du viename": ir savo funkciją atliekantis daiktas, ir meno kūrinys, į kurį malonu žiūrėti, kuris kelia gerų emocijų. Kai kurie mano baldai labiau tinka viešosioms erdvėms. Tie baldai – ir skulptūros, ir dėmesį patraukiantis meno kūrinys.

– Ar apskritai lietuviams reikia originalių baldų? Gal užtenka "ikėjų", kitų masinių gamintojų?

– Daug kas priklauso nuo žmogaus pragyvenimo lygio. O IKEA atėjimas į Lietuvą yra didžiulis pranašumas. Nes tai – nebrangus produktas, leidžiantis eksperimentuoti. Jų interjero kambarėliai sukurti labai profesionaliai, ten viskas apgalvota. O nuėjusi į kai kurias lietuviškas baldų parduotuves matau, kaip negalima kurti. Ten tokie baisūs baldai – skonio žalojimo pavyzdžiai. Daug važinėju po tarptautines baldų parodas, ir ne tik Europoje – Japonijoje, Singapūre, JAV. Mano kūryba – pastebima, nes ji kitokia. Žinoma, ji nėra pigi. Nes visas tas spalvynas, nugarėlės – rankų darbas. Viena baldo detalė – medinis skaitytuvas arba kiaušinis – yra ištekinta, perverta, tris kartus nupoliruota ir tris kartus nudažyta. Taigi jo savikaina – didžiulė. Be to, aš netiražuoju savo baldų šimtais tūkstančių vienetų – ir dėl to jie kainuoja brangiau. Bet mano kurti baldai yra ne tik kėdės ar foteliai – tai meno objektai, ryškiu spalvynu, ironija sukeliantys gerų emocijų. Balduose su skaitytuvų motyvu yra ir edukacinis momentas. Kėdes vaikams pavadinau "Eureka!" Su ta kėde gali ir masažuotis, ir skaičiuoti, ir žaisti. Parodose vaikus mano stendai kaip magnetas traukia.

– Jūsų kuriamas interjero stilius – šiek tiek eklektiškas. Vadovaujatės principu: geriau daugiau nei per mažai?

– Galima ir taip apibūdinti. Kūryboje žaidžiu kontrastais, jie – vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje. Kodėl šalia seno baldo – naujas, šalia saldaus, minkšto – metalinis, šaltas kaip traktorius? Kontrasto principu bandau sukurti pusiausvyrą. Nes jei viskas tik cukrus – bloga nuo cukraus, jei valgai tik silkę – bloga nuo jos. Todėl reikia visko – ir silkutės, ir kotletukų, ir pyragėlių. Ir aitriosios paprikos – kad būtų aštrumo, nebūtų prėska. Savo kūryboje naudoju ir vizualinį aitriosios paprikos motyvą. Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Gyvenu su Vilmantu jau 20 metų. Kai pamačiau jo spalvingą kūrybą, pagalvojau: su juo tikrai nenuobodžiausiu! Ir nenuobodžiauju. Vilmantas yra didysis mano mokytojas. Jis mane išmokė laikytis tam tikrų principų kūryboje. Sakė: Indra, tik nesismulkink, daryk dideliais mastais! Ir tie mano mastai auga. Anksčiau kūriau tik Lietuvoje, dabar gavau užsakymą baldams iš Japonijos.

– Pasižiūrėjus į jūsų kūrybą, neatrodo, kad bent toliausiame jūsų atminties kampelyje yra likę prisiminimų apie sovietmečiu mus supusias erdves ir spalvas.

– Kalbant apie anų laikų įtaką – aš sovietines "piatietažkes" mačiau iš tolo. Augau Vilniaus senamiestyje, Vokiečių g., labai nestandartinėje erdvėje – mūsų butas buvo per tris aukštus. Tiesa, savo kambario neturėjau – šeimoje buvome šeši vaikai. Mirus mamai, tėtis dar kartą vedė, su antrąja žmona susilaukė vaiko, kartu augo šios moters sūnus – mūsų buvo daug. Ir mes visi iki šiol gražiai draugaujame šeimomis. Turėjome ypač gražią, nestandartinę, didelę erdvę. Ir jei interjere matau didelę erdvę, bandau ją išsaugoti. Tada jau geriau taikau kambario kambaryje principą – aš nekuriu sandėliukų simfonijos. Didelėje erdvėje galima sukurti įvairiausių siužetų: ir kontrastingų, ir spalvingų, ir emociškai šmaikščių.

