DVARAS – IR ATOKVĖPIO, IR ĮKVĖPIMO VIETA

Vasara vilioja į gamtą. Su šeimomis, draugais, linksmai amsinčiais augintiniais. „Jei norite pajusti itališkos architektūros dvasią, nebūtina keliauti labai toli“, – šypsosi Rasa Jakelienė ir kviečia užsukti į beveik prieš trejus metus su vyru Vytautu, jo broliu Gediminu ir žmona Justina įsigytą Žemosios Panemunės dvarą su XVII a. itališko stiliaus vila ir milžinišku obelų sodu.

– Ką gyvenime veikia žmonės, darantys tokius neįprastus dalykus?

– Greitai bus 21 metai, kaip kartu kuriame gyvenimo nuotykį. Turime dešimtmetę dukrą Austę ir šešiolikmetį sūnų Mantą. Vytautas su broliu Gediminu vadovauja šeimos verslui – bendrovei „Jakelio žvakės“. Mūsų žvakių fabrikas jau beveik 30 metų Kaune gamina rankų darbo žvakes ir eksportuoja jas į 30 pasaulio šalių. Aš kurį laiką dirbau įvairiose didžiosiose šalies ir tarptautinėse įmonėse, kol galiausiai prieš kelerius metus irgi prisijungiau prie šeimos verslo.

– Kokie jausmai užplūdo, kai pirmą kartą apsilankėte apleistame dvare?

– Ši vieta turi nepaaiškinamą aurą. Tai jautėme nuo pat pirmų žingsnių sode. Tiesa, žengti juos nebuvo labai paprasta, nes pats dvaras, jo aplinka buvo kritinės būklės, paversti šiukšlynu.

Pamenu, buvo saulėtas rugsėjo rytas. Su Vytautu užlipę Žemosios Panemunės piliakalniu patekome į paslaptingą, voratinkliais apraizgytą sodą, per kurį einantis takelis atvedė prie labai apleistų, griūvančių, paskendusių šiukšlėse ir brūzgynuose dvaro rūmų. Kadangi visada turėjome lakią vaizduotę, tai jau eidami tuo siauru dilgėlėtu sodo taku įsivaizdavome, kaip ta pati aplinka galėtų atrodyti ją sutvarkius.

Smegenys: Gediminas, Justina, Rasa, Vytautas – bendraminčių kompanija, šiuo metu prižiūrinti dvaro aplinką ir besirūpinanti dvaro įveiklinimu, kad ateityje jis taptų istoriniu, kultūriniu ir pramoginiu traukos centru. Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kodėl panorote įsigyti būtent Žemosios Panemunės dvarą, kurio išlikusios, grubiai tariant, tik sienos? Ar daug kitų dvarų prieš išsirinkdami šį apžiūrėjote?

– Esame aktyvūs žmonės, nemėgstame stovėti vienoje vietoje, nuolat ieškome naujų iššūkių ir įdomių patirčių. Tai darome ne tik darbinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime: prieš penkiolika metų patys kūrėme pirmus bendrus namus, prieš dešimtmetį – antrus, o prieš penkerius metus atšventėme įkurtuves naujame žvakių fabriko pastate.

Nors anksčiau neturėjome nei svajonės, nei tikslo įsigyti dvarą, jis į mūsų gyvenimą atėjo natūraliai. Visada norėjome veikti kažką naujo, kas mums patiems, taip pat ir aplinkiniams, teiktų džiaugsmą, keltų gerų emocijų – žodžiu, būtų įdomu ir nekasdieniška. Žiūrinėjome įvairaus tipo nekilnojamojo turto objektus, tačiau specialiai dvaro neieškojome – juo labiau XVII a. didikų Sapiegų rūmų (juokiasi).

Dvarų kultūros pažinimas (bent jau man) prasidėjo net ne Lietuvoje. Kadaise esu dirbusi šampano namuose ir daug keliavusi po Šampanės regioną. Ten žavėjausi, kaip gražiai viskas sujungta į vieną visumą – istoriniai pastatai, asmenybės, ūkis, šalies istorija ir paveldas.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Ar, prisiminusi patirtus įspūdžius, buvote pagrindinė šio dvaro pirkimo iniciatorė?

