Dvidešimt dvejus metus dvarą statantis lentvarietis pradeda abejoti, ar kada nors jį užbaigs

Vietos gyventojų Grafu pravardžiuojamas Timofejus Ževžikovas dar jaunystėje sumanė pasistatyti dvarą, panašų į grafų Tiškevičių rūmus Lentvaryje. Tačiau iki šiol energingas liaudies meistras vis negali užbaigti didžiulio statinio ir atšvęsti ilgai lauktų įkurtuvių. Vienintelė kliūtis tai padaryti – ribotos finansinės galimybės.

Entuziazmo netrūksta

Dar prieš kelerius metus T.Ževžikovas tryško optimizmu. Jis neabejojo, kad greitai baigs didžiulio pastato vidaus apdailą, įrengs kambarius dukrų šeimoms, prileis vandens į lauko ir vidaus baseinus. „Jau tikriausiai niekada neužbaigsiu“, – šiandien liūdnai atsidūsta meistras.
1986-aisiais pradėjo ir keliolika metų be perstojo niekieno nepadedamas vyriškis mūrijo keturių aukštų beveik 360 kv. metrų statinį. Baigė mūryti sienas, uždengė stogą, nudažė fasadą, pradėjo sodinti sodą. Teliko sukurti dvarams būdingą interjerą ir atlikti vidaus apdailą. Tačiau pastarieji darbai įstrigo.
„Sovietmečiu atlyginimas buvo geras, medžiagos – pigios, cemento galėjai nusipirkti daug. Aš, matyt, per daug užsimojau“, – šypsojosi Grafu vadinamas vyriškis, šiandien gyvenantis daugiausia iš pensijos.
Šešiasdešimt aštuonerių metų meistras stato ir pirtis, jų yra surentęs per 140. Kuria liaudies meno dirbinius, gamina medžio lentynas ir atlieka daugybę kitų darbų. Tačiau tokio papildomo pajamų šaltinio užbaigti dvarui nepakanka.
„Vidų galima greitai įrengti. Norėčiau gražių lubų, parketą iškloti. Yra daug idėjų. Tačiau dabar reikalingi dideli pinigai. Būtų įdomiau ir paprasčiau dvare įsikurti ne vienam, tačiau reikia mokėti“, – atviravo T.Ževžikovas.
Vis dėlto lentvarietis nenuleidžia rankų, nors ir prisipažįsta, kad „amžiaus statybos“ kiek įgriso. Jo galvoje sukasi mintys, kaip už gerą kainą parduoti iš tėvo paveldėtą žemę, o gautus pinigus investuoti į dvarą. „Tada greitai viską padaryčiau“, – šypsojosi T.Ževžikovas.

Mėgina kopijuoti ir parką

Net ir neturėdamas pakankamai pinigų ištaigingam statiniui užbaigti T.Ževžikovas nesėdėjo rankų sudėjęs. Įvairiausius darbus savo namo aplinkoje jis atlieka nuolat. Antai praėjusiais metais rūmų fasadą nudažė sodria vyšnių spalva, nuėmė pastolius, kurie stovėjo prie pastato.
„Dabar ėmiausi parko. Tiek prisodinau augalų augalėlių. Viskas taip, kaip turėtų būti dvaruose“, – pasakojo naujasis Lentvario „dvarininkas“.
Formuodamas parko teritoriją T.Ževžikovas nutiesė takus, juos nudažė tokia pat spalva kaip ir rūmų fasadą, apsodino alyvomis, bijūnais, įvairias spygliuočiais ir lapuočiais medžiais. Įvažiuojamąjį kelią į dvarą, siekdamas atkurti Tiškevičių rūmų klevų alėją, apsodino kriaušėmis ir avietėmis.
Projektuodamas įvažą iš plytų sumūrijo aukštą tvorą. O kad ši būtų tvirtesnė, pastatė 53 stulpus. Tvora su stulpais taip pat bus nudažyta sodria vyšnių spalva.
Nagingas meistras nuolat triūsia dirbtuvėse, kuriose kol kas ir gyvena. Čia jis laiko įrankius, daugybę paties gamintų daiktų, kuriuos vėliau planuoja perkelti į rūmus. Žinoma, tuomet, kai jie bus baigti.