Mano tėtis širdyje buvo architektas – visą laiką ką nors keisdavo. Pavyzdžiui, tobulindavo laiptus. Ir padarė tobulus. Taip ir aš kūryboje vis kažką keičiu. Vieną savo svetainės sieną keičiau penkis kartus. Kūryba – tarsi begalybė: užlipi į vieną kalną, tada – į kitą, dar kitą. Man smagiau lipti į kalną, nei nuo jo čiuožti.

– Nuo sovietmečio turėjo praeiti kažkiek laiko, kad lietuviai priimtų tokius ryškius, kontrastuojančius interjerus kaip jūsų?

– Ir dabar ne visi juos priima. Lietuvoje sakoma: svarbiausia, kad būtų patogu. Bet aš tarp estetikos ir patogumo dedu lygybės ženklą – man tai vienodai svarbu. Estetika padeda sukurti tą malonumo jausmą, kurį patiriame grįžę namo, kai pasitinka erdvė su visais keistais daiktais, spalvynais, paveikslais ir visa kita.

Lietuvių genuose įrašyta – būk kuklus! Palyginti su prancūzais, olandais, danais, mes labai kuklūs ir atsargūs. Šilčiausiai į mano kūrybą reaguoja japonai, prancūzai, olandai, indai, arabai, amerikiečiai ir rusai. Parodoje, kur eksponuojama įvairių autorių kūryba, daug rusų susirenka prie mano stendo. Dėl to, kad turi gerą humoro jausmą. Ir jie nebijo pasakyti: man gera arba – man liūdna. O lietuviams gėda. Nors man, pavyzdžiui, ne gėda. Kaip ne gėda ir prisipažinti, kad neturiu be saiko. "Be saiko" – tai mano prekės ženklas. Taip vadinasi ir mano kuriami interjerai, baldai. Žinoma, tas "be saiko" turi būti tik pozityvus.

Ryškiomis spalvomis aš bandau nugalėti lietuviams būdingą niūrumą, pyktį. Tikiu, kad spalva gali pakeisti pasaulį. Ironiją, autoironiją kūryboje naudoju dėl tos pačios priežasties – noriu, kad žmonės daugiau vieni kitiems šypsotųsi. Reikia pradėti nuo savęs. Nusibodo kūkčiojimai, liūdėjimai – pradėkime šypsotis. Ieškokime gražių dalykų!
Kaip sako Vilmantas, pas mane ateina žmonės ekstremalai, nes mano darbai – ryškūs. Aš kitaip kurti negaliu, negaliu eiti prieš save. Nesiruošiu keisti savo kūrybinio braižo, slopinti spalvų, nes spalvos yra mano stiprybė.

– Šiemet jums – debiutų metai: debiutuosite prestižinėje tarptautinėje meno mugėje Danijoje, Kopenhagoje veikiančioje parodoje jūsų kūryba pirmą kartą eksponuojama kartu su vyro tapybos darbais.

– Dabar prasideda naujas mano kūrybos etapas – tarptautinių meno parodų etapas. Viena smagiausių akimirkų mano gyvenime buvo, kai man paskambino Kauno bienalės vadovė menotyrininkė Virginija Vitkienė, ir pasakė, kad kartu su kitų Lietuvos menininkų darbais nusiuntė mano darbus tarptautinės šiuolaikinio meno mugės"Collect", vykstančios Londono "Saatchi" galerijoje, kuratoriams ir mano darbai buvo atrinkti. O ten labai sunku pakliūti. Iš Lietuvos važiuosime keturios menininkės – be manęs, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė.

Kalbant apie Daniją – šiame projekte dalyvauja lietuviai, danai ir prancūzai. Ne tik dailininkai ar baldų kūrėjai – vyksta poezijos, muzikos vakarai. Paroda vyksta Kopenhagoje, Apvaliajame bokšte, – su puikiomis ekspozicinėmis erdvėmis. Kopenhagoje eksponuojamas mano "Stradivarijaus krioklys". Vilmantas – pažįstamas Danijoje, dirba su viena šios šalies galerija, yra nutapęs Danijos karališkosios šeimos narių portretus.

Dabar imu jausti, kad po truputį ateina grąža. Ne tokia didelė, kiek esu įdėjusi, – ačiū Vilmantui, kad jis leidžia man taip kaprizintis, nes tai brangus malonumas, bet aš tikiu ir žinau, kad man pavyks. Ir tada bus kiti bumerangai. O dabar esu tiesiog apsėsta šio "Bumerango", kuris bus eksponuojamas "Collect" mugėje. Tikiu, kad jis bus pastebėtas. "Linksmas Bumerangas" ("Happy Boomerang") – tai pusapvalė sofa. Šiuo kūriniu noriu pasakyti, kad viskas gyvenime sugrįžta: ir geri, ir blogi darbai – kaip bumerangas. Ir dukras to mokau (kartu su Vilmantu menininkė užaugino dukrą iš pirmos santuokos Gabrielę Eleną, augina abiejų dukras Teodorą Danielę ir Martyną Mariją – red. past.). Todėl, jei nori, kad senatvėje prie tavo Kūčių stalo būtų pilna žmonių, tam reikia ruoštis visą gyvenimą. Jei nori būti mylimas, visų pirma turi duoti. O kai duodi – sugrįžta.