– Tikrai ne. Mūsų visų keturių patirtys skirtingos, taip pat ir charakterio savybės, kurias sujungus gimsta naujų idėjų, naujų projektų. Sprendimą priėmėme per kelis mėnesius. Apsisprendus beliko judėti viena kryptimi – tik pirmyn. Pamažu į projektą įtraukėme ir savo vaikus, dar Vytauto brolį Gediminą ir jo žmoną Justiną. Dabar visi kartu rūpinamės dvaro priežiūra, įveiklinimu ir jo atkūrimo planais.

– Labai smalsu, kaip į jūsų pirkinį reagavo vaikai?

– Mantas ir Austė – tikri miesto vaikai, todėl iš pradžių į mūsų pirkinį žiūrėjo šnairokai. Jie norėjo ir toliau vasaras leisti nerūpestingai, kaip įprasta šiuolaikiniams vaikams, o mes vežėme juos į aplinką, prie kurios kūrimo, manėme, turi prisidėti visi. Teritorija didžiulė – 18 ha, pradžioje visi plušome iš peties. Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė. Dabar, kai aplinka gražėja ir galima nuvykus į vietą tiesiog pasilepinti vaizdu, jų pozityvumas irgi didėja.

– Galbūt per tuos keletą metų, kol tvarkėte aplinką, patyrėte netikėtų atradimų?

– Iš tiesų atsirado dalykų, kurių pirkdami dvarą iš pradžių nė neįvertinome. Pirma – tai atradimo džiaugsmas. Juk atrandame vis naujų istorinių detalių apie dvarą ir tikime, kad šie atradimai tęsis dar ne vienus metus. Antra – tai bendravimas su įdomiais žmonėmis iš mokslo, kultūros ir meno pasaulio. Su jais mus suveda dvaras, jo istorija ir šiandiena. Labai džiugina valstybinių institucijų, tokių kaip Kultūros paveldo departamentas, Panemunių regioninis parkas, Šakių rajono savivaldybė, pozityvus požiūris ir didelė pagalba sprendžiant iškylančius klausimus.

– Įsigiję dvarą, pradėjote nuo aplinkos tvarkymo ir istorinių šaltinių tyrimų?

– Taip. Tikrai nesitikėjome, kad istorijos pėdsakai mus atves net iki XVII a. didikų Sapiegų giminės, čia pastačiusios dvaro rūmus ir kitus dvarui priklausančius pastatus.

Iš pradžių teko iš visų rūmų erdvių išvežti šiukšles ir supuvusias, sugriuvusias konstrukcijų nuolaužas, kad galėtų būti atlikti architektūriniai ir polichromijos tyrimai. Suradome archeologinio tyrimo ataskaitas, darytas prieš 30 metų. Pagal atliktus tyrimus ir gautas išvadas galime teigti, kad Žemosios Panemunės dvaras yra vienas svarbiausių pastarųjų metų paveldo atradimų ir kad jame gyveno be galo iškilios istorinės asmenybės, kurios kūrė mūsų valstybės gyvenimą, – pradedant Lietuvos didžiąja kunigaikštyste ir baigiant nepriklausoma tarpukario Lietuva.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kaip savo dvarą įsivaizduojate po penkerių ar dešimties metų? Gal jau turite viziją, kokią veiklą vykdysite, – rengsite ekskursijas, edukacijas ar menininkų plenerus?

– Šiuo metu rengiame projektinius pasiūlymus. Nuo pat pradžių norėjome, kad šią vietą atrastų gamtos, istorijos ir kultūros mylėtojai. Todėl jau šį pavasarį pradėjome kviesti į pažintines-istorines ekskursijas. Jose dalijamės atrasta ir neįtikėtinai turtinga dvaro istorija, kuri prasideda nuo X–XI a. ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Be to, šių metų gegužę, pražydus obelims (sode jų daugiau nei 660!), kvietėme visus gamtos mylėtojus į pikniką. Kaip patys sakome, tarp milijonų obelų žiedų. Šiais metais, mūsų džiaugsmui ir nuostabai, į kvietimą atsiliepė gausus būrys dvaro svečių, taip pat gegužę Kauno apskrities viešoji biblioteka surengė kultūrinį edukacinį renginį dvaro parko erdvėse.