Gyventų kaip dvarininkas

Nors dvaras dar neįrengtas, T.Ževžikovas jau seniai žino, kaip atrodys statinio vidus, kaip bus išdėstytos funkcinės zonos, gyvenamosios patalpos, kur gyvens jis ir dvi dukros su šeimomis.
Lentvarietis norėtų įsikurti pirmame dvaro aukšte. Čia ir baseinas, rūsys, po ranka dirbtuvės, židinys bei išėjimas į parką. Antrą ir trečią aukštus skirtų dukroms. Ketvirtame, ko gero, gyventų anūkai.
Visame dvare T.Ževžikovas yra numatęs įrengti šiandien neįprastas, tačiau dvarams būdingas įrėmintas lubas, kurių pagrindas – šilkas. „Tai labai senoviškas dvarų interjeras. Tokios lubos yra Ostankino dvare Rusijoje. Panašios bus ir pas mane“, – dalijosi planais.
O kambariai ir menės bus išklijuotos tapetais. Grafu pravardžiuojamas lentvarietis įsitikinęs, jog dvaruose kitaip ir negali būti.

Galvoje – aibė planų

Iš viso dvare turėtų būti įrengta 10–15 kambarių, penki tualetai ir dušai. Taip pat du baseinai – vienas viduje, kitas, mažesnis, – lauke. Šalia statomame priestate, kuris pagal pirminį vyro sumanymą turėjo virsti garažu, irgi turėtų atsirasti vietos baseinui.
Idėjos statyti garažą atsisakyta. Jis svarsto, jog vietoje jo reikėtų įrengti sveikatingumo centrą. T.Ževžikovo nuomone, jame šeimininkauti galėtų šiuo metu Vokietijoje gyvenanti netradicinės tibetiečių medicinos studijas baigusi dukra.
Erdvaus statinio šeimininkas užsiminė, jog būta planų atidaryti ir viešbutį. Be to, į niekaip nebaigiamų rūmų kiemą vis užsuka svečių, o tarp jų – ir norinčių pirkti dvarą.
Pašnekovas vis dar šypsosi prisiminęs istoriją, kai prieš trejus metus į jo valdas su gidu užsukę graikai prašė dvarą parduoti. Vėliau paaiškėjo, kad užsieniečius lydėjęs gidas supainiojo dvarus: užuot svečius nuvežęs į grafų Tiškevičių rūmus, kurie tuomet buvo parduodami, atvežė prie Timofejaus rūmų vartų.

Sumažino keturis kartus

Kas liaudies meistrą paskatino statyti į grafų Tiškevičių rūmus panašų dvarą? T.Ževžikovas pasakojo, jog 1948 m., kai su šeima atsikraustė į Lentvarį, labai susižavėjo Tiškevičių dvaru. O tėvui pastačius nedidelį medinį namą juokais priekaištavo, kad, palyginti su didžiuliais rūmais, labai jau mažą pastatė. Anuomet tėvas jam atsakė, kad užaugęs jis galės tokį pasistatyti. Jaunuolis pažadėjo taip ir padarysiąs. Prieš dvidešimt dvejus metus tėvas Timofejaus paklausė, kada šis ims statyti dvarą. Taip ir pradidėjo statybos.
Užsimojęs statyti rūmus vyriškis beveik tris dienas sukiojosi tuomet apleistame grafų Tiškevičių dvare, kol viską išmatavo, apskaičiavo. Vėliau nubraižė keturis kartus sumažintą statinio projektą.
„Nuvažiavau pas architektą parodyti. Jis stebėjosi, kaip aš taip išdrįsau, esą už leidimą statyti galiu užsitraukti nemalonę, todėl projekto nepatvirtino“, – šypsojosi prisiminęs istoriją dvaro šeimininkas.
Užtarimo nesulaukė ir partijos komitete. Į Maskvą dirbti išvažiavęs Timofejus savo užmojų nepamiršo. Dirbdamas daug bendravo su Kremliaus valdininkais. Kartą jiems užsiminė, kad norėjo Lentvaryje statytis namą, tačiau to daryti niekas neleido. Šie paskambino į Lietuvą ir sutarė, kad lentvariečiui būtų duotas leidimas statyti.
Grįžęs kiek pakoregavo projektą, kad jo statinys nebūtų identiškas Tiškevičių rūmams. Ir gavo leidimą. T.Ževžikovas juokiasi prisiminęs, kaip valdininkai baiminosi, kad neatsirastų norinčių statyti ir antrą Trakų pilį.