– Esate minėjusi, kad menininką kurti įkvepia išgyvenamų emocijų skalė.

– Gyvenime esu turėjusi baisią dramą – mama mirė, kai man buvo vienuolika metų. Ta drama buvo labai skausminga, bet, manau, ji davė impulsą kūrybai. Kartais nepriteklius taip pat duoda tam tikrą impulsą. Pavyzdžiui, vaikų namuose užaugę piešėjai Algirdas ir Remigijus Gataveckai – tokie šviesuoliai. Esu didžiausia jų gyvenimo filosofijos gerbėja, vis stebiuosi, kaip jie to lietuviško pykčio visai neturi.

– Kokią įtaką jūsų kūrybai padarė ryškiomis, grynomis spalvomis tapantis jūsų vyras?

– Jo poveikis mano kūrybai labai stiprus. Vilmantas yra pirmasis ir aršiausias mano kritikas. Jis man pasako, kas gali būti blogiausia, ir aš tam pasiruošiu. 20 metų gyvename kartu – audringai, spalvingai, bet nenuobodžiai. Nuobodulys – baisiausias dalykas gyvenime. Gyventi interjere be spalvų man būtų nuobodu.

Komentaras
Vilmantas Marcinkevičius
Tapytojas

Ar mes su Indra esame kūrybinis tandemas? Mūsų abiejų inicialais to paties kūrinio negalėtume pasirašyti – yra individualūs Indros ir mano kūriniai. Savo rankomis Indra neprisilietė prie tapybos, o aš – prie jos kūrinių. Bet mentalinėje kūrybos erdvėje yra nemažai apsikeitimų, ypač – spalvinėse gamose.

Aš ne tiek kritikuoju Indrą, kiek tarp mūsų vyksta dalykiška diskusija. Tai padeda išryškinti trūkumus, ieškoti tobulesnio kūrybinio kelio. Kiekvienas žmogus, įgijęs meninį išsilavinimą, turi savo nuomonę ne tik apie savo kūrybą. O kūrėjas turi būti toks stiprus, kad išsaugotų savo nuomonę. Nes jeigu leisiesi, tave mokys, kas tik gali. Aš pats tai pajutau dar studijų laikais. Turi vieną dieną pasakyti "ne", pajusti, kur turi likti sau ištikimas. Indra kartais nekreipia dėmesio į mano patarimus. Jei visą laiką atsižvelgtų, tai būtų galima pristatyti kaip Indros ir Vilmanto bendrą produktą. Bet kol kas mes gana puikiai jaučiamės kiekvienas savo kūrybinėse erdvėse.

Kaip apibūdinčiau žmonos kūrybą? Kūrybinis efektas yra ekspresyvus, sprogdinantis eterį. Jos naudojamos spalvinės kombinacijos – neįprastos. Lietuviškai tapybos mokyklai nebūdingos? Tradicinė lietuviška paletė – niūroka, jei žvelgsime į nublukusią trobą. Bet jei žiūrėsime į tautinį kostiumą, rasime ir ryškių grynos spalvos siūlų. Natūroje visokiausių spalvų yra. Lietuviškoje gamtoje ryškių spalvų mažiau, bet pasaulyje jos egzistuoja. Viduržemio jūroje panėręs po vandeniu gali išvysti ryškiausių žuvyčių, koralų. Tai kodėl tos spalvos neturi būti leistinos tapyboje, kūryboje? Viskas priklauso nuo to, kokį kelią kūrėjas pasirinks.

Indros kūriniai turi daug idėjinės plotmės viduje ir ekspresijos. Pati kūryba – teatrališka, priešinga pasaulyje dominuojančiai skandinaviško dizaino sampratai. Beje, skandinaviško dizaino minimalizmas susijęs su ilgu socialdemokratinės politikos tarpsniu Skandinavijoje. Tas minimalistinis dizaino kelias gimė iš poreikio, kad baldai būtų ne tik patogūs, bet ir įperkami, prieinami visiems. O jai priešiška prancūziška samprata pabrėžia puošybinį daikto elementą.