Ateityje kviesime klasikinės muzikos mėgėjus, rengsime festivalius, plėsime bendradarbiavimą su mokslo, meno ir kultūros bendruomenėmis. Norime, kad atgimęs dvaras atlieptų šiuolaikinės visuomenės kultūros ir poilsio gamtoje poreikius, teiktų žmonėms atokvėpio ir įkvėpimo erdvę.

Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė.

 

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti dvaro istoriją? Pasufleruoti, kuo jis ypatingas? Intriguojate faktu, kad dvaras pastatytas ant Kryžiuočių ordino pilies liekanų?

– Ne kasdien taip nutinka, kad įsigijęs visų pamirštą, seną daiktą ir nupūtęs nuo jo dulkes supranti, jog tavo rankose – nešlifuotas deimantas. Žemosios Panemunės dvaras – gyvas XVII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos liudininkas. Legendos pasakoja, kad renesansiniai dvaro rūmai buvo pastatyti ne tuščioje vietoje, o anksčiau čia stovėjusios kryžiuočių gynybinės pilies vietoje. Aišku, kol kas tai tik legendos. Tačiau atlikti archeologiniai tyrimai dvaro teritorijoje esančiuose piliakalniuose nukelia mus net į bronzos amžių.

Beveik per 400 metų iki šių dienų išlikęs dvaras priklausė garsioms didikų ir kunigaikščių giminėms – Sapiegoms, Čartoriskiams, Tiškevičiams. Tarpukariu jo savininkas buvo žurnalistas ir visuomenės veikėjas Valentinas Gustainis. Gaila, kad V. Gustainio palikuonys, prieš 30 metų atgavę senelio turtą, juo nesirūpino ir leido dvaro rūmams labai sunykti.

– Prie dvaro yra didelis senas sodas, kuriame auga daugiau nei 600 įvairių rūšių obelų. Rudenį spausite sultis, gaminsite obuolių sidrą?

– Beveik atspėjote. Ir tiesų dvaro teritorijoje yra išlikęs didžiulis senų obelų sodas. Didesnės dalies dabartinių medžių amžius siekia 70–100 metų, tačiau turime ir gerokai senesnių obelų. Pomologai padėjo nustatyti šešiolika istorinių obelų veislių, o dar dešimt genotipų liko neatskleisti. Kai pražysta vaismedžiai, pas mus ypač gražu. Tuomet dvaras tiesiog paskęsta baltų obelų žiedų jūroje, o rudenį užaugina didžiulį obuolių derlių. Dalį jo sunaudojame savo šeimos reikmėms – spaudžiame sultis, eksperimentuojame su natūralios fermentacijos sidru, o kitą dalį mielai suvartoja sodą lankančios stirnos.

– Kaip ruošiatės sudominti žmones šia vieta, kad gandas apie Žemosios Panemunės dvarą pasklistų po visą Lietuvą?

– Esame dėkingi gausiam būriui istorikų, architektų, kitų specialistų, padėjusių Žemosios Panemunės dvaro istorijai vis labiau ryškėti ir atgimti, kad būtų papasakota ir perduota ateities kartoms. Kadangi skaitmenizacijos procesas sparčiai vyksta tiek mūsų, tiek kitų šalių archyvuose, daug laiko paieškoms skiriu ir pati, o kiekviena naujai atrasta istorinio paveikslo detalė suteikia labai daug džiaugsmo.

Istorija gyva, kai ja dalijamasi, todėl, visų pirma, dalijamės ja Žemosios Panemunės dvaro feisbuko paskyroje. Aš su malonumu vedu istorines pažintines ekskursijas dvare. Tai puikus būdas įprasminti viso gausaus specialistų būrio ir mano pačios naktimis atliekamo darbo pastangas. Kokia nauda, jei mūsų atrasta informacija nuguls stalčiuose arba ją žinos tik siauras tam tikrų sričių specialistų ratas?

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Šiandien jūsų laisvalaikis – bemiegės naktys ir mintys apie dvarą?

– Galima sakyti ir taip (juokiasi). Vis tiek didžioji dalis infomacijos suplaukia pas mane. Bendradarbiauju su daugeliu Lietuvos istorikų, kurie jau pažįsta tiek mane, tiek ir Žemosios Panemunės dvarą. Nesidalyti negaliu, nes kalbama apie tikrai išskirtines asmenybes, kūrusias Lietuvos valstybę. Manau, net daugeliui netoliese gyvenančių žmonių naujai atrasta šio dvaro istorija buvo ir tebėra didėlė naujiena.

– Tačiau jūs juk nesate istorikai?

– Ne. Jei kažkas man būtų pasakęs prieš trejus metus, kad aš gebėsiu skaityti lenkiškai, būčiau tik smagiai nusikvatojusi. Šiandien lenkų kalba (ja buvo rašomi visi senieji dokumentai)  randu daug informacijos, nes lietuviškai jos beveik nėra. Džiugu, kad dauguma raštų jau yra suskaitmeninti. Skaitai vieną, kitą, trečią pastraipą, o po kiek laiko, žiūrėk, jau imi suvokti prasmę.

Panašiai radau ir labai vertingą užuominą apie knygą, kurią užsisakiau iš Lenkijos. Kai ėmėme su vyru ją skaityti, radome ištisus skyrius apie gyvenimą mūsų Panemunės dvare XVIII a. Tai knyga-dienoraštis, kurį parašė bajoras, panašiu metu gyvenęs dvare – dar prieš kazokų užpuolimą 1813 m. Po šio įvykio jis emigravo, o emigracijoje rašė dienoraštį, kurį pavyko rasti vienam iš lenkų istorikų.

– Ar galima spėti, kad Žemosios Panemunės dvaras jūsų šeimai ilgainiui taps savotiška vasaros rezidencija?

– Dvaras jau dabar mums ir atokvėpio, ir įkvėpimo rezidencija. Juolab kad jis yra labai netoli – tik apie 40 km nuo Kauno. Veiklos ir darbų čia begalė. Tiesą sakant, būdami dvare pamirštame miestą ir jame likusius rūpesčius. Vietoj jų pasineriame į begalinį atradimų, ramybės ir įkvėpimo šaltinį. Esame gamtos vaikai, todėl net ir keliaudami svečiose šalyse mieliau renkamės užmiestį ir gamtą nei didmiesčius.

Kovo mėnesį verslo reikalais viešėjome Japonijoje. Nors Tokijo parkuose žydėjo sakuros, supratome, kad tas technologijų miestas su daug betono mūsų nežavi. Pats sakurų žydėjimas truputį romantizuotas. Kuo prastesnis vaizdas Lietuvoje, kai žydi mūsų medžiai?! Galbūt po šios kelionės mums ir gimė mintis: jei galima džiaugtis sakuromis, kodėl gi nepasidžiaugus lietuviškų obelų žydėjimu?

– Ar žmonės, atvykdami pas jus į svečius, gali atsivežti ir savo augintinius?

– Žinoma. Gyvenimas dvaro ritmu džiugina ne tik mus, bet ir mūsų pačių augintinius. Savaitgalio dvaro sode visada laukia mūsų šeimos draugas, hovavartų veislės šuo Gibsas. Galbūt sutapimas, o gal ir likimas, kad šios veislės šunys taip pat turi istoriją, datuojamą jau nuo XIV a. Šių šunų tėvynė – Vokietija, o istoriniais laikais jie buvo skirti pilių ir dvarų teritorijoms apsaugoti. Ne mažiau smagiai dienas dvare leidžia Gedimino ir Justinos Havanos bišonas vardu Milas. Tad į dvarą kviečiame ne tik šalies istorija ir kultūra besidominčius lankytojus, bet ir draugiškai nusiteikusius jų keturkojus draugus. Erdvės čia daug – vietos užteks visiems.